Vaik psichins sveikatos stiprinimo problemos Kaip efektyviau jas

Vaikų psichinės sveikatos stiprinimo problemos. Kaip efektyviau jas spręsti Jolanta Antanina Dovidonienė Anykščių rajono Psichikos sveikatos centras Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabinetas 2015 lapkričio 26 d.

STATISTIKA Vaikų sergamumas psichikos ir elgesio sutrikimais (F 00―F 99) nuo 2001 m. iki 2013 m. padidėjo 1, 4 karto. 2013 m. didžiausias vaikų sergamumas iš psichikos ir elgesio sutrikimų grupės buvo intelekto negalės ir psichologinės raidos sutrikimais. Padidėjo sergamumas psichikos sutrikimais dėl alkoholio vartojimo. Nuo 2001 metų iki 2013 metų Lietuvoje nusižudė 262 vaikai, iš jų berniukų nusižudė 2, 5 karto daugiau nei mergaičių. Anykščių raj. 2015 metų duomenys: 36 vaikams iki 18 metų diagnozuota intelekto negalia, 25 – raidos sutrikimai, 18 elgesio ir emocijų sutrikimas.

Kas yra vaikų ir paauglių psichinės sveikatos sutrikimas? Vaikystėje ir paauglystėje pasireiškiantys emociniai sutrikimai priskiriami internalizuoto sutrikimo grupei, kurie pasižymi tuo, kad yra nukreipti į vidų, o esminiai simptomai yra susiję su pernelyg kontroliuojamu elgesiu (Reynolds, 1992). Kaip priešingybė yra išskiriami eksternalizuoti sutrikimai, kurie nukreipti į išorę, o elgesys yra per mažai kontroliuojamas (pavyzdžiui, elgesio sutrikimai) (Reynolds, 1992). Internalizuoti sutrikimai apima tokius sutrikimus kaip nerimo sutrikimai, depresija, psichosomatiniai, valgymo, psichotiniai sutrikimai ir kt. Kartais kartu gali pasireikšti ir internalizuoti, ir eksternalizuoti sutrikimai, pavyzdžiui, dažnai kartu būna depresija ir elgesio sutrikimai. Tai itin apsunkina tikslų sutrikimo diagnozavimą ir gydymą.

Kodėl taip sunku tiksliai įvertinti emocinius sutrikimus vaikystėje ir paauglystėje? • Pati internalizuoto sutrikimo esmė santykinai paslėpti, dažnai išoriškai nestebimi simptomai, kurie sukelia identifikavimo ir diagnozavimo sunkumus. Priešingai nei eksternalizuoti sutrikimai (pvz. , elgesio), internalizuoti sutrikimai yra daugiau paslėpti, o išorėje pasireiškiantys simptomai subtilesni. Pavyzdžiui, darželio auklėtojai, tėvai, mokytojai dažnai nepastebi depresijos ar nerimo sutrikimo, tačiau žymiai lengviau identifikuoja elgesio ar hiperaktyvumo sutrikimus, kurie labai sutrikdo grupės, klasės veiklą (šaltinis: http: //elibrary. lt/resursai/Ziniasklaida/Slauga/MP/2005/slauga_20 05_01. pdf

Kokios pagrindinės vaikų psichinės sveikatos stiprinimo ir pagalbos teikimo problemos? galbūt ši?

O gal mitai, nuostatos, stigma?

KLAUSIMAI • • • PAGALBA AR PREVENCIJA? Kodėl pagalba/prevencija? • Kada pagalba/prevencija gali būti efektyviausia? • Kokia pagalba/prevencija galėtų/turėtų būti? • Ką pagalba/prevencija turėtų pasiekti (prevencija kam)? • Kur ir kaip pagalba/prevencija galėtų vykti?

Kodėl pagalba/prevencija? Gilėjant elgesio sutrikimams, intervencija tampa mažiau efektyvi ir brangiau kainuojanti. Žymiausi rezultatai pasiekiami teikiant pagalbą vaikams (maždaug iki 8 m. ), neturintiems ypač gilių elgesio sutrikimų (Frick, 1998).

