VAIKO KALBOS RAIDOS YPATUMAI Pareng logoped Graina Dagilien

VAIKO KALBOS RAIDOS YPATUMAI Parengė logopedė Gražina Dagilienė 2018 m.

KALBOS RIBOS Kai kurie kalbos reiškiniai turi gana plačias pasirodymo pradžios ribas, o kai kurie, šių ribų neturi. Pirmuosius žodžius pradėti tarti gali tiek 9 mėnesių, tiek ir 1 metų 3 mėnesių vaikas ir tai yra du kraštutiniai normos variantai. Žinoma, pirmuoju atveju tėvai džiaugiasi, tiki sėkminga tolimesne vaiko gebėjimų raida, o antruoju atveju yra pilni nerimo, bijo blogiausio – kad vaiko kalbos raida bus lėtesnė, nei įprasta. Tačiau nerimui ypatingo pagrindo, nesant kitų požymių, tikrai nėra. Kai kurie vaikai net iki 2 metų kalba labai mažai. Jų elementarūs sakinėliai, tokie kaip „Tete bzz mo“ („Tėtė važiuoja namo“), „Nole tete liolio“ („Noriu paskambinti tėtei“), gali būti didžiausiu pasiekimu net ir sulaukus dvejų, trejų, ketverių metų. Tai tėvų neturėtų gąsdinti. Lygiai taip pat didesnės reikšmės neturi, ar vaikas iki 4 -5 metų išmoksta taisyklingai tarti visus gimtosios kalbos garsus. Garsą r taisyklingai pradėti ištarti jis gali ir būdamas šešerių metų, kitus garsus – artėdamas prie šešerių, ir tai dar nebus vėlu. Žinoma, jei įtariama esant kalbos padargų organinius anatominius trūkumus, tokius kaip netikslus sukandimas, prisegtas liežuvis ar viršutinė lūpa, reikia konsultuotis su specialistais. Jei tokie sutrikimai nepasireiškia, taip pat nėra įtarimų, kad vaikas neprigirdi, jis nėra patyręs gimdymo ar kitų traumų, reikėtų ramiau pažvelgti į vaiko kalbos nesklandumus. Kur kas svarbiau stebėti, ar vaikas domisi kitų žmonių kalba, ar klausosi, kaip jie šneka, ar supranta nesudėtingus prašymus, pasiūlymus, ar bando žodžiais išreikšti savo norus, nuomonę, mintis. Svarbu patiems kuo daugiau tikslingai bendrauti su vaiku, o už pastangas bus atlyginta šimteriopai, jam pradėjus eiti į mokyklą.

PIRMIEJI, ANTRIEJI GYVENIMO METAI Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas lavina savo kalbos aparatą, ruošdamas jį garsų ir skiemenų tarimui, tobulina praktinius fonetinius ir fonologinius gebėjimus, klausydamasis aplinkinių kalbos, atskirų garsų sąskambių. Persiritęs į antrąjį gyvenimo pusmetį mėgina pakartoti garsų sąskambius, panašius į tuos, kuriuos taria suaugusieji, kalbindami vaiką. Taip čiauškėdamas vaikas įsižiūri į suaugusiojo veidą, mimiką, lūpų, liežuvio judesius, įsiklauso į tariamas skiemenų eiles ir bando visa tai pakartoti. Įdomu, kad kurčiųjų vaikų čiauškėjimas šiame etape apmiršta, nors prieš tai jie irgi bando tai daryti. Antrieji gyvenimo metai susiję su intensyvia aktyvaus ir pasyvaus žodyno plėtra bei tolimesniu fonetinių ir fonologinių gebėjimų lavėjimu. Vaikas mokosi pavadinti daugybę aplinkos daiktų, veiksmų, savybių ir iki antrųjų metų galo jo žodyną gali sudaryti nuo 50 iki 700 ir daugiau žodžių.

