Sofija Viktorija Tyzenhauzait de uazelGufj pranc Sophie de

Sofija Viktorija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė (pranc. Sophie de Choiseul-Gouffier) ir jos kūrybinis palikimas Parengė AŽJK „Samogitia“, 2020 m. parengė Akademinio žemaičių jaunimo korporacija „Samogitia“

Svarbiausios gyvenimo datos • Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel Gufjė gimė 1790 m. Žaludko dvare, netoli Lydos (dab. Baltarusijos teritorijoje). • Ji buvo viena pirmųjų moterų rašytojų istorinėje Lietuvoje. • Knygas rašė ir leido prancūzų kalba. • Didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Lietuvoje (Rokiškyje, Kairėnuose, Vilniuje, Taujėnuose, Plateliuose), dažnai keliaudavo po Europą, gyvendavo Florencijoje, Venecijoje, savo vyrui Oktavijui ir jo giminei priklausiusiuose dvaruose Prancūzijoje. • Mirė 1878 m. gegužės 28 d. Nicoje (Prancūzija), Alpes-Maritimes, Provence. Alpes-Côte d'Azur, būdama 88 -erių metų amžiaus. • Palaidota Paryžiuje, grafų Šuazelių šeimos kapavietėje. Nuotraukoje – Sofija Viktorija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė. Portreto autorius – dailininkas Johan Baptis Edler von Lampi. Portretas saugomas Žemaičių muziejuje „Alka“

Sofijos tėvai • • • Sofijos mama – Marija Pšezdzieckytė Tyzenhauzienė (gimė apie 1760 m. , mirė 1843 m. kovo 28 d. Varšuvoje). Tėvas – Ignotas Tyzenhauzas (1760 – 1822 m. ). Tyzenhauzų giminė kilusi iš vokiečių žemių – Holšteino grafystės, Sofijos motinos giminė – Pšezdzeckiai –iš Mozūrijos. Ir tarp Tyzenhauzų, ir tarp Pšezdzeckių giminių buvo ne vienas aukštas LDK dignitorius. Sofijos tėvų – Marijos ir Ignoto – santuoka nebuvo sėkminga. Jie išsiskyrė, kai vaikai buvo dar maži, ir gyvendavo atskirai: Marija dažniausiai Varšuvoje, o tėvas – Rokiškio dvare. Tuo metu jų vaikus, tarp jų ir Sofiją, globodavo giminaičiai. Vaikai, ypač vėlesniais metais, kai buvo rekonstruoti Rokiškio dvaro rūmai, nemažai laiko praleisdavo ir Rokiškyje. Nuotraukoje – Sofijos tėvas Ignotas Tyzenhauzas. Kūrinio autorius nežinomas

Sesuo, broliai, draugės Sofijos sesuo – Aleksandra Tyzenhauzaitė Giunterienė (gimė apie 1790 m. , mirė 1843 m. ). Ji buvo dailininkė, tačiau savo kūrinių viešai nerodydavo. Broliai: • Konstantinas Tyzenhauzas (1786– 1853). Jis pasaulyje plačiai žinomas kaip ornitologas, zoologas, o Lietuvoje – dar ir kaip dailininkas, iliustruotojas. • Adolfas Rudolfas Tyzenhauzas (1783– 1830). Jis buvo kariškis, tačiau daugiausiai laiko praleisdavo savo dvare rūpindamasis jo reikalais. Gyvendama Kairėnuose Sofija nuolat bendravo, gražiai sutarė su savo globėjų Konstancijos ir Juozapo Morikonių dukterimis Felicija ir Dorotėja. Jos buvo geriausios Sofijos draugės. Nuotraukoje – grafų Tyzenhauzų herbas (Buivolas)

