ROMUALDAS GRANAUSKAS ir apysaka GYVENIMAS PO KLEVU 2010

ROMUALDAS GRANAUSKAS ir apysaka , , GYVENIMAS PO KLEVU“ 2010

Romualdas Granauskas § Romualdas Granauskas - prozininkas, dramaturgas, eseistas, archajiškas ir modernus menininkas.

Biografija n n n Rašytojas gimė 1939 m. Mažeikiuose ir daug metų gyveno Žemaitijoje, o šiuo metu - Vilniuje. Dirbo statybininku, šaltkalviu, Skuodo laikraščio „Mūsų žodis” ir žurnalo „Nemunas” redakcijose, radijo korespondentu, kurį laiką mokytojavo. 2000 metais tapo Nacionalinės premijos laureatu.

Reikšmingiausi prozos kūriniai n n n n n „ Medžių viršūnės “ „ Duonos valgytojai “ „ Jaučio aukojimas “ „ Baltas vainikas juodam garvežiui “ „ Gyvenimas po klevu “ „ Raudonas ant balto “ „ Duburys “ „ Kenotafas “ „ Rūkas virš slėnių “ Romualdas Granauskas pas motiną Rozaliją ("Įkvėpimo žemė")

Kūrybos bruožai n n n Žemaitiško charakterio veikėjams būdinga kaimiška išmintis, lėtas žemdirbio mąstymas, darbų apsunkinta mintis. Pasakotojo raiškai būdingas oracinis tonas, o personažų natūrali kalbėsena. Tiesiai žiūrima į istoriją, laiko gilumą ir praeities kultūrą. Rašytojo kūrybos centre atsiduria kaimas, nes pastoviosios vertybės geriausiai likusios būtent valstiečio sąmonėje. Vaizduojama žemdirbio pasaulis ir jo saulėlydis. Meninis pasaulis - magiškasis. Siužetas yra realus, tačiau dėmesys sutelkiamas į žmogaus dvasinį pasaulį.

Meninės vaizduotės esmė n n Kūrybai būdingi pastovūs gamtos ir buities vaizdai – kiemas, šulinys, medis, paukštis, saulėlydis – visa tai, kas amžinai šalia žmogaus. Pasakojama užuominomis, veikėjai kalba mažai, labiau už žodžius juos sieja bendri daiktai ir darbai.

Granausko meno paslaptis n Ji yra mitologinė, archetipinė gelmė, amžinieji gyvenimo pavidalai žmoguje ir pasaulyje. Rašytoją traukia ilgaamžė žemdirbio patirtis, pasaulio vaizdas ir žmogaus būsena. Išryškinama kolektyvinė, amžiais kaupta valstiečių patirtis. n Esminis veikėjo tipas – pagyvenęs žmogus. n n

Lietuvių kaimiškoji kultūra n n Kūriniuose vyrauja atsisveikinimo su žemdirbio kultūra nuotaikos. Kaimo peizaže ryškėja naujos figūros – dirvą ir artoją pakeičia kapinės ir duobkasys.

Postmodernaus mąstymo ženklai n n Rašytojas tarytum išardo ir išsklaido modernųjį veikėją, sumažina jo asmeninių jausmų reikšmę, sujungia žmogų su jo aplinka. Granausko kūriniuose vyrauja tradicinės lietuvių literatūros temos.

Žmogaus paveikslas n n Žmogų supa jo aplinka, buitis. Personažo veiksmai atspindi jo gyvenimą. Žmones jungia bendri darbai, meilė, draugystė ir kiti santykiai, o skiria savimeilė, gobšumas, neapykanta. Granausko pasakotojas yra visažinis stebėtojas, liudijantis lietuviško kaimo išsigimimą ir mirtį.

Granausko novatoriškumas ir šiuolaikiškumas n n Gyvenimas yra sudėtingas. Jį pažeidus sutrinka būties pusiausvyra ir abiem pusėms – žmogui ir pasauliui, kultūrai ir gamtai – gresia sunkūs padariniai. Granausko pasaulėjauta artima naujausių laikų tautinėms idėjoms, tuo jis yra novatoriškas ir šiuolaikiškas.

