Pasirengimas vieajai kalbai III Dalykin komunikacija Doc dr

Pasirengimas viešajai kalbai III Dalykinė komunikacija Doc. dr. Nijolė Bankauskienė

Uždaviniai: 1. Kaip suprantama retorika? 2. Kas sudaro pirmąją oratorinio meistriškumo fazę – prekomunikacinę? 3. Kaip suprantama antroji oratorinio meistriškumo fazė – komunikacinė? 4. Kaip sudaromas kalbos planas? 5. Kodėl klausymasis yra komunikacinio proceso sudedamoji dalis? 6. Kaip apibūdiname klausymo etapai? 7. Kokia keturių klausymo funkcijų esmė? 8. Kokios yra prasto klausymosi priežastys? 9. Ką teigia tinkamo klausymosi taisyklės?

Retorika – 1. iškalba, kalbėjimo menas ir iškalbos teorija; 2. pakilios intonacijos, bet tuščia gražbylystė. Tarptautinių žodžių žodynas, 2001

Retorika (gr. rhetoricē) – - taisyklės, dėsniai, nurodymai, kaip paskaitą/ kalbą paruošti (J. Markulis); - tai mokslas apie įtikinimo būdus, taikomus ne tik iškalbos, bet ir visokiausio žanro tekstams, kurių autoriai siekia efektyvios komunikacijos (R. Koženiauskienė, 1999).

Oratorinis meistriškumas – menas įtaigiai kalbėti, tai nėra menas “skaityti iš lapo”, tai nėra skaitovo menas. “Poetais gimstama, oratoriai tampama”. (Romėnų posakis)

“Retorika, kaip ir dialektika, apima ne kokią nors atskirą sritį, bet visas žmogaus gyvenimo sferas” (Aristotelis) Retorika ugdo kalbos taisyklingumą, moko aiškaus, paveikaus ir estetiško kiekvienos minties parašymo ir pasakymo.

Elokvencija (lot. eloquentia) – - taisyklės ir dėsniai, kurių reikia laikytis skaitant/sakant parengtą paskaitą ar kalbą; - iškalba, oratoriaus menas.

Skiriamos dvi oratorinio meistriškumo fazės: 1) prekomunikacinė (phasis praecommunicationis) – ikikomunikacinė, prieškomunikacinė; 2) komunikacinė (phasis communicationis).

Ikikomunikacinė fazė - Kalbos rengimo fazė 1 etapas Problemos pripažinimas, temos pasirinkimas; temos suformulavimas; pagrindinė mintis; kalbos rūšies ir tikslo bei interpretacijos nustatymas. 2 etapas Duomenų sukaupimas 3 etapas Duomenų suskirstymas skyriais, skyreliais; duomenų išdėstymas laikantis logikos reikalavimų, argumentų, dėstymo metodų (tai – vidinė ir išorinė paskaitos/kalbos sandara) 4 etapas Kalbos (paskaitos) stiliaus dailinimas pagal stilistikos reikalavimus

Komunikacinė fazė apima elokvenciją ir ginčo meną. Kalbėtojas betarpiškai sako kalbą, bendrauja su klausytojais. • Oratorius prieš sakant kalbą – salės ir klausytojų sudėties žvalgyba; kalbos plano pakartojimas, autosugestija, vaizdinių priemonių parengimas. • Oratorius prezidiume – • Oratorius tribūnoje – kova su “oratoriaus drugiu”; pradinė pauzė. • Oratorius ir auditorija – oratoriaus elgesio kultūra kalbant; grįžtamasis ryšys tarp lektoriaus ir klausytojų. • Filologinių, parafilologinių ir kinetinių priemonių vartojimas – ortoepija; kirčiavimas; intonacija, pauzės; gestai, minima. • Kalbėjimo technika, vaizdinių priemonių vartojimas – skaidrės, preparatai, lentelės, diagramos, maketai.

Pagrindinė mintis Labai dažnai temoje glūdi propozicija – tai pagrindinė temos mintis arba miniatiūrinė oratoriaus kalba. Visa tai, ką nori pasakyti oratorius, gali būti sutraukta į vieną teiginį. Tai – vienas sakinys, kuris deklaratyviai paskelbiamas po įžangos ir gali būti kelis kartus kartojamas ir primenamas, kaip pagrindinis temos teiginys. (R. Koženiauskienė, 1999, p. 120)

Kalbėtojas privalo numatyti temos apimtį. Ji turėtų būti lengvai aprėpiama, nes reglamentas neleidžia per daug išsiplėsti. Nesiblaškyti. Pasirinkti vieną klausimą. Jį iš esmės aptarti. Tema – svarbiausias dalykas – teiginys, kurį reikės įrodyti. Kartais tema gali būti tik pagrindinė kalbos mintis.

