TEMA Beemiai Algimantas Mackus Lin Sutema Beemiai n

TEMA Bežemiai: Algimantas Mackus, Liūnė Sutema

Bežemiai n n Poetų karta, į literatūrą atėjusi po žemininkų ir subrendusi bei debiutavusi išeivijoje. Literatūrai kėlė pirmiausia estetinius, o ne patriotinius ar visuomeninius reikalavimus. Egzodą vertino kaip istorijos išbandymą iškeliantį gyvenimo prasmės klausimą. Egzodą suvokia kaip visišką tuštumą, gryną nebūtį.

Bežemiai n n Nebepasitikima Dievo gailestingumu. Pagrindinis pasaulėjautos bruožas – abejonė, nepasitikėjimas iš anksto žinomomis tiesomis. Jų kūryboje svarbi mirties tema. Svarbus bendrumo, solidarumo su kitais žmonėmis jausmas, atsakomybė už kitą asmenį.

Algimantas Mackus

Algimantas Mackus n n Žymiausias bežemių kartos atstovas, vadinamosios neornamentuotos kalbos poetas. Debiutavo tradicinės lyrikos rinkiniu „Elegijos“ (1950 m. , slapyvardis A. Pagėgis), jame gausu tėvynės ilgesio, tremties skausmo motyvų. Rinkinyje „Jo yra žemė“ (1959 m. ) tremtis traktuojama kaip iššūkis Dievo, poetinės kalbos, tiesos supratimui.

Algimantas Mackus n n Gimė 1932 m. vasario 11 d. Pagėgiuose , mirė 1964 m. gruodžio 28 d. Čikagoje. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus, nuo 1949 m. gyveno JAV. Studijavo Ruzvelto universitete Čikagoje. Nuo 1954 m. dirbo lietuvių radijo programoje „Margučio radijas“. Leidiniuose „Aidai“, „Dirva“, „Draugas“, „Literatūros lankai“, „Margutis“, „Metmenys“ ir kt. paskelbė recenzijų, literatūros ir meno kritikos straipsnių, esė, publicistikos.

Algimantas Mackus n n n 1962– 1964 m. žurnalo „Margutis“ redaktorius. Šviesos“ sambūrio pirmininkas, vėliau „SantaraŠviesa” valdybos narys, nuo 1958 m. knygų leidimo organizatorius. 1963 m. su kitais suorganizavo knygų leidimo klubą. Po jo tragiškos žūties automobilių katastrofoje šis klubas pavadintas A. Mackaus knygų leidimo fondu.

n n Rinkiniams „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (1962 m. ), „Chapel B“ (išl. 1965 m. ) būdinga nauja tremties ir poezijos traktuotė. Jis tiesiogiai neišsižada Dievo, bet kalba apie nesusitikimą, situaciją, kai Dievas nebedalyvauja žmogaus egzistencijoje. Jo neornamentuotos kalbos stilistika darė didelę įtaką išeivijos poetams. Parašė dramą „Slėptuvė“.

Išleista Lietuvoje n n Poezija 1972 m. Augintinių žemė 1984 m. Ir mirtis nebus nugalėta 1994 m. Trys knygos 1999 m.

HERMETIŠKOJI DAINA Į avilį nebelėk, medaus nebenešk, bitele pilkoji; koris išvalgytas, avilys išdraskytas, bitele pilkoji; sudegink sparnus, geluonį įleisk, bitele pilkoji; valandėlę gyvenk, ir ramios tau mirties, bitele pilkoji.

Augintiniai n Apvalėja mėnulis, o saulė skęsta, ir džiaugsmas palieka pomirtiniams vėlių žaidimams. Iš mirusios jūros dugno aš vis dar iškeliu ant deginto molio plytelių užrašytus hieroglifus: n tavo kapo vieta vieniša be medžio, be paukščio, be vasaros. Tik lino anklodėm išklotos lovos kaip karstai ant mariųjų. išblankusioj molio plytelėj iš siaubo sustingsta žvilgsnis augintinio akių, supratusių raštą apvalėjančio mėnulio, skęstančios saulės, bedžiaugsmio vėlių žaidimo.

Liūnė Sutema

Liūnė Sutema(Zinaida Nagytė-Katiliškienė) gimė 1927 m. liepos 5 d. Mažeikiuose, poetė, vertėja. Tėvas buvo geležinkelininkas, jį su visa šeima dažnai kilnodavo iš vietos į vietą: iš Mažeikių į Radviliškį, iš Radviliškio į Kauną.