Apysaka , , Gyvenimas po klevu “

, , Gyvenimas po klevu “ n n “Gyvenimas po klevu” - tai trumpos apimties apysaka, kurioje pasakojama Kairienės kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Didžiausią ir svarbiausią apysakos dalį užima Kairienės apmąstymai apie besikuriančią gyvenvietę, gatvių triukšmą ir žmonių nužmogėjimą bei tai, kaip gražu buvo jų kaime, kokie natūralūs santykiai siejo žmones.

Veikėjai n n n Pagrindinė veikėja – Monika Kairienės vyras – Konstantinas. Kairienės sūnus Steponas ir jo žmona Antosė. Kairienės anūkas Darius, jo žmona Birutė, sūnus Ignas. Šalutiniai veikėjai - miestelio žmonės.

Sąvokos n n , , Gyvenimas “ žemaičiui = sodyba, vienkiemis. , , Gyvenimas “, , , namas “ = tai tik pastatas. , , Namai “ = šeimininko įdetas dvasinis turinys. Gyvenimas – buvimas ant šaknų – tarpusavio ryšys, priklausomybė, amžinumas.

, , Gyvenimas po klevu “- lyg mitologinė formulė Klevas – pasaulio medžio įvaizdis Požemis, Žemė, Dangus Šaknys, Liemuo, Viršūnė

3 plotmės 3 erdvės, 3 kelionės zonos 3 nuopuolio ratai 3 gyvenimo tarpsniai 1. Namai: Klevo 1. Konstantino poveikio zona. Kapinės. Sodyba ir medis – neatskiriami dalykai. 1. Senatvė 2. Plentas: Jungiamoji zona. 2. Branda 2. Stepono 3. Gyvenvietė: Chaoso 3. Dariaus ir destrukcijos erdvė. Uždara ir negyva. 3. Jaunystė

Laikas n 1 diena (kelionė į gyvenvietę ir atgal) – realusis. + n Vidinis monologas ( apmąstomas 3 kartų gyvenimas ).

Ėjimas į gyvenvietę - simbolinis Išvardija visus praradimus, visa, kas buvusį prie žemės žmogų atskiria nuo senojo gyvenimo būdo ir veda į pražūtį. Tai:

n Atimta žemė (, , Plėšė iš žmogaus žemę, plėšė jo širdies stiprybę, griovė viso gyvenimo pamatą “).

n Atimta darbo prasmė ( Kairienės žmogus, mėgęs gražiai, su džiaugsmu ir nepavargdamas dirbti, kolūkyje darbuotis negalėjo: , , Koks ten darbas? Visą laiką talkoj ir talkoj. Nu kiek tu gali žmogus talkininkais eiti? . . “)

n Nugriautos sodybos nieko neatsiklausus – vienas baisiausių praradimų, nes namai maitina žmogaus dvasią. Čia saugoma protėvių atmintis, tradicijos, vaikystės ramybė. Tai traukos laukas, kurį žmogus jaučia ir negyvendamas juose. Tai tvirtovė, apsauganti nuo svetimo pasaulio.

n Suardyti tradiciniai šeimos ryšiai tarp vyro, žmonos, vaikų ir anūkų. Neliko prisirišimo, tarpusavio meilės, pagarbos senam žmogui. Jis vienišas, apleistas, paniekintas.

n Suardyta gamtos pusiausvyra (melioracija, pažeisti santykiai tarp medžio ( net nepjauna storų medžių – nepritaikyti aparatai), paukščio ( , , Kam jis čiulbės, jei nėra kas klauso? “), žvėries, žmogaus. )

n Žmogus serga beprasmės liga, kurią gydo alkoholiu.

Senoji nepasiduoda, kovoja, bet nauji laikai ją pražudo. Vilties tarsi nelieka, juolab, kad Ignasėlis ( proanūkis) – tokio iširusio pasaulio vaisius. . .

Gali guosti tik mitinis suvokimas, jog kiekviena mirtis slepia prisikėlimo daigą.

Naudota literatūra n n n www. efoto. lt www. google. lt www. mokslai. lt www. moku. lt www. pakalbekim. lt konspektai