Pasaulyje yra trys vietos labiausiai garsjanios savo istorinmis

Pasaulyje yra trys vietos, labiausiai garsėjančios savo istorinėmis vertybėmis – tai Roma, Atėnai ir Sianas. III a. prieš Kr. pradžioje (259− 210 pr. Kr. ) Čin (Qin) Kinijos karalystėje gimė princas Ing Dženg (Ying Zheng), kuriam buvo dievų lemtas likimas. Jau 13 metų jis atvyko į sostą, o 21 tapo nepriklausomu valdovu. Suvienijęs Kiniją, pasivadino Ši Huangdi (Qin Shi Huandi).

Šiandien, beje kaip ir praeityje, Pirmasis Kinijos imperatorius Qin Shi Huandi vertinamas skirtingai, kaltinamas despotizmu, tačiau gerbiamas už daugelį radikalių, bet įžvalgių žingsnių, kurių pasekmės nenustojo galios net mūsų dienomis. Jo pradėta Didžiosios kinų sienos statyba išgarsino šį valdovą visame pasaulyje ir neišvengiamai izoliavo „Centrinę valstybę“ keliolikai šimtų metų. Qin Shi Huandi paliepimu suvienodintos matų bei svorių sistemos, nukaldinti vieningi pinigai, kodifikuota teisinė sistema, panaikintas regionų valdymas pagal paveldėjimo teisę ir įvesta administracinio valdymo sistema, skatintos žemės ūkio reformos, tiesta begalė kelių, suvienodinti net ratų ašių ilgiai, kad galėtų prasilenkti jais važiuojantys vežimai. Rašto, kurį jis įsakė suvienodini, struktūra nepakito iki pat mūsų dienų, o iš Qinų imperijos pavadinimo kilęs ir mūsų kalbos žodis Kinija (praeityje China, chiniai ir pan. ). Tačiau šiandien šis imperijos valdovas dažniausiai kelia asociacijas su visame pasaulyje išgarsėjusia terakotos kariuomene, kurią 1974 m. kinų ūkininkai, kasdami šulinį, netyčia aptiko 35 km nuo Xiano miesto.

Pasak kinų istorijos tėvo – Sima Qiano (145– 90 pr. Kr. ) Qin Shi Huandi kapo statybos pradėtos iškart po to, kai imperatorius įžengė į sostą. 700 000 tūkstančių valstiečių iš visos šalies teko dieną naktį lenkti nugaras didžiulėje priverstinio darbo stovykloje. Išsisukinėjantys buvo žudomi vietoje. Tai patvirtino neseniai netoli nuo mauzoliejaus kinų archeologų aptiktos masinės to laikotarpio žmonių kapavietės. Anot Sima Qiano, imperatorius su savimi į kapą pasiėmė ne tik visas jam kūdikių nepadovanojusias suguloves, bet ir architektus, menininkus, inžinierius bei paprastus statytojus, visus tuos, kurie žinojo kelią į kapo vidų.

Patikrinti šio kinų istoriko pasakojimų kol kas neįmanoma, nes imperatoriaus kapas iki šiol nėra atkastas, tačiau apie valdovo užmačias galime spręsti iš jį saugančios terakotinės kariuomenės. Nuo to laiko, kai terakotinė kariuomenė buvo aptinka pirmą kartą, atrasta daugiau nei 8 tūkstančiai natūralaus dydžio karių, žirgų skulptūrų, tikrų III a. pr. Kr. naudotų ginklų bei šilkinių drabužių liekanų. Šiandien kinų archeologai jau yra nustatę, kad tuomet, kai po Qin Shi Huandi mirties jo kūnas buvo atga-bentas į sostinę (imperatorius mirė inspektuojančios kelionės po šalį metu), jo kapo statybos darbai toli gražu nebuvo baigti. Tuo metu kaip tik buvo darbuojamasi prie terakotos kariaunos.

Čia, pagal pradinį sumanymą, turėjo būti keturios didelės šachtos su dešimčia tūkstančių kareivių. Tačiau iki tol nepavyko užbaigti net trečiosios, todėl ketvirtoji rasta tik pradėta. Pirmojoje 210 x 60 m dydžio šachtoje, 5 m gylyje rasta beveik 6 tūkst. pėstininkų, sustatytų vienuolikoje paraleliai išdėstytų koridorių. Pėstininkų priešakyje stovėjo žirgais kinkyti karo vežimai. Pastarieji, skirtingai nuo terakotinių karių bei žirgų, buvo mediniai, todėl iki mūsų dienų išliko tik jų nuolaužos. Aplink juos stovintys pėstininkai ginkluoti šešių metrų ilgio Qinų laikų ietimis, specialiai skirtomis neprileisti priešo prie žirgų.

Ant dviejų iš šių vežimų kadaise buvo įtvirtinti signaliniai varpai ir būgnai, kuriais buvo duodamos komandos bei nurodomos puolimo kryptys. Dviejuose šių koridorių – šiauriniame ir rytiniame − išrikiuoti kariai flanguose gina priėjimą prie pagrindinių kariuomenės dalinių. Keista, tačiau kaip ir likusieji terakotiniai imperatoriaus kariai, pastarieji neturi skydų. Pagal vieną iš hipotezių − taip bandyta įamžinti karių drąsą bei pasiryžimą mirti. Tikrieji tos epochos kariai vis tik buvo ginkluoti skydais ir dėvėjo šalmus. Eilinių terakotinių pėstininkų ūgis svyruoja nuo 1, 75 iki 1, 85 m, karininkai − aukštesni, ne tik jų ūgis, bet ir pilvo dydis byloja apie rangą bei laipsnį. Visi kariai atsisukę veidais į rytus, būtent ten, kur kažkada buvo imperatoriaus užka-riautos valstybės.

Didžioji dalis kariaunos stovi, kiti priklupę ant vieno kelio (dalis lankininkų), nemaža dalis dėvi kruopščiai atliktus molinius šarvus. Kariai apauti siauromis kelnėmis ir plačiais kelius siekiančiais batais, beveik visi dėvi kaklaskares. Ietys, kardai bei lankai (pastarųjų neišliko) – tikri tos epochos ginklai, tačiau arklių pavadžios pagamintos iš bronzos. Didžioji dalis kariuomenės nedėvi šalmų, pėstininkų plaukai įvairiausias būdais surišti viršugalvyje. Pastaruoju metu archeologiniai kasinėjimai daugiausia vykdyti antrojoje požeminėje šachtoje, esančioje už dviejų dešimčių metrų nuo pirmosios. Čia kol kas atrasta apie 1400 terakotinių karių ir žirgų, šie skiriasi nuo atrastųjų pirmojoje šachtoje. Trečiojoje atrastos tik 68 figūros – manoma, kad tai štabo karininkai bei jų patikėtiniai.

Nijolė Muzika: Ahmad Jamal - Theme from MASH