Liūnė Sutema

Liūnė Sutema n Zinaida pradžios mokyklą pradėjo lankyti Kaune. Kai tėvą iš Kauno perkėlė į Šilutę, ji mokslus tęsė ten. Dar mažai mergaitei latvė motina dainuodavo latviškas dainas, o žemaičio tėvo vyresnioji sesuo, teta Morta Balsienė, sekė lietuviškas pasakas bei mokydavo lietuviškų dainų. Šeimoje taip pat gyveno vokiečių kilmės literatūrą mylėjusi senelė Emilija Peters, kuri labai anksti pradėjo vaikams skaityti vokiškas knygas.

n Su broliu H. Nagiu

Liūnė Sutema n n n Į pradžios mokyklą Zina atėjo kalbėdama trimis kalbomis: lietuvių (gimtąja) bei vokiečių ir latvių. Šios trys kalbos poetei ir liko visą gyvenimą beveik kaip gimtosios. Pradžios mokyklą baigė Kėdainiuose, kur šeima išgyveno visą vokiečių okupacijos laikotarpį. Karo metu, vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, abu Zinaidos broliai pasitraukė į Vokietiją. 1944 m. liepą į Vakarus kartu su tėvais pasitraukė ir poetė. 1945 m. Vokietijoje baigė gimnaziją. Insbruko bei Freiburgo universitetuose studijavo vokiečių literatūrą ir filosofiją. Vokietijoje susipažino su savo būsimu vyru rašytoju Mariumi Katiliškiu.

Liūnė Sutema n 1949 m. išvyko į JAV, apsigyveno Lemonte, kur gyvena iki šiol. Visą poetės gyvenimą lydi tragiškos netektys. 1964 m. netikėtai miršta artimi draugai Julius Kaupas ir Algimantas Mackus. 1980 m. po sunkios ligos, amputavus abi kojas miršta jos vyras. Jauni iš gyvenimo pasitraukia ir abu vaikai – sūnus Saulius ir dukra Agnė.

Liūnė Sutema

Liūnė Sutema n n 1941 m. pradėjo rašyti, paskatinta brolio poeto H. Nagio. Kūryboje istorinė savimonė atsiskleidžia per gimtosios žemės ir asmeninio likimo ryšį: susidūrus prarastai savajai erdvei ir privalomai priimti svetimajai erdvei, atsiveria vidinis vienatvės pasaulis. Poezijoje itin ryškus pasakojimo pradas, eilėraščiai jungiami į ciklą, išplečiantį poetinio pasakojimo galimybes. Svarbus žodžio ir tikrovės santykis. Kūrybą spausdino JAV lietuvių žurnale „Metmenys“, laikraštyje „Naujienos“, savaitraščiuose „Nepriklausoma Lietuva“, „Dirva“ ir kt. Be savo kūrybos, poetė dar vertė poeziją iš vokiečių ir latvių kalbų.

Liūnė Sutema

Liūnė Sutema n n n n Tebūnie tarytum pasakoj, 1955 m. Nebėra nieko svetimo, 1962 m. Bevardė šalis, 1966 m. Badmetis, 1972 m. Vendeta, 1981 m. Poezijos rinktinė, 1992 m. Graffiti, 1993 m.

Įvertinimas n n n 1975 m. Vinco Krėvės literatūros premija už poezijos knygą „Badmetis“ (JAV) 1982 m. Lietuvių rašytojų draugijos premija už „Vendetą“ (JAV) 2007 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už dvasinės saugos poeziją rinkinyje „Tebūnie…“

Liūnė Sutema

Kūrybos bruožai n n Tikrovė aštri ir žeidžianti, tačiau poetės kalba ne tokia drastiška kaip A. Mackaus. Vyrauja nuoseklus pasakojimas, kuriame lyrinis subjektas yra ir pasakotojas, ir veikėjas. Derina realistines detales, aprašymą ir tautosakos, mitologijos elementus. Svarbus lyrinio subjekto bruožas – atvirumas kitam žmogui, siekis jį suprasti tapti jam prieglobsčiu.

Kūrybos bruožai n n n Eilėraštis rašomas kaip kreipimasis į kitą žmogų. Mirties tema ateina iš asmeninės patirties. , , Tebūnie” eilėraščių rinkinys išleistas Lietuvoje 2006 m.

Neišduodu, tiktai grąžinu Grąžinu siūbuojantį lieptą, bridusį per vaikystės upes. Grąžinu lieptą, užmiršusį verpetus, žydintį vandenį ir raižančias ledą sroves. Surambėjo širdys, išpjautos atramoj, ir vardai nebeturi žmonių, tik kreivas raides. Siūbuoja lieptas vaiduokliu, praradęs upes, pavasario naktim skliaute -

Sėdi mano vaikystė viena Nekrikštų kapeliuos, Patvoryje, Sušlapusiom kojom ir moja Pirmiem aitvaram ir grūmoja man. Ir putoja, plečias vanduo upeliu, baigia Tirpti pusnis – Grąžinu siūbuojantį lieptą savo vaikystei, be Vaiduoklio skliaute bus naktis.