Kaip formuojasi elgesio sutrikimai? T. Moffit (1993; 2006) tyrė asocialaus elgesio formavimosi kelius (trajektorijas): “Vaikystės pradžios” kelias: apie 5 % elgesio sutrikimų prasideda ypač anksti (3 -7 m. ), vaikams augant jie sunkėja ir dažnai tęsiasi visą gyvenimą. Vaiko temperamentui ir įgimtiems pakenkimams sąveikaujant su disfunkcine (priešiška) šeimos aplinka, formuojasi sutrikusi vaiko-tėvų sąveika. Atsiranda ydingas uždaras ratas. Augant didėja rizika vis labiau įsitraukti į asocialų elgesį, prarandama galimybė išmokti prosocialaus elgesio.

Kaip formuojasi elgesio sutrikimai? “Paauglystės pradžios” kelias: elgesio sutrikimai prasideda paauglystėje ir daug rečiau tęsiasi suaugus. Galbūt formuojasi mėgdžiojant asocialiai besielgiančius bendraamžius. Paaugliui augant pasiekiama tikroji branda, asocialaus elgesio pasekmės pradedamos suvokti ne kaip apdovanojimas, o kaip bausmė, todėl paauglystės pabaigoje toks elgesys mažėja tik tiems paaugliams, kuriems susiformavę pakankamai saugus psichologinis atsparumas. Skirtingi elgesio sutrikimų formavimosi keliai reikalauja skirtingų prevencinių priemonių.

Kada pagalba/prevencija? Nėštumas ir kūdikystė? • Motinos savijauta ir saugumas prenataliniame laikotarpyje. • Kūdikį prižiūrinčio asmens elgesiui ir jam įtakos turintiems veiksniams tyrėjai visuomet skyrė nemažai dėmesio. Surinkta daug duomenų tiriant įvairias motinos elgesio (angl. mothering) su kūdikiu ypatybes. Dauguma jų nuosekliai patvirtina teigiamą dėmesingos, jautrios, atliepiančios, šiltos, neįkyriai ribojančios (angl. nonintrusive) globos vaidmenį ir kognityviai, ir emocinei kūdikio raidai. Jautrios motinos globos sąsajos su saugiu prieraišumu ir optimalia kūdikio raida nustatytos prieš keletą dešimtmečių (Bell and Ainsworth, 1972; Ainsworth et al. , 1974; Ainsworth et al. , 1978).

Kada pagalba/prevencija? • Vaikystė: anksti nustatyti riziką, vykdyti prevenciją siekiant • • užkirsti kelią elgesio sutrikimų formavimuisi. • Kaip (kokiais metodais, kriterijais) anksti identifikuoti riziką? • Kas turėtų pastebėti – vaikų gydytojai, slaugytojos, socialiniai darbuotojai, darželio pedagogai, kaimynai? . . • Kaip motyvuoti šeimas? Paauglystė: prieš vaikui tampant paaugliu; pastebėjus pirmus rizikos požymius paauglystėje.

Mitai, kurie trukdo pamatyti problemą ir laiku suteikti pagalba Vaikas negali turėti psichikos sveikatos problemų, jos atsiranda tik suaugus Tai netiesa. Vaikai neabejotinai yra mąstančios ir jaučiančios būtybės ir tikrai gali turėti psichikos sveikatos problemų, kurių tam tikrus požymius galima pastebėti labai ankstyvame amžiuje, kartais – net kūdikystėje (dažnas ir sunkiai nuraminamas verkimas, maistelio atpylimas, miego sutrikimai)

Jei vaikas yra žvalus ir linksmas, jis negali turėti rimtų sunkumų, besiskundžiantys auklėtojai patys yra nekompetentingi Vaiko psichikos sveikata apima gerokai daugiau nei vaiko nuotaiką. Vaiko psichikos sveikata – tai: vaiko tapatybės jausmas ir savivertė; gebėjimas bendrauti su bendraamžiais ir šeima tuo būdu, kuris atitinka vaiko raidos etapą; gebėjimas mokytis ir pasiekti rezultatą, kuris atitinka vaiko brandą (nebūtinai tą rezultatą, kuris kyla iš per didelių arba per mažų suaugusiųjų lūkesčių); gebėjimas įveikti raidos etapui būdingus uždavinius, pasinaudojant šiam tikslui prieinamais šaltiniais. Vaikų psichikos sveikatos problemos dažnai lieka neįvertintos ir klaidingai suprantamos. Vaikų fizinės sveikatos problemas tėvams ir pedagogams pastebėti paprasčiau, bet tikrai sunku įtarti psichikos sveikatos sutrikimus, atskirti juos nuo charakterio ypatybių. Atsitinka, kad, pavyzdžiui, emocinį sutrikimą turintis ir netinkamai besielgiantis vaikas aplinkinių yra laikomas ir vadinamas „įžūliu“, „piktybišku“, už tai baramas bei baudžiamas, nors šiuo atveju tokie suaugusiųjų veiksmai yra visiškai netinkami, neveiksmingi, žalingi vaikui, pažeidžiantys jo savivertę.

