Prie 465 metus buvo ileista pirmoji lietuvika knyga

Prieš 465 metus buvo išleista pirmoji lietuviška knyga. Dail. Ieva Labutytė M. Mažvydo kreipimasis. Skaito aktorius Laimonas Noreika. Aktyvuoti piktogramą.

PRIELAIDOS KNYGOMS GIMTĄJA KALBA ATSIRASTI Lietuviškai knygai atsirasti prielaidos formavosi Vakarų Europoje. Pirmiausia šiuo klausimu svarbi XIV amžiaus pabaiga, kada Anglijoje, universitetiniame Oksforde, dirbo teologas, universiteto profesorius Johnas Wyclifas (apie 1320 – 1384). Jis – vienas pirmųjų Romos Bažnyčios reformatorių. J. Wycliffo idėjas vėliau perėmė ir plėtojo čekas Janas Husas ir vokietis Martinas Liuteris. Martyno Liuterio idėjos tiesiogiai veikė lietuvių raštijos atsiradimą

John Wycliffe (angl. Wyclif, Wycliff, Wickliffe) Anglijos teologas, vienas iš pirmųjų Romos katalikybės reformacijos šalininkų XIV a. , už tai katalikų dvasininkų persekiotas. John Wycliffe buvo pirmasis anglas, išvertęs Bibliją iš lotynų kalbos į anglų kalbą. John Wycliffe tapo pavyzdžiu Janui Husui, Martynui Liuteriui, Kalvinui. Jis teigė, kad bažnyčia valdo per daug žemiškųjų turtų, kritikavo jos struktūrą ir hierarchiją. Viklifas reikalavo, kad Biblija būtų atiduota žmonėms, nes tai esanti gyvenimo knyga, Kristaus tikėjimas, tiesa ir neklystantis įstatymas. John Wycliffe Apie 1328 – 1384

Janas Husas (Jan Hus) - Čekijos tautos didvyris, čekų kultūros veikėjas, teologas. Reformacijos ir antifeodalinio revoliucionio sąjūdžio Čekijoje idealogas, čekų tautos nacionalinis didvyris. J. Husas gimė 1369 m. Husinece, Pietų Čekijoje, neturtingų valstiečių šeimoje. 1393 m. baigė Prahos universitetą. 14001403 ir 1409 -1410 m. dirbo šio universiteto rektoriumi. Jis reikalavo iš esmės reformuoti bažnyčią, smerkė jos turtus, prekybą indulgencijomis, valdžiai siūlė taikiu būdu sekuliarizuoti bažnytines žemes valstybės reikalams. Tikėjimo pagrindu laikė Bibliją, o ne bažnytinius nutarimus, reikalavo pamaldas laikyti gimtąja čekų kalba. Janas Husas parengė čekų rašybos sistemą, kurios pagrindiniai principai išliko iki mūsų dienų. Už savo pasisakymus 1410 m. buvo atskirtas nuo Bažnyčios, 1414 m. iškviestas į Konstancos bažnytinį susirinkimą, kur buvo paskelbtas eretiku ir 1415 m. liepos 6 d. sudegintas. Jano Huso mirtis sukėlė jo šalininkų Čekijoje husitų pasipiktinimą, 1419— 1434 m. peraugusį į karą. Jan Hus 1369 -1415

Jano Huso nuostatos Prie Wyclifo mane traukia garbė, kurią jam pripažįsta nesugadinti Oksfordo universiteto kunigai ir kiti žmonės. Mane vilioja jo raštai, kuriais jis, kiek leidžia jėgos, siekia vesti žmones į Kristaus įstatymą, o pirmiausia kviečia dvasininkiją palikti blizgučius, pasaulietišką valdžią ir gyventi apaštalų pavyzdžiu bei Kristaus įstatymais. Aš jus užtikrinu, kad mano tikslas yra ginti tiesą, ypač Šventojo Rašto tiesą, kurią ginsiu iki mirties, nes žinau tiesos kainą: tiesa yra galingiausia ir amžina. Ji nugali.