Namų darbai n n Iš naujo vadovėlio atsišviesti psl. 149 -152. Perskaityti K. Ostrausko dramos , , Gyveno kartą senelis ir senelė” ištrauką.

Tema Šalia žemininkų ir bežemių

Jonas Mekas g. 1922 Garsaus avangardinio meno kūrėjas, poezijoje debiutavo panašiu laiku kaip ir žemininkai-1948 m. JAV išleido eil. rinkinį "Semeniškių idilės". Viena svarbiausių jo eilėraščių temų-žmogaus ir žemės, žmogaus ir gamtos ryšys. Mėgsta eksperimentines formas. Pasaulyje pripažįstamas kaip „amerikietiškojo avangardinio kino krikštatėvis“.

Jonas Mekas Derina aukštąjį ir žemąjį stilius. n Mėgsta eksperimentines formas. Kūryba: , , Pavieniai žodžiai”, 1967, eil. rinkinys; , , Reminiscencijos”, 1971, eil. rinkinys; , , Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai”, 2000; , , Mano naktys”, 2007; , , Laiškai iš niekur”, 1996, esė. n

Jonas Mekas

n Birutė Pūkelevičiūtė Labiau žinoma kaip g. 1923 prozininkė, autobiografinių romanų"Aštuoni lapai", 1956 ir "Devintasis lapas", 1982 autorė. • Atvira erotinė eilėraščių tematika, moteriškosios patirties išsakymas. • Poezijai būdingi fantastiški vaizdai. n Eilėraštis dažniausiai kaip dramatiška spektaklio scena, kurioje lyrinis subjektas į kažką kreipiasi.

Birutė Pūkelevičiūtė

Kostas Ostrauskas

Kostas Ostrauskas n Slapyvardis Andrius Baltaragis, gimė 1926 m. balandžio 5 d. Veiveriuose – mirė 2012 m. sausio 9 d. JAV) – Lietuvos ir JAV dramaturgas, literatūros istorikas, kritikas, žurnalistas.

Kostas Ostrauskas n n Mokėsi Kauno „Aušros” gimnazijoje, 1944 m. Kauno jaunimo teatro aktorius. Frontui artėjant pasitraukė į Vokietiją, gimnaziją baigė Liubeke. 1946– 1949 m. studijavo Pabaltijo universitete Hamburge, 1949 m. atvykęs į JAV, 1952 m. baigė lituanistikos ir slavistikos studijas Pensilvanijo universitete, vienas iš paskutiniųjų Vinco Krėvės studentų. Pensilvanijos universiteto muzikos bibliotekos vedėjas. Bendradarbiavo JAV lietuvių spaudoje, daugelį jo pjesių spausdino žurnalas „Metmenys“.

Kostas Ostrauskas n n Scenai pradėjo rašyti nuo 1951 m. Į avangardizm pasuko jau pirmąja pjese „Pypkė“. Daugelis jo dramų yra trumpos, kaip novelės, dažniausiai su dviem-trim veikėjais, veiksmas koncentruojamas apie vieną temą ar motyvą. Atskirą grupę sudaro „rimtieji“ K. Ostrausko kūriniai. Tai pjesės, kuriose vyrauja ne tiek komizmas, kiek tragiškieji būties aspektai: „Duobkasiai“ (1964– 1965 m. ) – tai „Hamleto“ kapinių scenos parafrazė; „Gyveno kartą senelis ir senelė“ (1963– 1969 m. ) – čia jaučiama aliuzija į S. Beketo „Belaukiant Godo“. Muzikaliausiu K. Ostrausko kūriniu vadinamas „Kvartetas“ (1969 m. ). Taip pat yra parašęs keletą filosofinių pjesių: „Ars amoris“ (1979 m. ), „Anna ir Emma“ (1989 m. ) ir kt.

Kostas Ostrauskas n n n n n Pypkė, 1 v. drama. Parašyta 1951 m. Kanarėlė, 3 v. drama. Suvaidinta 1956 m. Žaliojoj lankelėj, 1 v. drama, parašyta 1961 m. Gyveno kartą senelis ir senelė…, 1 v. , parašyta 1963 m. , . Gundymai, 1970– 1979 m. Lozorius, 1971 m. Čičinskas, 1974– 1975 m. Jūratė ir Kastytis, 1977 m. Karali(a)us juokdarys, 1987 m. Vaižgantas, 1994 m.

Namų darbai n Skaityti A. Škėmos , , Balta drobulė”.