TRETIEJI GYVENIMO METAI Trečiais gyvenimo metais šalia jau prasidėjusio leksikos kaupimo, fonetinio ir fonologinio vystymosi atsiranda nauja sritis, kurią vaikas bando įvaldyti. Jis pradeda jungti žodžius į sakinius, stengdamasis rišliai, suprantamai papasakoti artimiesiems apie tai, kas jam svarbu, kas nutiko, kai šalia nebuvo tėvų – ką patyrė darželyje ar leisdamas laiką su aukle. Šiuo metu vaikas yra priverstas maksimaliai pasinaudoti turimomis kalbinėmis priemonėmis, sieti žodžius gramatiniais ryšiais, kad būtų suprastas. Tėvams nedalyvaujant, įgyta nauja socialinė patirtis verčia mažylį pereiti nuo situacinės prie kontekstinės kalbos formų. Situacinė kalba nereikalauja didelio tikslumo – pritrūkus žodžių galima pasinaudoti ir gestu, vis tiek būsi suprastas, nes tėvai buvo čia pat, greta, toje pačioje situacijoje, ir patys viską matė. Kontekstinė kalba sudėtingesnė, nes vaikas turi būti suprastas iš paties teksto, juk tėvų galėjo ir nebūti situacijoje, apie kurią mažyliui norisi pasikalbėti. Dėl nepakankamo kalbinių priemonių bagažo, o taip pat dar nesubrendusių reguliacinių mechanizmų bei staiga prasiplėtusios socialinės patirties gali pasireikšti taip vadinamas fiziologinis mikčiojimas (iteracija) – žodžio pradžios kartojimas. Į šiuos kalbos nesklandumus geriausia nekreipti jokio dėmesio. Pralavėjus vaiko gebėjimui kalbėti sakiniais, šis reiškinys išnyksta savaime.

KETVIRTIEJI GYVENIMO METAI Pradėdamas ketvirtuosius metus, vaikas suaugusiuosius apipila klausimais „Kas čia? , „Koks? “ Taip plečia aktyvųjį ir pasyvųjį žodyną. Nuo aplinkos, kurioje vaikai auga ir yra ugdomi, priklauso žodyno turtingumas. Žodynas pakankamai platus, vaikai vidutiniškai žino 1000 -1500 žodžių. Ketvirtaisiais metais mažieji daug kuria, fantazuoja, intensyviai bendrauja su aplinkiniais. Vaikai kalba mėgdžiodami suaugusiuosius, todėl negalima kalbėti „vaikų kalba“, t. y. tarti netaisyklingai jų pasakytų žodžių. Kasdienėje kalboje vaikai gerai taria 2 -3 -4 skiemenų žodžius. Kai kuriuos ilgesnius žodžius ištaria netiksliai. Tobuliau taria ilgesnius žodžius, tačiau dar pasitaiko, kad sukeičia žodžiuose garsus, kuriuos šiaip jau taria gerai. Fiziologinis šveplavimas vaikų kalboje vis dar tęsiasi. Garsų š, ž, č, dž, r taisyklingai neištaria daugelis vaikų. Vieni neištaria, nes nepakankamai išlavėjęs artikuliacinis aparatas, kiti neskiria garsų iš klausos. Tačiau visus gimtosios kalbos balsius, dvibalsius, garsus m, n, p, b, v, k , g, l daugelis šio amžiaus vaikų taria teisingai. Ketvirtųjų metų vaikų kalba gramatiškai gana taisyklinga. Klaidų nedaug ir vis mažėja. Kalboje vartoja būdvardžių giminę ir skaičių, geba derinti daiktavardžius ir skaitvardžius. Sparčiai tobulėja rišlioji kalba. Vaikai kalba 3 -4 žodžių sakiniais. Vaikai vartoja išplėstinius ir neišplėstinius vientisinius sakinius. Tėvai gali labai prisidėti prie vaiko kalbos ugdymo. Pateikite klausimų, ypač ne iš artimos aplinkos, o iš to, ką matė ar patyrė anksčiau – kelionėje, darželyje ir kt.