Išsilavinimas, pomėgiai • • • Sofijos tėvai bei Konstancija ir Juozapas Morikoniai pasirūpino, kad Sofija, kaip ir jos sesuo Aleksandra bei broliai Konstantinas ir Adolfas Rudolfas, gautų visapusišką išsilavinimą, įprastą ano meto daugumoje Lietuvos ir kitų Europos šalių didikų šeimų. Tyzenhauzų vaikus namuose mokė samdomi geriausi įvairių disciplinų specialistai. Nuo vaikystės namuose, kuriuose gyveno Sofija, buvo kalbama prancūzų kalba, tad ši kalba buvo jos gimtoji – šia kalba ji kalbėjo, skaitė, rašė. Mokėjo ir daugiau kalbų, tarp jų lenkų, rusų, lietuvių. Jau vaikystėje išryškėjo Sofijos gabumai rašymui, muzikavimui, piešimui. Domėjosi teatru, mėgo skaityti. , jodinėti žirgais. Buvo svajotoja, mėgdavo būti viena. savo idealu laikė karžygę Žaną d’Ark. Kaip rašo jos amžininkai, išaugo Sofija išsilavinusi, protinga, grakšti panaitė vešliomis kaštoninėmis garbanomis, įrėminusiomis žavingą, mąslų veidą, didelėmis išraiškingomis akimis. Kurti pradėjo jaunystėje. Nuotraukoje – Sofiją piešimo mokiusio dailini nko Jono Rustemo (1762 – 1835) autoportretas

Jaunystės metai • • • Kai Sofijos tėvai išsiskyrė, ją auginti pasiėmė netoli Vilniaus buvusiame Kairėnų dvare gyvenusi Konstancijos Šadurskytės (ją Sofija savo atsiminimuose vadina antrąja mama) bei grafo, generolo Juozapo Morikonio (jo brolis Benediktas Morikonis buvo vedęs Sofijos motinos pusseserę) šeima. Jaunystėje, kaip tai anuo metu buvo įprasta ir kitų Lietuvos didikų šeimose, buvo kviečiama ir dalyvaudavo svarbiausiuose diduomenės pokyliuose, priėmimuose, kurie vykdavo tiek Vilniuje, tiek ir periferijoje buvusiuose dvaruose – Taujėnuose, Rokiškyje, Kairėnuose ir kt. Kaip ir visos kitos aukštuomenės damos, tuo metu ji mėgo puoštis. Sofija buvo laikoma viena gražiausių ir geidžiamiausių Lietuvos nuotakų, tačiau ištekėti ji neskubėjo, o pretendentai, kol Sofija artimai bendravo su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I, asistuoti jai nedrįsdavo. Nuotraukoje – Rokiškio dvaro centrinių rūmų fragmentas. Fotografas nežinomas

Sofija ir Rusijos imperatorius Aleksandras I • • • 1812 m. pavasarį, šv. Velykų proga Sofija, viešėdama Taujėnų dvare (priklausė jos tuometinio globėjo broliui Benediktui Morikoniui, kuris buvo vedęs Sofijos motinos pusseserę), susipažino su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I (jam tada buvo 35 -eri). Taujėnuose Aleksandras I tąsyk apsilankė inspektuodamas savo dvarus. Sofija patraukė imperatoriaus dėmesį ne tik vidiniu bei išoriniu grožiu, žavesiu bet ir savo išmintimi, manieromis. Jie susidraugavo. Vėlesniais metais Sofija su Aleksandru artimai susibičiuliavo. Valdovas jai suteikė freilinos titulą. Ši s bendravimas tęsėsi iki Aleksandro I mirties – 1825 m. (spėjama, kad tais metais jis nemirė, o, atgailaudamas už padarytus nusikaltimus, pasitraukė į vienuolyną). Imperatorius Aleksandras I buvo ir Sofijos sūnaus Aleksandro krikštatėvis. Nuotraukoje – imperatorius Aleksandras I. Portreto autorius – dailininkas G. Daweʼjus

Sogija ir Prancūzijos imperatorius Napoleonas I • • Sofija buvo pažįstama ir su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu I. 1812 m. prancūzų kariuomenei užėmus Vilnių, Napoleonas surengė audienciją ir pareikalavo, kad į ją atvyktų visa Vilniaus diduomenė. Audiencijos metu Sofija buvo pristatyta Napoleonui. Ji savo grožiu, elegancija ir drąsa (į puotą atvyko prisisegusi freilinos ženklą) Napoleonui padarė didelį įspūdį. Tai buvo jos pirmasis susitikimas su Napoleonu I. Napoleonas yra pasakęs, kad iš Vilniaus jam bene maloniausia buvo pažintis su Sofija Tyzenhauzaite. Savo susitikimus ir bendravimą su imperatoriais Aleksandru I bei Napoleonu Sofija išsamiai aprašė 1862 m. Prancūzijoje prancūzų kalba išleistoje savo knygoje „Atsiminimai apie Aleksandrą, Rusijos carą“ (kitas – papildytų šių memuarų – pavadinimas yra „Reminescencijos“). Nuotraukoje – Prancūzijos imperatorius Napoleonas. Portreto autorius – Andrea Appaini

