Saulius altenis n Prozininkas ir dramaturgas n Savo

Saulius Šaltenis

n Prozininkas ir dramaturgas. n Savo meto literatūros kontekste išsiskiria platesniu kultūriniu akiračiu, minties lankstumu, didesne vidine laisve.

Biografija n Rašytojas gimė 1945. 12. 24 Utenoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų šeimoje. n Studijavo Vilniaus universitete filologiją. n Dirbo Lietuvos kino studijoje. n Redagavo kultūrinį savaitraštį “Šiaurės Atėnai” ir dienraštį “Lietuvos aidas”. n Kovo 11 -osios akto signataras n 1992 -2000 m. Seimo narys n 1996 -1999 m. kultūros ministras

Pagrindiniai kūriniai: Romanas n “Kalės vaikai” (1990), savitas kūrinys, kuriame vaizduojamas Donelaičio laikotarpis.

APSAKYMAI IR APYSAKOS : n “Atostogos” (1966)- vaizduoja paauglio lyrišką portretą niūrioje provincialioje aplinkoje. n “Atminimo cukrus” (1983) - vaizduojamas šviesus vaikystės pasaulis kartu su jo dramatiška aplinka, mažų žmonių dideli gyvenimai miesteliuose.

“Riešutų duona” (1972) - Tai lyrinis pasakojimas apie paauglio gyvenimo dramas ir šviesą provincijos miestelyje pokario metais. - Kūrinys tada buvo labai naujoviškas : * ironiškas pasakojimo tonas; tačiau nepiktas, tai greičiau juokas pro ašaras, nes pagrindinis veikėjas Andrius Šatas po išoriniu šiurkštumu slepia jautrumą ir nuoširdumą; * stačiokiškas ir kažkiek nepagarbus požiūris į suaugusius ir artimuosius; * po protingo naivuolio kauke besislepiantis pasakotojas pašaipiai žiūri į paauglystės dramas ir iliuzijas, pabrėžia tuos nugyvento laiko epizodus, kurie jo dvasinei brandai buvo patys reikšmingiausi; * puikiai atkuriamas paauglių žargonas ir sovietmečio kalbėjimo klišės.

Labai įdomi apysakoje pirmosios meilės istorija. Andriaus ir Liukos šeimos – kaimynai Šatai ir Kaminskai –primena Romeo ir Džiuljetos konfliktuojančių giminių situaciją. Gamta neįgyja savaiminės reikšmės, nelemia veikėjų gyvenimo. Tai reiškia, kad Šaltenio proza atsitraukia nuo kaimiškosios – gamtos žmogaus – literatūros ir linksta prie miesto kultūros, taigi įneša į lietuvių literatūrą naują žmogaus ir jo pasaulio sampratą.

“Duokiškis” (1977) Apysakoje vaizduojamas tragiškas, krauju paženklintas pokario laikotarpis. Devynių novelių apysakoje “Duokiškis” juokas pro ašaras pakilo iki tragiškos groteskinės fazės. Mažas Duokiškis, maža Utenos apskritis su paprastais žmonėmis ir kasdieniškais jų daiktais: karve, išmuštu dantim, kisielium, kopūstu, arklio pasturgaliu, mergaitės kaspinu ir bateliu, angliškos vilnos kostiumu. Veikėjų gyvenimą apibendrinantis simbolis kūrinio pradžioje yra duona – kaip prieša mirčiai, smurtui, sutaikanti, suartinanti, sujungianti žmones. Duona reiškia gyvenimą.

Taigi Duokiškis ir jo duona – apibendrintas pokario Lietuvos vaizdas. Kūrinio veikėjai tampa simbolinėmis figūromis, išreiškiančiomis tipiškas to meto žmogaus laikysenas – pastangas išsaugoti žmoniškumą, kantrumą, bejėgišką įniršį, veidmainišką prisitaikymą, patogų įsitvirtinimą naujoje valdžioje. “Duokiškyje” lietuvių tauta pirmą kartą atvirai pasižiūri ne tik į savo priešus, bet ir į savo pačios padėtį pokario metais, neslėpdama nei savo silpnybių, nei teigiamų bruožų. Atvirumas sau yra asmens ir tautos stiprybė. O tautos stiprybės vardas paprastas – tiesiog žmogiškumas, gyventi prisikelianti žmogaus valią. Apysaką galima laikyti vienu iš lietuvių tautos atgimimo ženklų.

PJESĖS: n “Jasonas” (1978) n “Lituanica” (1989) n “Katė už durų” (1980) n “Škac, mirtie, visados škac” (1978) Sukurta apysakos “Riešutų duona” motyvais. Taip pat pagal ją buvo sukurtas kino filmas.

Scenarijai kino filmams n Vyrų vasara (1972); n Ties riba (1971); n Herkus Mantas” 91971); n Riešutų duona (1978); n Kelionė į rojų (1981); n Mėnulio Lietuva (1997).

MIUZIKLAI: n “Ugnies medžioklė su varovais” (1976) n “Komunarų gatvė” (1978)

Veikėjas n Lyriškas – atskleidžiamas jauno žmogaus tyras jausmų ir svajonių pasaulis, šviesūs vaikystės prisiminimai kaip dvasinė veikėjo atrama. n Ironiškas – tai šio veikėjo santykis su aplinka, kritiškas požiūris į melagingą sovietinės visuomenės fasadą.

n Jaunas žmogus, todėl maištaujantis prieš visuomenę ir artimuosius, turintis bohemiškumo požymių.

Pasakojimo ypatybės n Vengiama gražaus rašymo, būdingo tradicinei kaimo tematikos literatūrai. Rašytojas įsiklauso į gyvą miesto aplinką, jo veikėjų kalba turi šnekamosios kalbos grubumo, dialogai dažnai tiesmuki, sakiniai neįmantrūs.

n Parodijuojama valdžios vyrų viešų pasisakymų stilius. Šios kalbos stiliaus parodijavimas tampa paslėpta sistemos satyra, konjunktūrinės visuomenės kritika. n Šaltenis pirmasis ėmė parodijuoti sovietinės spaudos klišes ir ideologinius šūkius, pasakojimui suteikdamas komiškumo, o pasakotoją pridengdamas tariamo naivuolio kauke.

Temos: n Pokario metų kovos; n Paprasto žmogaus beteisiškumas; n Inteligentijos bandymas prisitaikyti; n Krašto nuskurdinimas; n Jauno žmogaus brendimo ypatybės.

Problemos: n Asmens laisvės. n Dorovinio pasirinkimo ir atsakomybės.

Konfliktai: n Tarp sovietinės valdžios ir Lietuvos žmonių. n Tarp jaunosios ir senosios kartos.

Apibendrinimas S. Šaltenio kuriamas žmogaus paveikslas nėra tradicinis. Rašytojas dažnai prisidengia lengva ironija, skepticizmu, kai ką ir sąmoningai šaržuoja. Tačiau „iš tų kūrinių į mus žvelgia graudžiai besišypsančio ir slapta ašarą braukiančio humanisto veidas" (V. Kubilius).