Intencija (lot. intentio) – įtempimas, pastanga, siekimas, ketinimas, minties kreipimas į ką nors. Jos pobūdį lemia trys veiksniai: Kas? Kodėl? Kokiai auditorijai bus kalbama? Oratorius turi atsižvelgti į temą ir svarstymų sritį, apie kurią kalbės; į priežastis dėl kurių kalbės; į vietą, aplinkybes bei tikslų adresatą – jo amžių, išsilavinimą, profesiją, interesus. Intencijų pobūdis tiesiogiai susijęs su klausytojų lygiu, jų interesais bei dominuojančiomis kalbos funkcijomis (intencija – susipažinti, išsiaiškinti, pranešti, įtikinti, įteigti, sužavėti).

Santykis tarp tikslo ir intencijos: tikslas yra išplėtota konkreti intencija. Pvz. pamokslininko intencija – įtikinti, įteigti, o tikslas – įtikinti klausytojus, kad Dievo valia yra teisinga.

Plano sudarymas Planas (lot. planum) – plokštuma, plynė, lygus, tiesus suprantamas, grynas. (V. Kuliešius, 1932, p. 487) Iš jo reikalaujama tikslios, aiškios, nepriekaištingos kalbos schemos. Kiekviena dalis turi išplaukti iš ką tik pasakytos, būti su ja susijusi, bet jos nekartoti.

Kaip sudaryti planą? Darbo planas turėtų duoti atsakymą į šiuos klausimus: • Darbo dalys. Informaciją reikės padalyti į tam tikrus teminius poskyrius, Kokių turinio elementų reikės atsakyti į problemos formuluotės klausimus. • Darbo dalių tarpusavio sąsajos. Kaip siejasi darbo dalys viena su kita pagrindinių darbo svarstymų ir argumentų kontekste. Susijusią informaciją reikės sugrupuoti pagal svarbumą, iškelti apibendrinamus dalykus bei prie jų pateikti konkrečius. • Eilės tvarka. Informaciją reikės išdėstyti kaip prielaidas ir pasekmes. Kokia darbo turinio elementų eilės tvarka darbe pateikiamų svarstymų ir argumentų atžvilgiu. (Pagal. L. Rienecker, P. S. Jorgensens, 2003, p. 213)

Sudėtinis planas: įžanga dėstymas pabaiga skyriai poskyriai Geras skirstymas yra tada, kai jaučiama dalių priklausomybė, ryšys ir santykis, kai jos tarsi kyla viena iš kitos, viena kitą paaiškina ir užbaigia.

Klausymasis – viena iš esminių komunikacijos proceso sudedamųjų dalių, nes adresatas ir adresantas yra lygiaverčiai. Mokėti klausytis kalbos reikia nė kiek ne mažiau pastangų, negu ją sakyti.

Klausymas yra pats svarbiausias ir dažniausias bendravimo elementas. Klausymas 45% Rašymas 9% Kalbėjimas 30% Skaitymas 16% Klausymas – vienas būtiniausių žmogaus gebėjimų.

ü “Jei nori būti protingas, išmok protingai klausti, atidžiai klausyti, ramiai atsakinėti ir nutilti, kai neturi ką bepasakyti” J. K. Lavateris ü “Kas nemoka tylėti, tas nesugeba ir kalbėti” Seneka ü “Daugybė žmonių moka gražiai kalbėti, bet maža kas moka klausytis, nes tam reikia proto” R. Tagorė ü “Nėra nieko malonesnio bendraujant su žmonėmis, kaip dėmesys” O. Balzakas

Klausymo etapai Skiriami 4 klausymo etapai: • priėmimas; • dėmesingumas; • supratimas; • interpretavimas (Bendravimo menas, 1993, p. 64 -65).