PENKTIEJI GYVENIMO METAI Penktaisiais metais vaikų kalba tobulėja. Dauguma gerai taria garsus, sugeba ištarti įvairaus sunkumo žodžius, tačiau kai kurių vaikų fiziologinis šveplavimas tęsiasi ir penktaisiais metais. Sparčiai gausėja vaiko žodynas. Jis jau vartoja 2000 -3000 žodžių. Psichologės Š. Biūler duomenimis, per dieną vaikas pasako apie 11600 žodžių, apie 1800 sakinių. Kalbina kitus, nori bendrauti, kalba apie save, apie kitus asmenis, pasakoja apie daiktus, reiškinius. Minėtas žodynas ir kalbinis aktyvumas būdingas tik tiems vaikams, kurie kiekvieną dieną girdi vis naujus įvairios prasmės žodžius. Jei įsiklausysime į vaikų kalbą, išgirsime netaisyklingai tariamų ir vartojamų žodžių , posakių, sakinių. Pavyzdžiui „Ar lėktuvų stotis jau baigėsi? “, „Uždarysiu knygą“. Parinkti žodžius pagal tinkamas reikšmes ir juos tinkamai vartoti vaikai mokosi iš suaugusiųjų. Vaiko žodynas sėkmingai plėtojasi vartant knygeles, klausant jų skaitymo. Vaiko norą klausinėti reikia skatinti, puoselėti. Vaiko klausimai rodo, kad jis domisi supančia aplinka. Kalba tobulėja, vaikai daugiau vartoja veiksmažodžių ir būdvardžių, derina žodžius sakinyje, moka sudaryti naujų žodžių, sparčiai vystosi rišlioji kalba, ilgėja jų tariami sakinukai, nes nori kuo daugiau pasakyti. Kalbą lydi neverbalinė komunikacija. Vaikai ypač vaizdingai seka pasakas, savo pasakojimus papildydami gestais, mimika. Šiame amžiuje vystosi rišlioji kalba, tačiau pasakojimas gali būti nepakankamai rišlus, nuoseklu ir logiškas. Būna, kad vaikas pasakoja įvykius taip, kad suprasti gali tik labai artimas jam žmogus. Vaikai daugiausia bendrauja dialogais, bet įgiję pakankamai žinių ir kalbinių įgūdžių, vis dažniau vartoja monologinę kalbą. Tačiau vaikai sunkiai susidaro bendrą pasakojimo schemą. Penkiamečių pasakojimai dažnai be pradžios ir pabaigos, šokinėjama nuo vieno įvykio prie kito. Ilgainiui kalba tikslėja. Vaikai noriai mokosi eilėraštukų, skaičiuočių, eiliuotų mįslių, ypač tokių, kurios lengvai rimuojasi ir jas nesunku įsiminti.