Martin Luther 1483 -1546 Martinas Liuteris - protestantiškosios reformacijos pradininkas, vienuolis augustinas, teologas, siekęs bažnyčios reformų išvengiant skilimo, jo Biblijos vertimas laikomas vienu svarbiausių Biblijos vertimų. Liuterio mokymas tapo protestantizmo judėjimu – liuteronizmu. Augo pasiturinčioje vokiečių šeimoje. Tėvo valia studijavo Erfurto universitete teisę, bet mokslų nebaigė, 1505 m. įstojo į vienuolių Augustinų ordiną. 1512 m. jis gavo teologijos daktaro laipsnį Vitenbergo universitete ir greitai perėjo ten dirbti. 1510 m. , lankydamasis Romoje, pasibaisėjo indulgencijų pardavinėjimu. 1517 m. spalio 31 d. jis prie savo bažnyčios Vitenberge durų prikalė 95 tezes, kuriose griežtai pasmerkė Bažnyčios parsidavėliškumą, indulgencijų pardavinėjimą, teigė, kad bažnyčia gali apsieiti be Popiežiaus, neigė dvasininkijos, kaip tarpininko tarp žmogaus ir Dievo, vaidmenį, vieninteliu tikėjimo šaltiniu laikė Bibliją. 1521 m. po diskusijų su katalikų teologais Leipcige M. Liuteris buvo paskelbtas eretiku, o jo raštai uždrausti. Diskusijose jis gynė neseniai sudegintą J. Husą. Liuterio raštai, ypač Biblijos vertimas į vokiečių kalbą, padarė didelę įtaką, nes kiekvienas raštingas žmogus galėjo studijuoti Šventąjį Raštą savarankiškai, nepasikliaudamas Bažnyčia ar kunigais. Liuteris teigė, kad dvasininkams nebūtinas celibatas, todėl 1525 m. jis vedė buvusią vienuolę Katriną, susilaukė vaikų.

Be M. Lutherio neįsivaizduojamas ir pirmosios lietuviškos knygos pasirodymas: liuteronizmas reikalavo, kad religinius raštus galėtų skaityti visi. Vartburgo pilies mūrai, kur nuo persekiojimo slapstėsi M. Liuteris, nesustabdė Reformacijos plitimo. Susiformavo nauja krikščionybės kryptis – liuteronybė. Šios idėjos greit pasiekė ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę: XVI a. pradžioje Vitenbergo universitete pas M. Lutherį ir jo sekėją Philipą Melanchthoną mokėsi du lietuviai – Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis. Vitenbergo didžiųjų reformų atgarsį randame ir pirmoje lietuviškoje knygoje – Martyno Mažvydo "Katekizme", kuriame buvo išspausdinta M. Lutherio "Giesme apie svėtastį (Komuniją)“.

Abraomas Kulvietis (apie 1510 -1545) – vienas lietuvių raštijos pradininkų, lietuvių kultūros veikėjas. Estampas. Dail. A. R. Šakalys

A. Kulvietis 1528 -1537 m. studijavo Krokuvos, Liuveno, Vitenbergo, Leipcigo, Sienos universitetuose. Teisės mokslų daktaras (1537 m. ). 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą (kolegiją) ir iki 1542 m. jai vadovavo. Persekiojamas už reformacijos idėjų skelbimą, išvyko į Karaliaučių. Buvo kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio patarėjas, partikuliaro (aukštesniosios mokyklos) vedėjas, nuo 1544 m. , įsteigus Karaliaučiaus universitetą, - jo graikų ir hebrajų kalbos profesorius. Turėjo turtingą biblioteką. Vienas pirmųjų išvertė į lietuvių kalbą giesmių, psalmių, lotynų kalba paskelbė publicistinį raštą „Tikėjimo išpažinimas“ („Confessio fidei“, 1543 m. ), kuriame išdėstė konfesines ir patriotines pažiūras. Iš verstų giesmių težinoma viena: „Malonus dėkavojimas“, kuri buvo išspausdinta Martyno Mažvydo giesmyne (1570 m. ). A. Kulviečio veikla padėjo formuoti prielaidas pirmajai lietuviškajai knygai pasirodyti.

