realizma 9 pirmoji knyga s Kstutis Urba p

realizma 9. pirmoji knyga. s Kęstutis Urba (p. 91— 95)

Realizmas – • a) pagrindinis meno ir literatūros metodas, kurio paskirtis – vaizduoti įvykius, žmones, daiktus ir gamtą tokius, kokie jie yra iš tikrųjų; • b) literatūros srovė, susiformavusi apie 1850 daugelyje Europos šalių ir užpildžiusi laikotarpį tarp romantizmo bei natūralizmo, puoselėjama ir vėliau. TŽŽ

Realizmas Yra tam tikras literatūros istorijos raidos etapas, tarpsnis. Realizmas susiformavo, suklestėjo Vakarų Europos literatūroje XIX a. viduryje ir antrojoje pusėje.

Literatūros kūrėjai sutelkė dėmesį • į kasdienybės vaizdavimą, • į dabartį, • jos visuomeninius, socialinius, politinius klausimus.

Kūriniuose stengtasi vaizduoti, analizuoti • to meto tikrovę, • kritiškai ją vertinti, • kelti esmines žmogaus gyvenimo problemas.

Realizmo suklestėjimas susijęs su pozityvizmu – filosofijos kryptimi, teigusia, kad filosofija kaip mokslas turi remtis tiksliais tyrimo metodais, gyvenimo tikrovės aprašymu, analize.

Pozityvizmas (pranc. positivisme < positif – pagrįstas) – filos. XIX–XX a. filosofijos kryptis (jos pradininkas Ogiustas Kontas (Comte; 1798– 1857), prancūzų filosofas)), teigianti, kad mokslas yra faktų tyrimas, paremtas gamtos mokslų metodika; neigiantis moksle bet kokią metafiziką. TŽŽ

Realistinio kūrinio bendrieji bruožai • Kūrinyje vaizduojamas pasaulis panašus į tikrovę. Rašytojas iš tikrovės atrenka tam tikrus objektus, įvykius, juos atitinkamai derina, kad įtaigiau išreikštų savo mintis, požiūrį ir kad būtų įdomiau skaityti. • Realistas atkuria tikrovę.

Realizmui būdinga savita kūrybos tikslų, paskirties, funkcijų samprata. Kūrinys turi atkreipti dėmesį • į kasdienybės problemas ypač socialines (turtinės nelygybės, neteisybės); • turi tyrinėti gyvenimą; • kritikuoti; • „gydyti žaizdas“.

Realizmo temos • Asmenybės, individo ir aplinkos santykiai (dažniausiai konfliktiški). • Pasipriešinimas aplinkai, socialinei kilmei, skurdui. • Svarbūs miesto vaizdai.

Realistinės literatūros žanrai • Epiniai, prozos žanrai: Romanas, Apysaka, Apsakymas.

Veikėjų charakteriai • Charakteriais paprastai apibendrinami kokie nors tipiški bruožai – socialinės priklausomybės; profesijos ir kt.

Realizmo stilius • Pasakojimo objektyvumas: pasakotojas įvykiuose nedalyvauja, tiesiogiai nereiškia nuomonės, jausmų. • Išsamūs vietos aprašymai, veikėjų portretai. • Įvykiai pateikiami chronologiškai. • Kalba – šnekamosios kalbos įspūdis: nevengiama tarmybių, profesinio žodyno, žargono.