ŠEŠTIEJI, SEPTINTIEJI METAI Žodynas vis labiau artėja prie suaugusiųjų. Vaikai vartoja vis daugiau ir įvairesnių išvestinių žodžių. Vaiko žodynas gausinamas ir tikslinamas įvairiai: rodant ar prisimenant matytus daiktus, aptariant situacijas, į kurias vaikas pakliuvo, klausiant, kas jį domina, dėl ko pyksta, liūdi ar džiaugiasi. Tobulėja sudurtinių žodžių daryba. Svarbu su vaikais bendrauti taisyklinga, aiškia ir turtinga kalba. Patys vaikai kalbėdami daro nedaug klaidų, pastebi savo ir draugų kalbinius netikslumus. Jie moka perduoti informaciją, nenukrypsta nuo pagrindinės pokalbio temos. Vaikai pasakoja suprantamai ir rišliai. Vaikai planuoja, kai žaidžia siužetinius vaidmeninius žaidimus. Planavimas pereina į vidinę kalbą. Jie geba sugalvoti siužetus, įvertinti komentuoti įvykius. Būtina palaikyti vaikų iniciatyvą, žaisti siužetinius žaidimus, pamokyti kaip tai daryti. Taip lavinama vaikų vaizduotė, atmintis, mąstymas, plėtojama kalba. Prieš mokyklos lankymą vaikas turi gebėti elementariai pasakoti, apibūdinti, svarstyti, diskutuoti, informuoti, aiškinti. Domėtis žodžių reikšmėmis (suvokti aplinkoje vartojamų įprastų žodžių, frazių reikšmes), kurti naujus žodžius, eksperimentuoti, „žaisti“ kalba. Žaismingai ir natūraliai sieti kalbą su vaizdu, garsu, forma, judesiu. Pastebėti vaizdų, ženklų (ne vien raidžių), garsų skirtumus ir panašumus. Imituoti skaitymą apibūdinant iliustracijas. Domėtis knygomis, mėgti jas vartyti, skaitomų klausytis. Taisyklingai ir aiškiai tarti daugumą gimtosios kalbos garsų. Kalbėti gramatiškai taisyklinga kalba. Turėti pasakojimo ir deklamavimo įgūdžių.

KAIP LAVINTI VAIKO KALBĄ NAMUOSE? Pirmųjų gyvenimo metų pabaiga ir antrieji metai. Šiuo laikotarpiu naudinga lavinti vaiko kalbinę klausą skatinant klausytis gyvūnų skleidžiamų garsų pamėgdžiojimų: varna –„kar-kar“, karvė – „mū-mū“, šuo – „au-au“ ir t. t. Darykime tai pasivaikščiojimų metu, tiesiog atkreipdami vaiko dėmesį į natūralius lauke sutinkamus gyvūnus. Antraisiais gyvenimo metais jau galime pradėti rodyti vaikui žaisliukus, vaizduojančius tik ką gamtoje stebėtus gyvūnus, bei jų paveiksliukus, vėl prisimindami tų gyvūnų skleidžiamus garsus. Lavindami vaiko gebėjimą susieti natūralų objektą – gyvūną – su jo tūriniu ar plokštuminiu vaizdu – žaislu ar piešiniu – padedame jam susidaryti visaverčius vaizdinius apie gyvūnus. Vaikas pradeda daryti tam tikrus apibendrinimus, leidžiančius net labai skirtingai atrodančius gyvūnus priskirti vienai grupei, pvz. , 2 metų 8 mėnesių vaikas sako: „Mano suniukas pabaltas pajuodas, o mosiutės juodas“ („Mano šuniukas baltai juodas, o močiutės – juodas“). Tokie lyginimai atspindi ne tik kalbos lavėjimą, bet ir išaugusias mąstymo galias. Antrųjų metų pabaigoje siūlykime iš jūsų pateikto garsų sąskambio atpažinti gyvūną ir parodyti jį patį ar jo atvaizdą. Galima naudoti specialias kompiuterines programas arba patiems pasiūlyti sąskambius. Pvz. , „Parodyk, kas sako „zzz“ (uodas); „O kas „kle-kle“? (gandras); „O kas „kutkudakšt-kutkudakšt“? (višta). Vaikas iš keleto jam pateiktų žaisliukų ar paveikslėlių išrenka ir parodo tinkamą. Lygiai taip pat galime sieti kitus objektus su jų skleidžiamais garsais: lėktuvo ūžimas ir jo paveikslėlis, važiuojantis arba stabdomas automobilis, kepamos čirškiančios kiaušinienės, bėgančio dušo, bažnyčios varpinės su linguojančiu varpu paveikslėliai ir jų skleidžiami garsai iš įrašo. Žinoma, anksčiau visa tai stebėjus natūralioje aplinkoje. Tokiomis pratybomis lavinsime gebėjimą sieti garsinę ir vaizdinę informaciją. O toks gebėjimas turės neįkainojamą vertę pradėjus mokytis skaityti ir rašyti. Viena iš sunkiausiai įveikiamų disgrafijų (rašymo sutrikimų) ir disleksijų (skaitymo sutrikimų) formų yra susijusi būtent su audiovizualinių ryšių stoka, t. y. , negebėjimu susieti raidės vaizdą su atitinkamu kalbos garsu. Šiame amžiuje labai naudinga duoti daug smulkių darbelių rankutėms, pirštukams. Vaikui siūlykime imant po vieną dideles ir mažas sagas, pupas ir pupeles, jas sudėlioti į atskirus indus, dėlioti paveikslėlius iš smulkių mozaikos detalių, štrichuoti, spalvinti, lankstyti, minkyti