XVIa. Vilniaus vaizdas iš G. Brauno ir F. Hogenbergo atlaso

1535 m. , Europoje įgijęs humanitarinį išsilavinimą, Abraomas Kulvietis grįžo į Lietuvą. Tai buvo palankus metas, nes tada Vilniuje gyveno jaunasis Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas ir jo motina karalienė Bona. Karalienė parėmė ir globojo atvykusį mokslo vyrą, kuris čia jau buvo žinomas ir daugelio laukiamas: to meto Lietuva stokojo išsilavinusių žmonių. A. Kulvietis, draugų palaikomas, ėmėsi kurti Vilniuje mokyklą. “A. Kulvietis suprato, jog atėjo laikas Lietuvoje sukurti europinio lygio mokyklą. Dėl investicijų kreipėsi į karalienę Boną. A. Kulvietis suprato ir tai, kad toje mokykloje lietuvių kalba turi būti mokomoji kalba. Lietuva lenkėjo, ir todėl reikėjo ugdyti lietuvių inteligentiją. Ir jis 1539 m. sukūrė tokią mokyklą. A. Kulvietis, žinoma, turėjo pagalbininkų, bet jis buvo vienintelis (kol kas kitų nežinome), kuris suvokė to meto Lietuvos kultūrinę situaciją ir ėmė realizuoti savo mokyklos idėją. Tai genijaus idėja “, - rašo profesorius E. Gudavičius.

Bona Sforza d’Aragona 1494 -1577 Dail. Peeter Dancker

1543 m. iš Karaliaučiaus A. Kulvietis atsiuntė karalienei Bonai laišką, kuriame rašė: "Maloningoji Ponia, mūsų tėvų laikais nebuvo girdėti, kad kas nors nenusikaltęs ir be teismo sprendimo būtų pasmerktas. O mano priešai ne tik mane pasmerkė, bet ir diena po dienos per pamokslus šmeižia, pajuokia, plūsta ir niekina. (. . . ) Yra daug Jūsų Didenybės pavaldinių lietuvių, labai išsimokslinusių, kurie galėtų būti naudingi valstybei. Bet mano likimo įbauginti, jie apsigyveno Vokietijoje. Kai kuriuos jų priglobė šviesiausias Prūsijos hercogas (. . . ). Šviesusis hercogas, nesigailėdamas didelių išlaidų, įsteigė puikią mokyklą, iš visur prisikvietė mokytų vyrų (. . . ). Jis nori mane paskirti šios mokyklos rektoriumi. Todėl, jeigu Jūsų Didenybės viešpatystėje man nebus vietos, šį skyrimą priimsiu. Bet, Maloningoji Ponia, skaudu, kaip Dievą myliu, mums visiems, kad, trokšdami dirbti saviesiems, dabar dirbame svetimiesiems". Nesulaukęs atsakymo į šį laišką, A. Kulvietis 1543 m. Karaliaučiuje jį išleido atskira knygele „Confessio fidei“ („Tikėjimo išpažinimas“).

Žygimantas Augustas 1520 -1572 Dail. Peeter Dancker

Vos pasikeitė politinė situacija (mirė jį globojęs Albertas Goštautas, LDK kanceris, Lietuvos Statuto sudarytojų vadovas, o karalienė Bona trumpam išvyko į Italiją), prasidėjo A. Kulviečio puolimas. Vilniaus vyskupas Alšėniškis apskundė A. Kulvietį Žygimantui Senajam dėl liuteronizmo platinimo. Karalius 1542 m. gegužės mėnesį kartu su ponų tarybos nariais paskelbė Vilniuje specialų dekretą prieš Abraomą Kulvietį: ". . . lietuvis Abraomas iš Kulvos, mūsų valdinys, nuo visuotinės šventosios Romos katalikų bažnyčios atsimeta ir kitus, kiek galėdamas, savo naujais mokslais į paklydimą traukia". Jeigu teismo pareigūnų "nebūtų surastas arba dėl slapstymosi negalėtų būti į teismą atvestas, tada norime, kad būtų apšauktas visose mūsų valstybėse (. . . ), paskelbiant jam baniciją, ir visas jo turtas (. . . ) konfiskuotas". A. Kulvietis buvo priverstas bėgti iš Lietuvos. Jį priglaudė kunigaikštis Albrechtas Brandennburgietis.

