PASAKA IEMOS TYLA PARENG KDAINI SPECIALIOSIOS MOKYKLOS LOGOPED

PASAKA , , ŽIEMOS TYLA’’ PARENGĖ KĖDAINIŲ SPECIALIOSIOS MOKYKLOS LOGOPEDĖ AUŠRA STOŠKIENĖ

Viena ranka rodoma trobelė, o kita, sukant ranką nuo riešo ir keliant aukštyn – dūmai. Iš mažylių trobelės kamino rūksta šilti, jaukūs dūmai. Mažyliai kūrena krosnį, ruošiasi kepti kūčiukus, puošti eglutės šaką.

Už dienos kitos bus Šventos Kalėdos. Visi mažyliai labai laukia Kalėdų, ruošiasi joms. Kadangi jų namelis nelabai toli girios, tai pirmiausia jie nutarė aplankyti girios gyventojus, nunešti jiems vaišių: kiškučiams – morkyčių ir kopūstų, stirnaitėms – šienelio, paukšteliams – grūdelių, sėklelių.

Rankos rodo, kaip viskas sudedama į kuprinę. Susidėję viską į kuprines, mažyliai leidosi į kelionę per purų, baltą šviežiai iškritusį sniegą.

Greit jie išgirdo pažįstamo varno skundą: , , Vargas vargas, kūrenk”.

-Varna, varna, ko tavo kojos juodos? -Toli bala, toli bala. -Varna, varna, ko tavo snapas juodas? -Po degimus lesinėjau, po degimus lesinėjau. Pokalbis rodomas padarius snapą iš pirštų ir judinant visus pirštus. Štai atskrido dar kelios juodos varnos. Tuoj mažyliai ėmė su jomis kalbėti.

Rankos rodo, kaip mažyliai leidžiasi nuo kalniuko, po to kairė ranka rodo išsišakojusį medį: per alkūnę sulenkta, pirštai išskėsti. Nusileidę nuo neaukšto kalnelio, mažyliai pamatė stovinčią vidury laukų laukinę kriaušaitę ir ją užkalbino.

Dešinės rankos pirštai po vieną glosto kaire ranka vaizduojamą medelį. , žė l e s. u k a š s aužo iedužėliu l a r t ž Vė šal d o s i t l Ša Suvirpėjo iš laimės kriaušaitės širdelė, kad ją vienišą kažkas pastebėjo, kad ją glosto ir net dainą dainuoja. Prisiglaudę prie medelio kamieno, mažyliai išgirdo kriaušaitės skundą.

Laputė daroma, suglaudžiant nykštį, didijį ir bevardį. Mažylis ir smilius ištiesti atskirai Mažyliai nučiuožė slidžiu takeliu tolyn. Iš tolo jie pamatė, kad girios link nubėgo laputė, palikdama sniege pėdsakus.

Kiškučiai rodomi, suglaudžiant mažylio, bevardžio ir nykščio galus. Smilius ir didysis ištiesti. Paskui jie pasuko į aikštelę, kur dar rudenį buvo sutikę kiškučių būrelį. Ir dabar jie buvo čia. Kiškučiai buvo tokie šventiški, pasipuošę baltais kailinaičiais, maudėsi po sniegą, šokinėjo.

Kiškiai net neišgirdo, kaip mažyliai tyliai prišliuožė prie jų, išėmė iš krepšio kopūstus ir morkas.

Stirnaitės rodomos, suglaudžiant nykštį, didįjį ir bevardį, o smilių ir mažylį sulenkiant per vidurinįjį sąnarį. Palikę dovanėles, patraukė prie ėdžių, kur stirnaitės ateidavo ieškoti šienelio. -Cit, stirnaitės ateina, neišgąsdinkim jų. -Visi sutūpė ir pamatė, kaip iš už krūmų baikščiai besidairydamos atėjo dvi stirnos.

Mėnulis rodomas dešinę ranką per riešą sulenkus, o pirštus sulenkus apvaliai. Žvaigždės – judinant pirštus aukštai iškėlus rankas. Mažyliai patraukė namų link. Mėnulis rodė jiems kelią, danguje mirgėjo daugybė žvaigždučių, ir mažyliai, niūniuodami vakaro dainelę, greitai pasiekė namus.

Jau vakarėlis atėjo, Jau saulužė užmigo, Greit mėnulis patekės Ir žvaigždelės sužibės. Parkeliavę namo, mažyliai gamino žaisliukus iš kankorėžių, šiaudų ir plunksnų, puošė kalėdinę eglutę.

MAŽIEJI DRAUGAI – NYKŠTUKAI - JUMS LINKI LINKSMŲ ŠVENTŲ KALĖDŲ IR GERŲ ATOSTOGŲ. . .

Priemonė parengta panaudojant R. Štainerio metodikos elementus