Pasaulio painimas Pareng Rokikio Senamiesio pradins mokyklos mokytoja

Pasaulio pažinimas Parengė: Rokiškio Senamiesčio pradinės mokyklos mokytoja Rima Jakubkienė 2007 / 2008 m. m.

Tema AMATAI

Tikslai ir uždaviniai: n n n Supažindinti su lietuvių liaudies tradiciniais amatais, amatininkų darbais; Ugdyti meilę lietuvių liaudies papročiams ir tradicijomis; Ugdyti meilę savo tautai, jos senovei.

AMATAI n n n n Akmens apdirbimas. Audimas. Augalų kompozicijos. Drožyba. Gobelenai. Kalvystė. Karpiniai. n n n Keramika. Mezgimas. Pynimas. Siuvinėjimas. Tapyba. Tekstilė.

KALVYSTĖ

Kalvystė - vienas senoviškiausių amatų, kurio esmė yra daiktų kalimas iš metalų. Senovėje kalvystė neretai apimdavo ir rūdos paiešką. Auksas buvo pirmasis metalas, su kuriuo susipažino žmonės, ir pradėjo apdirbinėti.

Meninė kalvystė turi labai gilias etnines tradicijas. Įvairius metalus Lietuvoje imta naudoti dar II-ame tūkstantmetyje pr. m. e. . Daugiausia jie būdavo naudojami puošybai.

Žymiai vėliau (nuo Iojo m. e. tūkst. ) kalta geležis dėl savo stangrumo, tvirtumo ir puikių plastikos savybių vis dažniau buvo naudojama karo, transporto priemonėms, kelioninėms ir kraitinėms skrynioms, memorialiniams paminklams puošti.

Šių dienų liaudies meninėje kalvystėje daugumai puošybos elementų būdingas nacionalinis liaudies meno charakteris, dekoras tęsia senas ir gilias kalvystės meno tradicijas.

Kalvystės dirbiniai gaminami karštuoju ir šaltuoju būdu.

BALDAI, TURĖKLAI IR KT. GAMINIAI

DROŽYBA

Gausia lietuvių tautodailės šaka yra skulptūra. Skiriama apvalioji ir reljefinė.

DROŽĖJO ĮRANKIAI

Skulptūroje daug religinės tematikos. Buvo vaizduojami rūpintojėliai, pietos, bibliniai šventieji. Taip pat daug tradicinių mitologinių sakmių personažų, valstiečių darbų.

Žymesnieji XIX a. –XX a. pradžios liaudies skulptoriai: K. Brazys, P. Buzas, A. Deveikis, T. Dulska, S. Gailevičius, J. Gedminis, K. Mockus, A. Norvaiša, J. Orvydas, J. Paulauskas, P. Perminas, A. Potockis, K. Puišis, J. Raibužis, A. Raudonis, J. Remeika, J.

Keramika

Keramika - degti gaminiai iš molio ar kitų mineralinių nemetalinių medžiagų.

Keramika viena seniausių lietuvių liaudies meno rūšių. Rasti keramikos dirbiniai yra itin seni ir turi didžiulę reikšmę archeologijoje tiriant lietuvių tautos kilmę.

Keramikos dirbiniai Lietuvoje paplito III tūkstantmetyje pr. Kr. . Tuo metu buvo lipdomi įvairių formų indai valgiui gaminti ir vartoti, urnos, svareliai tinklams ir audimui. Net patys primityviausi indai neretai buvo gražinami įvairiais geometriniais ornamentais, grublėta faktūra.

n n Pagal paskirtį liaudies keramika skirstoma į tris grupes: buitinę (indai maistui gaminti, laikyti ir vartoti), architektūrinę (įvairūs keraminiai pastatų elementai, kokliai), dekoratyvinę (urnos, vazelės, skulptūrėlės, švilpukai, žvakidės).

Buitinę keramiką sudaro puodai (juodpuodžiai), puodynės, ąsočiai, lekeliai, lėkštės. Nuo dirbinių paskirties priklauso jų forma, siluetas, puošyba, kartais ir koloritas.

Architektūrinę keramiką sudaro kokliai krosnims, plytelės grindims ir sienoms, dekoratyvinės plokštės, čerpės, stiegės ir kt. Labiausiai paplitusi pastatų interjero architektūrinė keramika – įvairiais raštais papuošti kokliai, krosnių karnizai ir apvadai.

n Dekoratyvinę liaudies keramiką sudaro urnos, įkapių indeliai, vazonai, vazelės, žvakidės, švilpukai, lumzdeliai. Urnos ir įkapių indeliai, plitę pirmykštėje bendruomenėje, forma ir puošybiniais elementais buvo panašūs į buitinius indus, puodus ir puodelius.

AKMENS APDIRBIMAS

Seniau akmens tašymas Lietuvoje buvo plačiau paplitęs, o akmenys vertinti labiau. Su senovės lietuvių religija, su dangaus kūnų garbinimu siejami akmenys, kuriuose iškalti įvairūs ženklai – saulė, mėnulis, žvaigždės.

Juodasis akmuo. Tekintos vazos. Paminklai • Gamtiniai akmenys - geriausia ir paprasčiausia naujos gyvenimo ir grožio kokybės kūrimo medžiaga, kurios naudotojas gali būti tikras, kad kito lygiai tokio gaminio nėra visame pasaulyje. Akmeniniai statiniai išlieka dešimtmečius arba net šimtmečius.