Žygimantas Senasis 1467 -1548

Albertas Goštautas Apie 1480 -1539 Albertas Goštautas – vienas iš nedaugelio Lietuvos didikų, kuriems rūpėjo kultūrinis krašto likimas. A. Goštautas vadovavo I Lietuvos Statuto (1529 m. ) sudarymui. Su jo vardu turi būti siejama ir A. Bychovco kronika. Tiek Statute, tiek metraščiuose, kaip teigia šių raštijos paminklų tyrinėtojai, pro slavišką tekstą prasismelkia ir lietuvių kalba. "I Lietuvos Statuto tekstas, jo sakinių konstrukcija rodo, kad surašant šį teisyną, galėjo būti kalbama ir galvojama lietuviškai“ (E. Gudavičius). A. Goštautas jau 1510 m. turėjo asmeninę 71 tomo biblioteką. Tada nebuvo jokių lietuviškų knygų. A. Goštautas, be abejonės, žinojo, kad 1513 m. Krokuvoje išėjo pirmoji lenkiška knyga – maldaknygė "Sielos rojus", taip pat, jog baltarusių švietėjas Pranciškus Skoryna (Franciscus Skorina) Vilniuje 1522 – 1525 m. išleido abi savo slaviškas knygas. . Istorikai S. Lazutka ir E. Gudavičius daro labai svarbią išvadą: "Tenka kalbėti apie A. Goštauto kultūrinio (o jei norime, ir literatūrinio) ratelio veiklą XVI a. 3 – 4 dešimtmetyje". "Drįstame spėti, – tvirtina senosios lietuvių literatūros tyrinėtojas A. Jovaišas, – kad A. Goštauto ratelio kultūrinėje programoje, kurioje koncentruojasi renesanso ir humanizmo idėjos, turėjo būti numatytas ir lietuviškų religinių knygų leidimas". Taigi, pirmosios lietuviškos knygos idėja gimė Vilniuje, lietuvių humanistų, bendradarbiavusių su A. Goštautu, aplinkoje. “Tuo laiku lietuvių kalbą imta kelti į kultūrinio gyvenimo paviršių. Ir tik todėl, kad dalis šių humanistų netrukus perėjo į liuteronizmo stovyklą, tolesnis lietuviškos knygos radimasis susilieja su reformacijos sąjūdžiu“. (A. Jovaišas)

Albrechtas Brandenburgietis 1490– 1568 1525 m. Albrechtas Brandenburgietis, paskutinysis didysis magistras, panaikino Kryžiuočių ordiną, buvusio ordino teritorijoje įkūrė pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę ir pats tapo pirmuoju Prūsijos kunigaikščiu. Tais pačiais metais Albrechtas su daugeliu ordino riterių priėmė M. Lutherio tikėjimą, o liuteronizmą paskelbė savo valstybės religija. Netrukus liuteronizmo idėjos ėmė plisti ir Lietuvoje. Skleisdamas protestantizmo idėjas, Albrechtas tikėjosi ramaus užnugario Lietuvoje. Jis stengėsi sutraukti į Prūsiją visus žymesnius Lutherio šalininkus. Palaikė reformaciją Lietuvoje ir Lenkijoje; davė prieglaudą tremiamiems iš ten reformacijos skleidėjams. Prūsijoje gyvenantiems lietuviams ir lenkams pavedė naujai kuriamas parapijas ir mokyklas, duodavo lėšų jų knygoms spausdinti. Per liuteronizmą stengėsi plėsti savo įtaką Lietuvoje ir Lenkijoje. 1545 m. Karaliaučiuje kunigaikščio lėšomis išspausdintas pirmasis Katekizmas prūsų kalba. Nuo 1529 m. Albrechtas palaikė gerus santykius su Vilniaus vaivada Albertu Goštautu. Prūsijos kunigaikštis 1542 m. Karaliaučiuje įsteigė Partikuliarą – dalinę aukštąją mokyklą, kuri 1544 m. tapo universitetu.

Karaliaučiaus universitetas, įsteigtas 1544 m.

Stanislovas Rapolionis Apie 1500 – 1545 Estampas. Dail. A. R. Šakalys

Stanislovas Rapolionis - vienas iš lietuvių raštijos pradininkų, tikriausiai buvęs Vilniaus pranciškonų vienuolis, pirmasis Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius. Pasitraukęs iš Lietuvos, Prūsijos kunigaikščio Albrechto siuntimu ir lėšomis mokėsi liuteroniškame Witenbergo universitete (įsimatrikuliavo 1542. 03. 22), kuriame 1544 m. gegužės 23 d. , pirmininkaujant M. Liuteriui ir dalyvaujant P. Melanchtonui, apsigynė 28 teologijos daktaro tezes (disertaciją) „Apie atgailą“ („Die poenitentia“). S. Rapolionis buvo pirmasis lietuvis, apsigynęs teologijos daktaro laipsnį protestantiškame universitete. Jo paskaitų Karaliaučiaus universitete klausyti ateidavo ir pats kunigaikštis Albrechtas.