Trečiais – ketvirtaisiais gyvenimo metais toliau kalbamės su vaiku apie viską, kas mus supa: daiktus, jų savybes (dydžius, spalvas), gyvūnų atliekamus veiksmus, judėjimo ir maitinimosi būdą. Geriausia tai daryti pasivaikščiojimų gamtoje metu ir padedant tėveliams ruoštis virtuvėje. Stebėdami gyvūnus išsiaiškinkime, kaip kas juda: šuo bėga, lekia, šokinėja, žvirbliukas straksi, gyvatė šliaužia, zuikis liuoksi, žuvis plaukia, o vaikas viską moka – ir eiti, ir bėgti, ir šliaužti, ir šokinėti. Žmogus valgo, žvėris ar gyvulys ėda, paukštis lesa. Ketvirtaisiais - penktaisiais gyvenimo metais reikėtų labiau atkreipti dėmesį į daiktų dydžius, pradėti vaikams susidaryti dydžio reliatyvumo sąvoką. Pagal dydį lyginkime akmenis, gyvūnus, pagal aukštį – medžius, namus, pagal ilgį ir plotį – kaspinus, diržus, virveles, kelius ir takelius, popieriaus juosteles. Palyginimų metu būtina akcentuoti šių savybių nepastovumą. Nė vienas daiktas negali visada būti didesnis arba visada mažesnis. Viskas priklauso nuo to, ką su kuo lygini. Kai lyginame apelsiną su mandarinu, tai apelsinas būna didesnis, bet vos tik tą patį apelsiną imsime lyginti su arbūzu, jis pasidarys mažesnis. Šiame amžiuje reikia pradėti lyginti ir daiktų grupes, nustatant, kur daiktų yra daugiau, tačiau jų neperskaičiuojant. Lengviausia pradėti tai daryti lyginant birių medžiagų kiekį, kai jos supiltos į vienodo dydžio indus. Pvz. , dviejuose vienoduose stiklainiuose iki pusės turime pripylę: viename – baltų, kitame – raudonų pupelių. Kartu su vaiku nustatome, kad abiejuose stiklainiuose baltų ir raudonų pupelių yra po lygiai arba tiek pat. Iš vieno stiklainio nupylę truputį pupelių, įsitikiname, kurių pupelių liko daugiau, kurių – mažiau. Taip eksperimentuojant pravartu parodyti, kad medžiagos kiekis nesikeičia priklausomai nuo indo formos, aukščio, pločio. Jei abiejuose stiklainiuose pupelių kiekis buvo vienodas, tai iš vieno jų perpylus pupeles į aukštą ir siaurą indą pupelių nepasidarys daugiau, nors taip ir gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. O kad taip nėra, įsitikiname, vėl supylę pupeles į pirmąjį stiklainį (Ž. Piaže fenomenai).