Granito blokai iš Švedijos Akmeninė tvora

KARPINIAI

Istorijos šaltinių teigimu, popieriaus karpinių menas gimė Rytų šalyse. Vėliau jis paplito po visą pasaulį.

Lietuvoje popieriaus karpiniais pradėta užsiiminėti XVI a. Itin populiarūs namų interjero puošybai. Miesto, ypač kaimo žmonės karpiniais gražindavo žibalinių lempų gaubtus, lentynas, paveikslų, veidrodžių rėmus. Sudėtingesnio ornamento karpiniais – užuolaidėlėmis puošdavo namų langus, indaujas.

Visus karpinius pagal išorinę išvaizdą galima suskirstyti į tris grupes: simetrinius, asimetrinius, mišrius.

AUDIMAS

Audimas Lietuvoje turi senas tradicijas.

n n Audiniai Lietuvoje išlikę iš pirmųjų mūsų eros amžių. Daugiausia jie buvo vartojami drabužiams. XVIII–XIX a. lovatiesės (paklotės), staltiesės, užvalkalai, rankšluosčiai, gūnios, užuolaidos, kilimai, drabužiai, takai ir kt. audiniai buvo audžiami iš lininių, vilnonių, kartais kanapinių verpalų. Verpalai audimui iki XIX a. buvo dažomi gamtiniais dažais: augalų žiedais, lapais, šaknimis, samanomis, medžio žieve.

Drobiniai (vadinamieji baltieji) buitiniai ir dekoratyviniai audiniai (rankšluosčiai, staltiesės, užvalkalai, paklodės, XIX a. pab. –XX a. pradžios lovatiesės–kapos) yra daugiausia vienspalviai.

Juostos – taip pat vienos iš seniausių lietuvių liaudies audinių. Jomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Gražiausiomis moterys puošdavo galvas.

Lovatiesės, gūnios pasižymėjo spalvų įvairove, savita kompozicija.

Augalų kompozicijos

Verbos – puokštės, kuriamos iš augalų šakelių, gėlių ir kt. , katalikų per Verbų sekmadienį šventinamos bažnyčioje. Jos esą saugančios nuo ligų, perkūnijos ir kitų nelaimių.

Šiuolaikinės augalų kompozicijos

Pynimas

Pynimas yra seniausias menas pasaulyje. Manoma, kad pynimas atsirado anksčiau nei keramika. Molinėms puodynėms pirmiausia buvo pinami karkasai iš karklų, paskui jie būdavo aplipinami moliu.

Pynimo menas tebegyvuoja daugelyje pasaulio šalių. Lietuvoje pinama nuo neatmenamų laikų. Kiekviename kaime buvo savas pynėjas, pindavęs krepšius kasdienei buičiai. Jie daugiausia buvo skirti bulvėms ir kitoms daržovėms, obuoliams, uogoms bei grybams rinkti. Taip pat buvo pinamos sėtuvės, kretilai, doklai pašarams rinkti, bamblės, karbijos, sūrinės, vyžos, lopšiai ir kt. Sodybų, daržų, ganyklų ir miško jaunuolynai būdavo aptveriami pintomis tvoromis

Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, dažniausiai pinama iš karklo vytelių. Geras pynėjas nenaudoja vynių, klijų, lako, dažų ir kt. Tik pinant baldus naudojami klijai ir vinys.

Pinama iš karklo vytelių, o pjaunant karklo vyteles, gamtai žala nedaroma, priešingai - tai jai naudinga. Karklai yra tokia kultūra, kad kasmet juos pjaunant stiprėja šaknų sistema, krūmai tankėja.

SIUVINĖJIMAS IR NĖRIMAS

n Siuvinėjimas kryželiu – tai raštų, piešinių siuvimas adata drabužiuose ar audiniuose. Pagrindinis šios technikos elementas yra dygsnis-kryželis.

Lietuvoje siuvinėti pradėta jau gotikos laikais. Yra išlikęs prancūzų keliautojo laiškas, kuriame rašoma, kad jam kunigaikštis Vytautas padovanojo gražiai išsiuvinėtą galvos apdangalą ir dar kitų gražių daiktų.

Tapyba

Vaizdinė liaudies tapyba Lietuvoje nebuvo gausi. Liaudies tapytojų sukurti paveikslai buvo dedami į koplytėles, laikomi liaudies meistrų statytuose kulto pastatuose, kapų koplyčiose, namuose. Jie pasižymėjo emocingumu, dekoratyvumu. Liaudies tapytojai laisvai interpretavo religinį siužetą.

Lietuvių primityvioji tapyba glaudžiai susijusi su liaudies pasaulėjauta, apeigomis, papročiais, buitimi. Jai susiformuoti daug įtakos turėjo geografinės, socialinės ir istorinės sąlygos. Ypatingą vietą lietuvių primityvistinės tapybos raidoje užima šventųjų paveikslai, tenkinę religinius visuomenės poreikius

n n Tai lietuvių tautos lobiai, saugokime juos ir nepamirškime jų. Žmogaus dvasinis pasaulis neįmanomas be jo tautos papročių ir tradicijų.