Lietuviai profesoriai S. Rapolionis ir A. Kulvietis iš pat pradžių Karaliaučiaus universitete (atidarytas 1544 m. rugpjūčio 14 d. ) užima svarbias vietas: Kulvietis buvo partikuliaro vicerektorius (1541– 1543) ir universiteto graikų kalbos profesorius (nuo 1544), taip pat dar dėstė hebrajų kalbą ir komentavo Dovydo psalmes, o Rapolionis - pačios svarbiausios teologijos katedros vedėjas. Amžininkai į S. Rapolionį ir A. Kulvietį, garsius profesorius, žvelgė su viltimi; manė, kad jie pirmieji privalo rūpintis lietuvių švietimu. Turbūt nėra abejonės, kad jiems buvo skirta parašyti pirmąją lietuvišką knygą. "Jei ne ankstyva mirtis, be abejo, jiems būtų atitekusi pirmosios lietuviškos knygos autorių garbė“, - teigė senosios literatūros tyrėjas A. Jovaišas.

Stanislovas Rapolionis mirė netikėtai. Buvo palaidotas Karaliaučiaus katedroje šalia kunigaikščio Albrechto būsimo kapo. Jo antkapio 8 eilučių epitafijoje buvo įrašyta: „Čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė…“ Karaliaučius, XVIIa.

Po A. Kulviečio ir S. Rapolionio mirties iškyla Martyno Mažvydo vardas. "Mažvydas – didelis žmogus, bet jis sėdi ant Kulviečio ir Rapolionio, dar didesnių, nugarų. Ar Mažvydas šiandien būtų garsus, jei tie nebūtų taip anksti mirę? “, - klausia istorikas A. Bumblauskas. Kultūros vertybės – ne vieno atsitiktinio žmogaus darbo rezultatas. Atskiri žmonės tampa pribrendusių idėjų reiškėjais. Tokiu žmogumi Lietuvos knygos istorijoje tapo Martynas Mažvydas.

Martynas Mažvydas Apie 1520 - 1563

Vilniuje M. Mažvydas, manoma, buvo susietas su A. Kulviečio kolegija. Dėl liuteroniškos veiklos, kaip ir jo bendraminčiai kolegos, buvo persekiojamas ir net kalinamas. Tai paliudija ir pats M. Mažvydas, nes 1548 m. laišką Karaliaučiaus universiteto rektoriui J. Bretschneideriui (Plakotonui) pasirašė prie pavardės pridėdamas "Protomartyr dictus", t. y. "vadinamas pirmuoju kankiniu". 1542 m. uždarius kolegiją, jam teko bėgti iš Vilniaus, "kol atsirado liuosas Žemaičiuose“. Neatsitiktinai jis patraukė į šias žemes: Martynas Mažvydas (apie 1520 – 1563) gimė "kažkur žemaičių tarmės plote” (Z. Zinkevičius), greičiausiai dabartiniame Šilutės rajone. Taigi buvo žemaitis. Išvykęs iš Vilniaus, prieglobstį jis galėjo rasti Butkiškėje, pas A. Kulviečio motiną, ar liuteronams prijaučiančio Žemaitijos seniūno J. Bilevičiaus dvare. Spėjama, kad šio didiko ir jaunimo globėjo dvare Viduklėje M. Mažvydas yra įgijęs pirminį išsimokslinimą.

O kad jis Vilniuj gyveno Ir tikrą Dievą pažino, Skleisdamas šviesą, Aiškino tiesą. Su Kulviškiu Abraomu, Abu iš vieno eidami Kalbėjo rodžiai Švietė jų žodžiai Didžiu pamaldumu. Čia Vilniaus vyskupas šoko, Kad Mažvydas kitaip moko: Mušė ir daužė, Sąnarius laužė Temnyčion įbruko. Kentėjo kūnu ir dvasia, Kaip Kristus žydų rankose. Mirė iš bado, Kol atsirado Liuosas Žemaičiuose. Justinas Marcinkevičius, Mažvydas, 1977