Tik „blogų“ tėvų vaikai turi problemų, tėvai yra „kalti“ dėl savo vaikų problemų • Niekas niekada nėra kaltas dėl savo ar kito asmens psichikos sveikatos problemų. • Žmogaus kaltinimas dėl jo paties arba jo artimųjų sveikatos problemų yra stigmatizuojančio, neteisėto, žmogaus teises pažeidžiančio elgesio apraiška, kuri turi būti aiškiai nurodoma ir stabdoma. Psichikos sveikatos specialistai savo darbe siekia ne apkaltinti, bet padėti suprasti tėvams ir švietimo darbuotojams rizikas, kurias įvairios aplinkybės kelia konkretaus vaiko psichikos sveikatai. Šios rizikos nėra išgalvotos, bet pagrįstos mokslinių tyrimų duomenimis.

Psichikos sveikatos negalavimai yra neišgydomi, jų turintys žmonės galiausiai tampa agresyvūs ir pavojingi, todėl geriausia juos nuslėpti • Iš tiesų yra priešingai. Labai rizikinga, kad laiku negavęs tinkamos pagalbos vaikas negalės normaliai vystytis, užmegzti tvirtų socialinių ryšių, mokytis ir galiausiai pats gali tapti labai pažeidžiamas bei patirti diskriminaciją, neteisingą ir neteisėtą kitų žmonių elgesį savo atžvilgiu. • Laiku suteikus pagalbą vaikui galima padėti, daugybė psichikos sveikatos sutrikimų yra išgydomi, o nuslėpdami rimtus vaiko negalavimus, mes sukeliame grėsmę jo paties gerovei ir pažeidžiame jo teises. Tyrimų duomenys rodo, kad žmonės, turintys psichikos sveikatos sutrikimų, retai kelia grėsmę aplinkiniams, bet dažnai patys kenčia dėl aplinkinių diskriminacijos, atstūmimo, agresijos, pasitaiko, kad jų galimybės dirbti, mokytis, gauti įvairias paslaugas, sukurti šeimą būna neteisėtai apribojamos.

Ikimokyklinukai „išauga“ savo psichikos sveikatos problemas • Dažnai vaikai ne „išauga“ ikimokykliniu laikotarpiu prasidėjusias problemas, bet dar tvirčiau „įauga“ į jas pradėję lankyti mokyklą, kur iš vaiko yra reikalaujama daug didesnių pasiekimų nei darželyje, ir patiriamas stresas dar labiau paaštrina vaiko sunkumus. Dėl vaikystėje prasidėjusių problemų yra daug sunkiau padėti tada, kai žmogus jau yra paauglys arba suaugęs. • Savotišku „raidos greitkeliu“ judantys vaikai geba keistis ir reaguoja į terapiją lengviau bei greičiau nei suaugusieji. Vaikas, negavęs pagalbos, turi didesnę riziką paauglystėje pradėti vartoti alkoholį ir kitas psichotropines medžiagas, įsitraukti į pavojingas, nusikalstamas veiklas. • Be jokios abejonės, yra įmanoma, kad daug sunkumų šiandien turintis ir labai sunkiomis aplinkybėmis gyvenantis vaikas užaugęs nebeturės pastebimų psichikos sveikatos problemų, net ir negavęs profesionalios pagalbos – toks raidos kelias yra galimas. Šalia vaiko psichikos sveikatai pavojų keliančių rizikos veiksnių yra įvairių apsauginių veiksnių, kurie tarsi „atsveria“ rizikos veiksnius ir padeda vaikui bręsti bei tobulėti, pasiekti gerų rezultatų net ir gyvenant nepalankiomis sąlygomis. • Kartais žmonės, negavę profesionalios pagalbos, paklausti apie tai, kas jiems labiausiai padėjo įveikti sunkumus, atsako, kad savo aplinkoje jie turėjo bent vieną jais besirūpinusį suaugusįjį. Šis asmuo ne visada yra vaiko šeimos narys, bet nuoširdų, rūpestingą, padrąsinantį, palaikantį ryšį vaikui gali suteikti auklėtojas, mokytojas, bibliotekininkas, socialinis pedagogas, tolimas giminaitis ar kt. Deja, dažnai vien tokio ryšio vaikui neužtenka įveikti emocinėms, nerimo, elgesio, dėmesio, mokymosi ar kt. problemoms.