Sofijos vyras Antuanas Lui Oktavijus de Šuazel-Gufjė • • Sofija ištekėjo būdama dvidešimt aštuonerių metų už Platelių dvaro savininko grafo Antuano Luis Oktavijaus de Šuazel. Gufjė (pranc. Antoine Louis Octave de Choiseul-Gouffier) (1773– 1840). Jų santuoka buvo įregistruota 1818 m. vasario 3 d. Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje. Tokiu Sofijos pasirinkimu stebėjosi ne tik jos artimiausi giminaičiai, bet ir kiti pažįstami. Tiek savo išvaizda, tiek manieromis, elgesiu, interesais Oktavijus buvo priešingybė Sofijai. be to tuo metu dar ir paskendęs skolose. Antuano Lui Oktavijaus tėvas Augustas Šuazelis (pranc. Ogiust Gufje Choiseul de Gouffier) buvo prancūzų grafas, Rusijos armijos pulkininkas, caro rūmų kamergineris, karaliaus Liudviko XIV ministro hercogo Šuazelio-Gufjė jaunesniosios linijos palikuonis, rojalistas, gimęs 1752 metais. Prancūzijoje prasidėjus Didžiajai revoliucijai, jis, vengdamas jakobinų giljotinos, pabėgo į Rusiją. Antuanui Lui Oktavijui santuoka su Sofija buvo antroji. Su pirmąja žmona gražuole Viktorija Potockyte jis buvo išsiskyręs. Gyvendamas santuokoje su pirmąja žmona jis buvo susilaukęs 4 vaikų. Nuotraukoje – grafų Šuazelių herbas. Eksponatas saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje

Sofijos sūnus Aleksandras Vladislovas Ignacijus Oktavijus Šuazelis • • Ketvirtaisiais savo santuokos su Oktavijumi metais Sofija susilaukė sūnaus Aleksandro (pranc. Alexandre Ladislas Ignace Octave de Choiseul-Guffuer). Jis gimė 1821 m. Plateliuose, mirė 1896 m. gegužės 3 d. Paryžiuje (Prancūzija). Aleksandras buvo pakrikštytas Sankt Peterburge. Jo krikšto tėvas – Sofijos ilgametis bičiulis Rusijos imperatorius Aleksandras I. Sofijos sūnus Aleksandras buvo vedęs Sofiją Čapskytę (lenk. Zofia de Choioseul-Gouffier (Hutten -Czapska h. Leliwa). Gyvendami santuokoje jie susilaukė 4 vaikų: dukters Marijos ir sūnų Liudviko, Gabrieliaus, Aleksandro. Aleksandras dar turėjo ir nesantuokinį sūnų – Juozapą Birškų, kurio buvo susilaukęs palaikydamas nesantuokinius ryčius su Barbora Birškute. Nuotraukoje: Aleksandro Šuazelio žmona Sofija Čapskytė de Šuazel Guffjė su savo vaikais: Marija, Liudviku, Gabrieliumi ir Aleksandru apie 1886 m.

