R Fulghum REIKJO AISTI MILINUS BURTININKUS IR NYKTUKUS

R. Fulghum REIKĖJO ŽAISTI MILŽINUS, BURTININKUS IR NYKŠTUKUS

Turėjau prižiūrėti beveik aštuoniasdešimt vaikų nuo septynerių iki dešimties metų, kol jų tėvai buvo užsiėmę savo reikalais. Apžvelgiau bažnyčios viešojoje salėje susirinkusį vaikų būrį ir paaiškinau, kaip žaisti. Žaidimas panašus į Akmenį, Popierių, Žirkles, tik reikia mąstyti, gebėti apsispręsti. Tačiau tikrasis žaidimo tikslas – sukelti kuo daugiau triukšmo ir netvarkos bėgiojant tarp vienas kitą gaudančių vaikų, kol niekas nebežino, kuriai sto vyklai tu priklausai ar kas laimėjo.

Iš pradžių padalinu visus vaikus į dvi komandas, paaiškinu jiems žaidimo taisykles, susitariame, kuris kuriai grupei priklauso – visa tai toli gražu ne tobula, tačiau darome tai su gera valia ir pagaliau esame pasirengę žaisti.

Gaudynių susijaudinimas jau sukėlė didžiausią netvarką. „Dabar jūs privalote apsispręsti, kas esate – „MILŽINAS, BURTININKAS ar NYKŠTUKAS!“ – surikau aš.

Kol susijaudinę mažyliai būrėsi į grupeles, pašnibždomis bandydami nuspręsti, kuo gi jie norėtų būti, kažkas truktelėjo mane už kelnių. Šalia stovėjo mažutė mergaitė ir žvelgė man tiesiai į akis. „O kur renkasi Undinėlės? “ – paklausė ji vaikišku susirūpinusiu balseliu.

Kur renkasi Undinėlės? Ilga pauzė. Labai ilga pauzė. „Kur renkasi Undinėlės? “ – vėl pakartojau aš. „Taip. Matote, aš juk Undinė. “ „Mūsų žaidime nėra jokių Undinių. “ „Taip, aš vienintelė!“

Ji nenorėjo būti nei Milžinė, nei Burtininkė, nei Nykštukė. Ji žinojo, kas ji. Undinėlė. Ir visiškai nenorėjo pasitraukti iš žaidimo, nueiti prie sienos ir ten prastovėti visą likusį laiką, kaip būtų pasielgęs kas nors kitas, ne toks stiprus ir savarankiškas kaip ji. Ji norėjo žaisti, tik kad žaidimo taisyklėse atsi rastų vieta ir Undinėlėms. Neprarasdama orumo ar savo vaidmens. Ji buvo įsitikinusi, jog žaidime yra vietos ir Undinėlėms, ir aš turėčiau žinoti, kur ta vieta.

Taigi iš tikrųjų, kurgi renkasi Undinėlės? Visos „Undinėlės“ – tos, kurios yra kitokios, kurios neatitinka esamų normų, nepripažįsta narvelių ir inkilėlių?

Atsakykite į šį klausimą ir jūs galėsite juo remdamasis pagrįsti mokyklą, tautą ar netgi pasaulį.

Koks gi buvo mano atsakymas tą akimirką? Netrukus aš ištariau teisingus žodžius: „Undinėlės stovi kaip tik čia, šalia Jūros Karaliaus!“ – tariau aš. (Taip, čia, šalia Kvailių Karaliaus, pridūriau mintyse. )

Taip mudu ir stovėjome vienas šalia kito, stebėdami aplinkui besiblaškančius Burtininkus, Milžinus bei Nykštukus

Beje, netiesa, jog undinėlės neegzistuoja. Bent vieną jų aš pažįstu. Laikiau ją už rankos.