1. Priėmimas Yra du kalbėtojo priėmimo būdai: • matymas; • girdėjimas.

Matymas labai svarbus klausymuisi, nes leidžia suvokti neverbalinės komunikacijos formas. Matant kalbantįjį, sustiprėja ir girdėjimo procesas, nes, stebint daiktą, nerviniai impulsai praneša, kad optinis nervas aptiko tai, ką reikia analizuoti, ir neuropsichologiniai analizės procesai greitėja, stiprėja (Rodman, G. , 1986, p. 35).

2. Dėmesingumas Mes girdime tik tai, kas mus domina, kas mums šiuo metu yra reikalinga. Žmogus nesidomi tuo, ko jis visiškai nežino, jam neįdomu ir tai, ką jis labai gerai išmano. Taigi, kalbant apie senus dalykus, reikėtų atskleisti klausytojui dar nežinomus kurio nors kasdieninio reiškinio aspektus.

3. Supratimas Priėmus klabančiojo signalus ir išgirdus, kas norima buvo išgirsti, prasideda trečiasis klausymo etapas – supratimas: 1. Suvokiama tai, ką perduoda pati kalba; 2. Įvertinamas kalbėtojas (nuoširdus, linkęs meluoti, būsimas konkurentas ir pan. ); 3. Įvertinamas socialinis kontekstas (laikas ir vieta padeda nuspręsti, ar kalbama rimtai, ar juokaujama); 4. Grupuojama informacija (priimtina – nepriimtina; palanki – nepalanki; žinotina – praktiškai naudinga).

Supratimas laikomas didžiausia intelektinių gebėjimų ir įgūdžių klase. Pagrindinis supratimo proceso požymis yra naujas informacijos perėmimas kokia nors bendravimo forma (žodžiu, raštu, simboliais, grindžiama patyrimu). (Pagal R. J. Marzano, 2005)

Trys supratimo formos: – perkėlimas; – interpretavimas; – ekstrapoliavimas.

Perkėlimas apima priimamos informacijos perkodavimą į kitokią formą, negu kad ji buvo gauta. (Savais žodžiais apibendrinama, kas buvo išgirsta)

Interpretacija – [lot. Interpretatio aiškinimas] 1. ko nors (teksto, faktų, teorijos) prasmės aiškinimas, komentavimas. 2. kūrinio savitas atlikimas; 3. reikšmių visuma, suteikiama kurios nors formalizuotos teorijos elementams. (T. ž. ž. , 2001, p. 327)

2. 4. Interpretacija gali pareikalauti iš naujo pertvarkyti mintis, jas kitaip konfigūruojant.

Interpretavimas Mes ką nors iš tiesų suprantame tik tada, kai galime tai pasakyti savais žodžiais. Tyrimai rodo, kad žmogus gali atpažinti tik 50 % ką tik išgirstos informacijos. Tai priklauso nuo išlavėjusios klabančiojo atminties. Ji lavinama mokant analizuoti informaciją, interpretuoti ją simbolių ar vaizdų kalba, t. y. ugdant mąstymą. Tik pauzės metu klausantysis iš tiesų supranta, kas jam norima buvo pasakyti. Reikia laiko, kad priimtum svetimą mintį ir susietum ją su jau turima informacija, palygintum su savo patirtimi.

Ekstrapoliacija: 1. išvadų, gautų stebint vieną reiškinio dalį, išplėtimas kitai jo daliai; 2. funkcijos reikšmių apytikris nustatymas, remiantis žinomomis reikšmėmis. (T. ž. ž. , 2001, p. 197)

Ekstrapoliacija pranoksta tiesioginį supratimo lygmenį. Ji apima išvadas ir prognozes, pagrįstas tiesiogine komunikavimo informacija, principais ir apibendrinimais, kuriuos besimokantysis jau įsisavino. (Pagal R. I. Marzano, 2005)

Klausymo funkcijos Yra 4 svarbiausios klausymo funkcijos: • informacijos suvokimas; • empatija; • kritiškumas; • pripažinimas (Bendravimo menas, 1993, p. 66).

Klausymo funkcijos (4) Informacijos suvokimas Žmogui, kuris moka klausytis, visur geriau sekasi, nes: 1) Bet kurio darbo imantis, svarbu suprasti instrukciją; 2) Norint ką nors išmokti, reikia suprasti aiškinimą; 3) Norint sėkmingai bendrauti, reikia pažinti žmogų, t. y. suvokti informaciją apie jį. Empatija (gr. “jaučiąs vidų”) – nuoširdus noras suprasti yra reikalingas mokytojams, gydytojams, teisininkams, draugystės negali būti be empatijos. Būtina suvokti, kokius jausmus išgyvena pašnekovas.