1545 m. netikėtai Karaliaučiuje mirus A. Kulviečiui ir S. Rapolioniui, kunigaikštis Albrechtas ėmė ieškoti žmogaus, kuris galėtų tęsti pradėtą Karaliaučiaus universiteto profesorių darbą – Lankydamasis Vilniuje, kunigaikštis Albrechtas kreipėsi į Žemaičių didiką J. Bilevičių, ieškodamas sau tinkamo žmogaus, kuris galėtų užbaigti tai, ką buvo pradėję A. Kulvietis su S. Rapolioniu. Buvo rekomenduotas M. Mažvydas. Kunigaikštis Albrechtas laišku, rašytu 1546 m. birželio 8 d. , kreipiasi į Mažvydą: Garbingasai ir išmokslintasai, taurusai, mums mielasai!(. . . ) Maloniai reikalaujame, kad kuo greičiau čia, į mūsų Karaliaučiaus miestą, atvyktum". Gavęs laišką, M. Mažvydas nedelsdamas vyksta Karaliaučiun. 1546 m. rudenį jis buvo įrašytas į universiteto studentų sąrašus.

"Retrospektyviškai turime išprotauti, kad Albrechtas pasikvietė M. Mažvydą ne tik dirbti kunigu, bet ir leisti lietuviškas liuteroniškas knygas" (A. Jovaišas). Tam darbui, matyt, jau iš anksto rengtasi Lietuvoje. "Galima tarti, kad Mažvydas, traukdamas į Rytų Prūsiją, nusivežė ten šiek tiek medžiagos pirmajai knygai" (M. Ročka). Tokią prielaidą paliudija pats "Katekizmas", kurį M. Mažvydas parengė per labai trumpą laiką – nepraėjus nė pusmečiui nuo jo atvykimo. Pirmoji lietuviška knyga išspausdinta Karaliaučiuje 1547 m. sausio 8 d. Johano Weinreicho spaustuvėje. Spėjama, kad buvo išspausdinta 200 – 300 egzempliorių. Apimtis – 79 puslapiai.

Pirmoji lietuviška knyga – tai ne tik lietuvių raštijos, bet ir lietuvių kalbos gramatikos, terminijos, taip pat pasaulietinės poezijos, muzikos istorijos pradžia.

Autorius sudarytojas šios knygos tituliniame lape nenurodomas, tačiau, kaip iššifravo J. Safarewiczius, jis įrašytas akrostichu eiliuotoje pratarmėje: MARTJNVS MASVJDJVS. Mažvydo Katekizmas, kaip ir kiti jo raštai, tarpais atspindi žemaičių (dūnininkiškas) autoriaus tarmės lytis, tačiau pasitaiko ir aukštaitybių. Kaip nustatė Ch. Stangas, E. Fraenkelis, Katekizmo tekstas dažnai labai pažodžiui verstas iš lenkiškųjų J. Sekluciano (1545 m. ), J. Maleckio (1546 m. ) katekizmų. Naudotasi ir lotyniškais šaltiniais. Katekizmą plačiai tyrinėjo A. Bezzenbergeris, J. Safarewiczius, G. B. Fordas, Z. Zinkevičius ir kt. Patį katekizmą sudaro dešimt Dievo įsakymų, poterių tekstas, keli fragmentai, kurie laikytini pirmaisais Biblijos vertimo į lietuvių kalbą bandymais ir kt. Daugiausia vietos skirta giesmėms; jų yra vienuolika, drauge pateikiamos ir menzūrinės sistemos natos.

Mūsų Pradžios knyga – "KATECHISMUSA prasty žadei”, makslas skaitima rašta yr giesmes dėl krikščianistes bei del berneliu jaunu nauiey suguldytas" – nėra vientisa, o yra sudėta iš kelių dalių. Ne visų dalių autorius pats M. Mažvydas. Jis parengė Knygą, naudodamasis keliais kitų tautų autoriais ir tuo, kas buvo padaryta jo pirmtakų. Gal dėl to ir antraštiniame puslapyje nėra jo pavardės. Knyga prasideda M. Mažvydo eiliuota elegine Dedikacija lotynų kalba "Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei“.

Lietuva mano garsi, kunigaikščių laiminga Tėvyne, Dievo įsakymus šiuos vykdyki siela skaisčia, Kad neprislėgtų Tavęs atsiskaitymo valandą rūsčią Pyktis Teisėjo garbaus, sėdinčio soste aukštam. M. Mažvydas pirmaisiais žodžiais kreipiasi į Lietuvą. Kreipiasi kaip į gyvą būtybę. Dedikacijos žodžiai liudija, kad Knyga skirta ne Prūsijos kunigaikštystei, kurioje persekiotas M. Mažvydas rado prieglobstį, bet tikrajai savo tėvynei Lietuvai.