Jei šeima nenori kreiptis pagalbos – niekas jiems nepadės • Jei tai tikrai būtų tiesa, šiuolaikinė pedagogika, socialinis darbas, psichologija ir psichiatrija būtų mažai ko vertos. Tėvams (globėjams), kurių vaikai turi sunkumų, tikrai gali būti baisu kreiptis pagalbos, jie gali šito vengti, nenorėti, bet tai dar nereiškia, kad jiems negalima padėti. Vaikai taip pat gali nenorėti ar bijoti kreiptis į psichikos sveikatos specialistą, tačiau tai gali būtina, nes vaikas savarankiškai neatras, kaip jam įveikti savo sunkumus, nes jis neturi tam reikalingų įgūdžių ir patirties, savarankiškai negeba analizuoti savo emocinių problemų ir planuoti ateities. • Tikėdami paminėtu mitu, žmonės kartais bando atsiriboti nuo asmeninės atsakomybės – keblumų turinčių žmonių drąsinimo ir skatinimo pagalbos ieškoti ir siekti. Ypač didelis vaidmuo čia tenka švietimo profesionalams: mokytojams, auklėtojams, socialiniams pedagogams, ugdymo įstaigų administratoriams. Šių specialistų teiginys „Mes jiems sakėme, bet jie nenori“ nėra labai geras pasiteisinimas. Žinoma „jie nenori“, jei yra pavargę, nusiminę, išsigandę, jei neturi žinių apie jiems prieinamas pagalbos galimybes. • Negatyvias nuostatas apie psichologinę pagalbą pakeisti labai sunku, bet stengiantis – tai gali pavykti. Svarbiausia, kad šioje situacijoje laimėtų laiku „pamatytas“ vaikas. Kartais sakoma: „jei laimi vaikas – laimi visa ugdymo įstaiga, bet jei vaikas pralaimi – laimėtojų tokioje ugdymo įstaigoje, deja, nebelieka“. (informacijos šaltinis apie mitus: http: //www. ikimokyklinis. lt/index. php/straipsniai/bendri-straipsniai/kai -kurie-mitai-apie-vaiku-psichikos-sveikata/15666)

• Viena iš pagrindinių šiandienos psichikos sveikatos priežiūros sistemos problemų visame pasaulyje yra vadinamosios „pagalbos suteikimo (gydymo) spragos“ (angl. treatment gaps). Tai reiškia, kad dauguma vaikų ir suaugusiųjų, kuriems dėl įvairių sunkumų galėtų padėti psichikos sveikatos specialistai (psichologai, psichoterapeutai, gydytojai psichiatrai), į šiuos profesionalus niekada nesikreipia. • Tyrimų duomenys rodo, kad Baltijos regiono šalys išgyvena ypatingai stiprią psichikos sveikatos problemų stigmą, dėl kurios žmonės vengia kreiptis į specialistus net ir tada, kai patiems įveikti sunkumų nepavyksta ir problemos tęsiasi sukeldamos vaikui ir šeimai vis daugiau nepatogumų.

• Dviejų Lietuvos universitetų mokslininkų 2013 m. parengtoje studijoje, kurioje pateikiamas Lietuvos vaikų ir suaugusiųjų psichikos sveikatos rodiklių ir jos rizikos veiksnių įvertinimas bei formuluojamos rekomendacijos valstybės vadovams, be kitų išvadų, svarstoma, kad Lietuvoje „vaikų problemos dažnai pradedamos spręsti tada, kai jau būna įsisenėjusios ir tampa sunkiai koreguojamos ir gydomos“. • Visų šiandienos dirbančių tiek švietimo, tiek vaiko teisių tarnybos specialistų, tiek teisėsaugos sistemos specialistų, tiek sveikatos sistemos darbuotojų, kuriems rūpi psichinė vaikų sveikata, uždavinys yra sklaidyti ir mažinti šią baimę, drąsinti žmones kreiptis dėl jiems reikalingos pagalbos ir kiek tik įmanoma nelikti vieniems, o susitelkti į bendradarbiavimą.

AČIŪ UŽ DĖMESĮ!