Sofijos šeimyninis gyvenimas • • • 1815 m. , kai Burbonų monarchija Prancūzijoje buvo atkurta, Sofijos vyras atgavo nemažai savo tėvonijos dvarų Prancūzijoje. Grafas O. Šuazelis turėjo Prancūzijos pilietybę. Ištekėjusi Sofija gyveno aristokratės kosmopolitės gyvenimą, daug laiko viena ir su sūnumi Aleksandru bei vyru Oktavijumi praleisdama Italijoje, Prancūzijoje. Ypač dažnai lankydavosi vyrui priklausiusiame Epernay dvare Šampanės departamente (Prancūzija). Ryšius su imperatoriumi Aleksandru Sofija palaikė ir po santuokos su Oktavijumi. Sofijos šeimai susidūrus su didelėmis finansinėmis problemomis, imperatorius ją rėmė ir materialiai. Sofijos ir Oktavijaus šeimos gyvenimas ir tarpusaavio santykiai jų amžininkų apibūdinimi kaip dažnai pasikartojantys žemės drebėjimai. Čia nuolat kildavo šeimyniniai skandalai, baigdavęsi nuolankiais Oktavijaus atsiprašinėjimais, pirkiniais ir dovanomis Sofijai, kelionėmis į Paryžių, Veneciją, Florenciją. Nepaisanto to, kad Šuazelių santuokinis gyvenimas nebuvo darnus, Sofija su vyru išgyveno iki pat jo mirties (Oktavijus mirė 1840 m Nuotraukoje – Šuazelių-Tyzenhauzų herdbas. Originalas saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje

Sofija ir Platelių dvaras • • Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Plateliai, kaip ir dauguma kitų Lietuvos vietovių, atiteko Rusijai. Iš Rusijos caro Pavlo I Sofijos vyro Antuano Luiso Oktavijaus tėvas Augustas Šuazelis 1797 m. gavo dovanų – dideles valdas LDK teritorijoje, tarp jų ir Platelius bei jų apylinkes. Šį dovanojimą 1801 m. patvirtino Aleksandras I. Augustas Šuazelis Platelius vėliau perdavė savo vyresniajam sūnui – Sofijos vyrui Oktavijui Šuazeliui. Platelių dvarą jis valdė iki pat mirties – 1840 m. Gyvendami santuokoje Sofija ir Oktavijus dažnai Platelių dvarą nuomodavo, o patys keliaudavo po Europą, gyvendavo Italijoje, Oktavijaus giminei ir jam priklausiusiuose dvaruose Prancūzijoje. Plateliškiai prisimena, kad Šuazeliai rūpinosi savo dvaro gyventojais, lažas čia buvo lengvesnis, negu aplinkiniuose dvaruose. Kraštotyrininkas Juozas Mickevičius 1936 m. užrašė senųjų plateliškių prisiminimus apie dvaro gyvenimą. Juose grafienė Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufje vadinama ne grafiene, o motina, pasakojama, kad ji paprastiems žmonėms, ypač dvaro tarnautojams, buvusi labai gera. Moteris, dirbusias dvare, ir jų vaikus ji apdovanodavo drabužiais, maistu. XIX a. trečiajame dešimtmetyje Sofijos iniciatyva ant senųjų dvaro rūmų pastatų iškilo nauji rūmai (jie sudegė 1943 m. ). Spėjama, kad rūmai buvo statomi pagal Sofijos brėžinius. Mirus vyrui, Platelių dvarą iš pradžių kartu su sūnumi Aleksandru valdė Sofija. Nuotraukoje – dalis Platelių dvaro sodybos pastatųi apie 1870 -uosius metus. Spėjamas nuotraukų autorius – Sofijos sūnus Aleksandras Šuazelis-de Gufjė. Nuotraukos originalas saugomas Žemaičių muziejuje „Alka“ (Telšiai)

Paskutinieji Platelių dvaro šeimininkai • Paskutiniai Platelių dvaro šeimininkai buvo du Sofijos ie Oktavijaus Šuazelių sūnaus Aleksandro vaikai: dukra Marija (1871– 1939, palaidota Plateliuose) ir sūnus Liudvikas (1880– 1949). Jie nebuvo sukūrę šeimų ir savo palikuonių neturėjo. • Platelius valdant Marijai ir Liudvikui, šis dvaras buvo turtingiausias Lietuvoje, nes Žemės reforma šio dvaro nepalietė. • Liudvikas ir Marija buvo teisingi ir geri savo pavaldiniams. Nėra likę žinių, kad dėl jų elgesio pavaldiniai būtų skundęsi, kreipęsi į teismus. • Liudvikas Šuazelis Platelius paliko (išvyko gyventi į Prancūziją) 1940 m. Ten jis ir mirė. Nuotraukoje – Marija de Šuazel-Gufjė apie 1886 m. ir Liudvikas de Šuazels-Gufjiė 1888 m. Fotografai nežinomi. Originalai saugomi Žemaičių muziejuje „Alka“