Pratarmę skaito aktorius Algirdas LATĖNAS Pratarmę skaito aktorius Laimonas NOREIKA Klausytis galima aktyvavus piktogramą. Abu įrašai trunka po 1. 40 min.

Prakalba Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit Ir tatai skaitydami permanykit: Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti, Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti. Regėti to norėjo savo akimis, Taip ir išgirsti savo ausimis. Jau nū(nai) ko tėvai niekada neregėjo, Nū(nai) šitai visa jūsump atėjo. Veizdėkit ir dabokite, žmonės visi, Sitai eina jusump žodis dangaus karalystės. Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkit, A jūsų ūkiuose šeimyna mokinkit. Sūnūs, dukterys jūsų turi tatai mokėti, Visa širdim turi tą Dievo žodį mylėti. Jei, broliai seserys, tuos žodžius nepapeiksit, Dievą Tėvą ir Sūnų sau mylu padarysit. Ir pašlovinti po akimis Dievo būsit. Visuose daiktuose palaimą turėsit. Situo mokslu Dievą tikrai pažinsit Ir dangaus karalystėn prisiartinsit.

Lenkų kalbininkas J. Safarevičius 1938 m. išaiškino, kad lietuviškoje eiliuotoje Prakalboje yra akrostichas, įamžinantis Martyno Mažvydo vardą ir pavardę. Skaitant Prakalbos eilučių pirmąsias raides nuo trečios iki devynioliktos eilutės, išryškėja lotyniška forma: MARTJNVS MASVJDJVS – Martinus Masvidius.

Pirmojoje lietuviškoje knygoje randame keturių puslapių elementorių, pavadintą "Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“. Kaip yra nustatęs norvegų kalbininkas Christianas Stangas, ši knygos dalis išspausdinta, pasinaudojant G. Sauromano lotynišku mažuoju Katekizmu (1529), skirtu mokykloms. Čia pirmą kartą pateikiama abėcėlė, pritaikyta lietuvių kalbos garsams reikšti. Yra 23 didžiosios ir 25 mažosios raidės. Raidės suskirstytos į balsines (balses), dvibalsines (dvibalses) ir sąbalsines (priebalses). Tai pirmieji lietuviški gramatiniai terminai. Skaityti mokoma silabizuojant, t. y. garsus tariant skiemenimis.

Pygus ir trumpas mokslas skaititi yr rašity. SKAITITINIU IRA 23 Didžas: A B C D E F G H I K L M N O P Q R S T V X Y Z. Mažas: a b c d e f g h i k l m n o p q r ſ s t u v x y z. Balsines 6: a e i o u y. Dvibalsines 5: ( ae ) e Taip ra ) oe ( taip skai ) e šose au tose au ) eu ( ei ) ( ei Sąbalsines 16: b c d f g k i m n p q r s t x z. Prade

PRADESTYSY SUGULDIMAS Sąbalsiniu pirm balsiniu: Ba be bi bo bu. Ca ce ci co cu. Da de di do du. Fa fe fi fo fu. Ga ge gi go gu. Ha he hi ho hu. Ja ie ii io iu. La le li lo lu. Ma me mi mo mu. Na ne ni no nu. Pa pe pi po pu. Qua que qui quo quu. Ra re ri ro ru. Sa se si so su. Ta te ti to tu. Va ue ui uo uu. Xa xe xi xo xu. Za ze zi zo zu. Balsines pirm sąbalsiniu: Ab eb Ad ed Ag eg ig Al el ib ob ub. Ac ec ic oc uc. id od ud. Af ef if of uf. og ug. Ah eh ih oh uh. il ol ul. Am em im om um. An en in on un. Ap ep ip op up. Ar er ir or ur. As es is os us. At et it ot ut. Ax ex ix ox ux. Balsines tarp dveiu sąbalsiniu: Bab beb bib bob bub. Bac bec bic boc buc. Bad bed bib bod bud. Baf bef bif bof buf.

