Pasaulio medis Pasaulio medis augantis sakraliko pasaulio centre

Pasaulio medis

Pasaulio medis, augantis sakrališko pasaulio centre — pasaulio ašis, jungianti žemę, dangų ir požemį. Toks visatos supratimas būdingas ne tik Europos, bet ir Senovės Egipto, Mažosios Azijos, Irano, Judėjos, Pietryčių Azijos, Kinijos, Amerikos senosioms kultūroms.

Pasaulio medžio vaizdavimas Pasaulio medis vaizduojamas nepaprastai didelis, viršūne remiantis dangų, šakomis apgobiantis visą pasaulį, šaknimis siekiantis žemės gelmes. Jo viršūnėje — saulė, mėnulis, žvaigždės, dangaus paukščiai (paprastai ereliai), šakose — gyvuliai, o iš po šaknų ar iš po šalia gulinčio akmens trykšta gyvybės ir išminties šaltinis, t. y. viso pasaulio šaltinis, palaikantis gyvybę, taip pat gyvybės vanduo. Po medžiu gyvena žalčiai ir gyvatės. Augąs jis ant kalno, kur teka devynios upės, ar pamaryje, jūros saloje.

Dailėje šis medis vaizduojamas apsuptas paukščių, žalčių, dangaus šviesulių. Lietuvių Pasaulio medis buvo uosis, pušis ar ąžuolas, kartais rožė. Jį ar vieną iš jo variantų - Gyvybės medį primena per rugiapjūtės pabaigtuves garbinamas jovaras.

Pasaulio medžio svarba mituose Po uosiu, pušim rinkdavęsi dievai į savo tarybą ir teismus. Pasaulio medyje, šįkart ąžuole, gyvenęs viską žinantis erelis, kuris tarpininkavęs tarp dangaus ir žemės. Gyvybės medis siejamas su visatos bei gyvenimo amžinumu. Jis buvo siejamas su moteriška antgamtine būtybe, palaikančia viso gyvojo pasaulio amžinumą. Apskritai moteriškasis pradas — nesibaigiančio vaisingumo buveinė. Ir medžio, ir moters vardas Ieva reiškė gyvenimą.

Per Pasaulio medį ar stulpą visata suvokiama kaip nedaloma visuma. Šis medis jungia gyvuosius ir mirusiuosius, praeitį, dabartį ir ateitį, jis išminties, paslaptingumo, nemirtingumo simbolis. Jis atspindi mūsų protėvių pasaulio suvokimą. Šis medis išlikęs liaudės dainose ir dailėje yra svarbi senovės lietuvių paveldo dalis.

Ačiū už dėmesį