PASAKA RUDENS RYTAS PARENG KDAINI SPECIALIOSIOS MOKYKLOS LOGOPED

PASAKA , , RUDENS RYTAS” PARENGĖ KĖDAINIŲ SPECIALIOSIOS MOKYKLOS LOGOPEDĖ AUŠRA STOŠKIENĖ

Ilgos rudens naktys. Mažyliai ilgai miega, nes saulės spinduliukai žadina juos vėlai. Kai kada mažyliai patys pajunta, kad laikas keltis, kad laikas pasisveikinti su tokiu dangumi, kokį jiems dovanoja nauja diena.

Rankos rodo pašvaistę Iš ryto dangus buvo nepaprastai gražus. Gal prieš vėją, gal prieš šaltį spindėjo raudonai auksinė pašvaistė ir mažyliai nusprendė pasimankštinti, pabėgioti po gimtuosius kalnelius.

Vaikai, judindami pirštus, kelia rankas aukštyn ir leidžia žemyn Rytas buvo šaltas. Taigi, kad greičiau sušiltų, jie bėgo ir į kalniuką, ir nuo kalniuko.

Rankos rodo medžio šakas Nykštukai uždainavo: Ko liūdi, berželi, ko liūdi ? Ko verki nuleidęs šakas? Kam vysta žalieji lapeliai? Kam varvini šaltas rasas? Stabtelėjo prie berželio, ant kurio kabėjo jau tik keli rudi, susirietę lapeliai. Jo šakos buvo liūdnai nusvirusios, lyg netikėdamos tokia nemalonia vėsa.

Rankos vaizduoja sparnus Pakėlę akis į dangų, mažyliai pamatė gražiai išsirikiavusį paukščių būrį, išgirdo jų atsisveikinimo balsus: , , Girkit, girkit. . . ”. Tai išskrenda laukinės žąsys. Jos atsisveikina iki pavasario: , , Gur gur į šiltus kraštus”.

Rankos rodo linguojantį žiedelį Paskutinės pievų gėlytės, nuleidusios žiedelius, liūdnai lingavo galveles.

Beveik iš po mažylių kojų pakilo kurapkų pulkelis: , , Fur. . . ”. Mažyliai ėmė jas šaukti: , , Kurapkytė mažulytė kidirkšt, kidirkšt. ” Kurapkėlės pasiliko čia žiemoti, jos niekur neišskris.

Rankos rodo snapą Mažyliai pribėgo eglynėlį ir pamatė, kad bundančios saulės spinduliai jau apšvietė eglių kamienus. Vienos eglės viršūnėje tupėjo keletas varnų ir kranksėjo: , , Kar kar, sūrio dar. . . ”

Rankos rodo dangaus apklotą Mažyliai tikėjosi gražios, giedros dienos. Bet jų viltys neišsipildė. Debesys, leidę pasirodyti gražuolei saulei, greit lyg apklotas užklojo ją ir liepė miegoti, ir liepė nešviesti, ir liepė sapnuoti. . .

Veltui mažyliai vaikė debesėlius savo mažomis rankytėmis ir vis dainavo: Užeik, saulyte, su pyragais, Nuvyk debesėlį su botagais, su botagais.

Vaikai imituoja lietų Debesėliai buvo nesukalbami. Greit ėmė lyti smarkus lietus, merkiantis žemę ir medžius, nurudusius žolynus, vejantis į miško gilumą likusius paukštelius.

Gerai, kad nelabai toli mažyliai buvo nubėgę. Greitai jie grįžo į savo trobelę, gėrė šiltą žolių arbatą, tyliai skambant lietaus lašelių muzikai, ėmėsi pirmųjų dienos darbelių: kas tvarkė, šlavė kambarį, mokėsi megzti, siūti, o dar kiti piešė lietų, debesis, berželį, ant jo besisupantį paskutinį rudens lapelį. . .

Pasakėlės pabaiga. Laukite susitikimo su mažyliais nykštukais kitoje pasakoje. . .