Empatija – gr. “jaučiąs vidų” – nuoširdus noras suprasti, “pasijusti kito kailyje”. Bendraujant reikia suprasti kito žmogaus būseną, suvokti, kokia mintis slypi potekstėje, kokius jausmus išgyvena pašnekovas. Tai ypač reikalinga mokytojams, dvasininkams, gydytojams, teisininkams. Draugystės negali būti be empatijos.

Klausymo funkcijos (4) (tęsinys) Kritiškumas – kritika padeda kalbančiajam įvertinti savo idėjas, tačiau reikia sugebėti kritikuoti ir neįžeisti kito žmogaus. Pripažinimas – vienas svarbiausių žmogaus poreikių – būti pripažintam, o, išklausydamas kitą kaip tik ir parodai, kad vertini jo nuomonę.

Kritiškumas Gebėjimas klausytis kritiškai skiriasi nuo empatijos. Kritiškai nusiteikęs žmogus supranta ir analizuoja pašnekovo mintis, tačiau kritikuojant reikia gebėti neįžeisti.

Pripažinimas Vienas svarbiausių žmogaus poreikių – būti pripažintam. Išklausydamas kitą, parodai, kad vertini jo nuomonę. Gebėjimas išklausyti yra vienas didžiausių komplimentų, kuriais mes galime apdovanoti kitą žmogų. Pripažinimą būtina rodyti ir poza, nesiblaškyti, atsakyti į pokalbio temą, nepertraukinėti kalbančiojo.

Prasto klausymosi priežastys 1. Išsiblaškymas (kai seki savo mintį ir jausmus, stebi kokį pašalinį daiktą). 2. Per didelis dėmesys žmogui ir jo manieroms (kaip apsirengęs, kaip kalba, kur žiūri). 3. Mąstymas užbėgant kalbančiajam už akių (kokias išvadas padarys, ką pasakys). 4. Objektyvios priežastys (sunku klausytis dėl triukšmo, netikusios tarsenos, pernelyg silpno ar stipraus balso).

Tinkamo klausymosi taisyklės 1. Visų pirma tylėk, kai kitas kalba. 2. Nepertrauk pašnekovo (ar kalbėtojo), kol jis nebaigė minties. 3. Parodyk susidomėjimą (žvilgsniu, kūno padėtimi, balso tonu). 4. Parodyk, kad supratai, kas kalbama: linktelėk, jei sutinki, nusišypsok, jei malonu ir pan. 5. Klausykis, turėdamas tikslą. Klausk savęs: “Ką aš noriu išgirsti? ” 6. Klausykis aktyviai. Aktyvus klausymas reikalauja fizinių, protinių ir emocinių pastangų, tai – darbas. 7. Klausykis pasižymėdamas: a) kas sakoma įžangoje (apie ką bus kalbama); b) pagrindinius teiginius; c) kaip kalbėtojas įrodo, argumentuoja savo teiginius. ! Niekada nesistenk užsirašyti visko: paskęsi detalėse, o esmę praleisi.

8. Susumuok, ką kalbėtojas jau pasakė. Visada atsimink pagrindinę mintį ir junk išgirstus žodžius prie jos. Tai įmanoma, nes mąstymo tempas 3 -4 kartus pralenkia kalbos tempą. 9. Klausyk objektyviai. Klausk savęs: “Ar tai teisinga? ”, “Ar tai aišku? ”. Jeigu per daug mąstysi, kalbėtojo jau nesuprasi. 10. Klausykis kantriai. Jei nesutinki su pašnekovo mintimi, leisk jam pabaigti, tada paprašyk patikslinti. 11. Klausykis klausdamas. Jeigu nori pasitikslinti, perfrazuok pašnekovo žodžius. “Jeigu teisingai Jus supratau, …” “Vadinasi, Jūs manote, kad, …” “Buvo įdomu išgirsti jūsų pastabas. Norėčiau pasitikslinti…”. Jeigu nori prieštarauti, daryk tai mandagia forma. “Galbūt aš klystu, tačiau…” “Gal aš ne visai gerai supratau, bet man atrodo, kad…” 12. Pritark pašnekovui, pateikdamas savo pavyzdžių, bet nesileisk į komentarus.