Vėliau mokomės palyginti daiktų kiekį dviejose grupėse jų neperskaičiuodami. Pvz. , vienoje eilutėje turime 10 eglučių, o kitoje – 10 grybukų po eglutėmis. Mokomės sąvokų: tiek pat, po lygiai. Po to nuimame vieną grybuką iš antros eilutės –formuojame sąvokas daugiau, mažiau. Jei gerai sekasi, einame dar toliau: eksperimentuodami įsitikiname, kad bet kurioje eilutėje galima padaryti, kad daiktų būtų daugiau arba mažiau dviem būdais: arba vienoje iš eilučių mažinant daiktų kiekį bent vienu, arba pridedant daiktų kitoje. Tokie žaidimai padeda suvokti sąvokų daugiau, mažiau reliatyvumą ir ateityje išvengti problemų mokantis matematikos, kai reikia spręsti uždavinius, reikalaujančius sumažinti arba padidinti daiktų kiekį grupėje keliais vienetais. Be galo svarbu siekiant išvengti būsimų rašymo ir skaitymo sutrikimų, o taip pat problemų sprendžiant tekstinius uždavinius, plėtoti dar vieną leksikos sritį – teisingą prielinksnių supratimą ir vartojimą. Stebėdami gamtą patys vartokime ir skatinkime vaikus vartoti įvairius prielinksnius, pvz. : voveraitė liuoksi nuo šakos ant šakos. Skruzdėlė tempia spyglį į skruzdėlyną. Per upelį permestas lieptas. Po medžio šaknimis oloje gyvena lapė. Virš namo pakibo mėnulis. Ant tvoros tupi varnų pulkas ir pan. Galima žaisti žaidimą, kurio metu vienas slepia, o kitas ieško įvairų daiktų, paslėptų dėžutėje, po knyga, tarp knygos lapų, už namelio, magnetinėje lentoje plukdo antis per tvenkinį, sodina medžius šalia namo, atremia kopėčias į medį, paleidžia ganytis karvę už tvarto ir pan. Tokie kalbiniai žaidimai su prielinksniais ne tik lavina kalbą, bet taip pat gerina regimojo ir erdvinio suvokimo kokybę, o tai padeda ateityje išvengti optinės disleksijos ir disgrafijos.

Penktaisiais gyvenimo metais vaikai jau pajėgūs atrasti žodžių darybos įdomybes. Mokykimės daiktus sumažinti ar meiliai pavadinti, panaudoję stebuklingas žodžio daleles, t. y. , priesagas –ukas, -ytis, -ytė, -utis: namukas, sesutė, sesytė, lėlytė, kačiukas, karvutė. Kiek vėliau, besibaigiant penktiesiems metams, vaikai jau pajėgūs suvokti žodžio dalelių, turinčių daiktų sankaupos reikšmę: -ynas, -inė. Vieta, kur auginami medeliai – medelynas, ten kur auga paparčiai – papartynas, ten kur auga braškės – braškynas. Duonos indas – duoninė, sviesto – sviestinė, druskos – druskinė ir pan. Atkreipiame dėmesį ir į kitų priesagų bendras reikšmes: -ėjas, -ininkas, - ikas. Tai skalbėjas, darbininkas, statybininkas, bėgikas, čiuožikas. Besibaigiant penktiesiems metams, vaikai jau gali savarankiškai kurti, ieškoti „žodžių giminaičių“. Pvz. , dirbti: darbas, darbininkas, darbuotojas; pušis: pušelė, pušytė, pušinis; stiklas: stiklainis, stikliukas ir pan. (E. Federavičienė) Šiame amžiuje reikėtų pasimokyti grupuoti daiktus ir vartoti apibendrinančias sąvokas: indai, baldai, paukščiai, drabužiai, stalo įrankiai, ir bendresnes rūšines sąvokas: gyvūnai, augalai. Naudota literatūra: 1. A. Garšvienė, R. Ivoškuvienė. Logopedija. Kaunas: „Šviesa“, 1993. 2. A. Mockus. Jauna šeima. Mažylis. Kaunas: „Šviesa“, 1989. 3. Doc. dr. Regina Giedrienė. Vaikučiai šnekučiai. 2011 4. Metodinės rekomendacijos ikimokyklinio ugdymo pedagogams ir tėvams. Ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių kalbos ir elgesio sutrikimų, ugdymas. Kaišiadorys: „Printėja“, 2008.