Pratimų pabaigoje M. Mažvydas duoda du patarimus Vieną – mokytojams: "Išmintingas mokytojas bernelio daugiu silabizatūros teneapsunkina, bet skaityti turi juo veikiaus mokyti". Antrą, eiliuotą, mokiniams: Sūneliai, mokykitės veikiaus, nepateikit (nepatingėkit), Pateikaudami (tingėdami) tėvų lobio netrėkit (neeikvokit). "Nuo šito elementoriaus prasideda lietuviškos mokyklos istorija“. A. Jovaišas

Pirmoji lietuviška knyga baigiasi giedojimu. Paskutinėje dalyje įdėtos "Giesmės šventos. . . dėl bernelių mažųjų su nota (gaida) senąja". Knygoje pateikta 11 giesmių su natomis. Giedojimas – esminė protestantų pamaldų dalis. "Bažnytinės giesmės sykiu su tikėjimo išpažinimais (Confessio fidei) Reformacijos metais tapo populiariausia tikėjimo raiškos priemone: jose gebėta ne tik išsakyti dogmą, bet ir išreikšti žmogiškąjį santykį su ja“, tvirtina profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė.

Kristau, diena esi ir šviesybė, Nakties nudengi tamsybę, Šviesybės šviesumas esi, Šviesybę šventą apreiški. Prašom, Šventasis mūsų Viešpatie, Saugok mus šitą naktį, Testa (tebūnie) mums tavyje atilsis, Predok pakajų šios nakties. . . Giesmės "Christau, Dena esi ir švesibe“ (Christe, qui lux es et dies) iš M. Mažvydo Katekizmo fragmentas, atliekamas solisto Danieliaus Sadausko. Vargonininkas Gediminas Kviklys. Harmonizacija kompozitorės K. Vasiliauskaitės. Įrašas skamba aktyvavus piktogramą, trunka apie 50 sekundžių.

Ragainė (vok. Ragnit, nuo 1947 Neman). 1549 -1563 Ragainėje gyveno, pastoriavo ir kūrė Martynas Mažvydas

Mes prisimename Mažvydą ne todėl, kad jis mums imponuotų kaip didelis rašytojas, bet kad štai jis. . . pradėjo vieną žymiausių mūsų kultūros istorijos procesų, pasėdamas silpną pirmojo rašto grūdą, iš kurio ilgainiui išaugo vešlus mūsų literatūros medis. Ir dėl to mums. . . Mažvydas rodosi brangus ir jaudinančiai artimas, kai prisimename sąlygas ir nuotaikas, kuriose gimė lietuviškas raštas. Prieš šį paprastą žmogelį, kalbėjusį ir rašiusį mums jau archaiškai skambančiais žodžiais, nublanksta visi mūsų nesenų dienų narsieji generolai, žadėję apginti mūsų kraštą bei kultūrą. . . Mažvydas iškyla mums dabar prieš akis kaip tautinis herojus, savo darbu nešęs šviesą tautai, nelaukęs už tai jokio atlyginimo. Alfonsas Nyka-Niliūnas

Palaiminta ranka, glostanti vaiko galvą, laikanti knygą arba tiesianti ją – kaip duoną – kitam. Triskart palaiminta ranka, kuri štai jau 450 metų tiesia mums, lietuvinikump ir žemaičiump, mūsų RAŠTĄ. Visa Lietuva šiandien susitelkė prie tos rankos, susirinko aplink savo KNYGĄ. Nors tik nedaugelis yra ją matę, tačiau visi tiki, kad ji yra. Ji turi būti, nes be jos nebūtų ir Lietuvos. Todėl ir galime sakyti, kad turime du karalius: Mindaugą, sukūrusį Lietuvos valstybę, ir Mažvydą, sukūrusį Lietuvos knygą. Justinas Marcinkevičius Ištrauka iš Just. Marcinkevičiaus kalbos, pasakytos minint 450 -ąsias M. Mažvydo KATEKIZMO metines. Įrašas girdimas aktyvavus piktogramą. Trunka 1 min.

. . . Mažvydo asmenybė, jo idėja ir laikas seniai traukė mano dėmesį. Kontinentas, kurį jis atrado ir įdavė mums į rankas – didelis, neaprėpiamas, amžinas. Knyga! Nežinau, ką galima padaryti žmogaus labui, humanizmo ir pažangos, lietuviško žodžio labui. Argi ne ji suteikė mums balsą amžinybėje, prakalbindama mūsų širdis taip intymiai, šiltai ir betarpiškai: „Broliai ir seserys! Imkit mane ir skaitykit“? Justinas Marcinkevičius

Dekoratyvinė skulptūra Martynui Mažvydui Nacionalinėje bibliotekoje, 1977. Skulpt. K. Kisielis.