Sofijos rašytinis palikimas • • Sofija rašyti grožinės literatūros kūrinius pradėjo jaunystėje. Ji knygas rašė ir leido prancūzų kalba. Yra žinomos 8 Sofijos Tyzenhauzaitės parašytos knygos. Savo pirmąją knygą ji išleido jau būdama 28 -erių metų amžiaus – 1818 -aisiais (tais metais, kai susituokė su savo vyru Oktavijumis). Tai buvo istoriniais įvykiais paremtas romanas „Lenkai Santo Dominge, arba Jaunoji kreolė“. Kiti jos kūriniai: 1. „Barbora Radvilaitė“(1820 m. ); 2. „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos sąjunga su Lenkija“ (1824 m. ); 3. „Politikos nykštukas“ (1827 m. ); 4. „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ (1831 m. ); 5. „Atsiminimai apie Aleksandrą, Rusijos carą“ / „Reminiscencijos“ (1862 m. ); 6. „Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Polocka: istorijos įvykiai“ (1875 m. ); 7. „Litanijos“ (1878 m. ). Nuotraukose: Sofijos Tyzenhauzaitės autografas (dokumento originalas saugomas Žemaičių muziejuje „Alka“ Telšiuose) ir istorinio romano„Barbora Radvilaitė, “ išleisto prancūzų kalba 1820 m. , tituliniai puslapiai

Sofija savo gyvenimo saulėlydyje • • Žinoma, kad laikui einant Sofija iš esmės pakeitė savo gyvenimo būdą – jos nebedomino „Reminiscencijose“ aprašomos pokylių damų suknelės ir kitokie aukštuomenės gyvenimo niuansai. Toks požiūris į savo išvaizdą dažnai stebindavo ir šokiruodavo artimuosius, pažįstamus. Apie tai rašo ir jos dukterėčia Gabrielė Giunterytė Puzinienė (sesers Aleksandros dukra) knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“. Senatvėje daugiausia laiko Sofija skirdavo intelektualinei veiklai. Anot S. Tyzenhauzaitės gyvenimo tyrinėtojos kultūros istorikės Anelės Butkuvienės, iki pat savo gyvenimo pabaigos Sofija garsėjo blaiviu protu, šviesia atmintimi, gyvybingumu. Sofija asmeniškai pažinojo Aleksandrą Diuma – tėvą, susirašinėjo su Alfredu de Miuse, daugeliu kitų iškilių ano meto Europos menininkų. Nuotraukoje: Sofija Tyzenhauzaitė senatvėje. Fotografuota Drezdene

Sofijos amžinojo poilsio vieta • • Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Sofija praleido Prancūzijoje – Nicos miesto Anglų alėjoje. Nuomojamame bute. Čia ji parašė ir paskutinius savo kūrinius. Žemaičių muziejaus „Alka“ fonduose saugoma išlikusi 1876 m. jos nuomotų apartamentų sąskaita su Sofijos parašu. Sąskaitoje minimi indai, baldai, prieškambaris, vestibiulis, virtuvė, salonas ir 5 gyvenamieji kambariai. Iš šio dokumento galime spręsti apie rašytojos gyvenimo sąlygas paskutiniais jos gyvenimo metais. Mirė Sofija 1878 m. gegužės 28 d. Nicoje (Prancūzija), Alpes-Maritimes, Provence-Alpes. Côte d'Azur, būdama 88 -erių metų amžiaus. Ji palaidota Paryžiuje, grafų Šuazelių šeimos kapavietėje. Rašytojos amžinojo poilsio vietoje buvo pastatytas antkapis su akmeniniu kryžiumi. Prie jo pritvirtintoje marmurinėje plokštėje buvo iškaltas užrašas „Sophie, Comtesse de CHOISEULGOUFFIER, née Csse TYZENHAUS deced. . . a Nice le 21 may 1878“. Aleksandro Šuazelio nuotraukoje – Sofijos Viktorijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjiė antkapinis paminklas jos amžinojo poilsio vietoje. Nuotrauka iš Žemaičių muziejaus „Alka“ fondų