PAGALBA GEDJIME Irina Banien LSMU MA VSF Sveikatos

PAGALBA GEDĖJIME Irina Banienė LSMU MA VSF Sveikatos psichologijos katedra, lektorė, doktorantė LSMUL KK VLK , medicinos psichologė

Apie: • Mirtį, netektį, sielvartą, gedėjimą • Pagalbą

Mirtis – duotybė, kuri neišvengiama. M. Haidegiris yra pasakęs: “…kai suvokiame, kad mirsime, tai skatina mus pereiti į aukštesnius egzistencinius lygius”. Kai žmogus suvokia savo baigtinumą, dažniau kyla mintys apie tai, kas yra vertinga, daugiau mąstoma apie atsakomybę už savo gyvenimą, o šios apmąstymus lydi konkretūs, atsakingi ir brandūs veiksmai.

Netektis • Mes galime netekti orumo, garbės, darbo, meilės, savivertės, statuso, gero vardo, pinigų. Galime prarasti draugus, šeimą, gimtinę ir pan. • Netektis – kai prarandame kažką mums brangaus, svarbaus, reikšmingo. • Kuo artimesnio žmogaus netenkame, tuo skadžiau ir akivaizdžiau pajuntame, kad viskas turi pradžią ir pabaigą. • Netektis tai natūrali žmogaus gyvenimo dalis, ir psichika paprastai pati ją įveikia.

Sielvartas • Sielvartas vargina, slegia ir sekina. • Todėl žmonės bando bėgti nuo to sielvarto. • Kas turi būti išgyventa, nepraeina, kol neišgyvenama.

Nuo ko priklauso sielvarto išgyvenimas? 1) Nuo santykių, su mirusiuoju pobūdžio; 2) Nuo asmeninių išgyvenančiojo netektį ypatumų; 3) Netikėtos, komplikuotomis sąlygomis įvykusios mirties aplinkybės; 4) Mirties neigimas dabartinėje visuomenėje – gyvename kultūroje, kur nenorima matyti netekties jausmų – liūdesio, skausmo, sielvarto ir kuri nenori regėti mirties.

Gedėjimas • Gedėjimas –„sielvarto darbas“, tai lėtas ryšių su prarastu žmogumi silpnėjimas, tai lėtas atsisveikinimas su mirusiuoju. • TAI NORMALI BŪSENA ĮVYKUS NETEKČIAI • Savo išraiška, gedėjimas artimas depresijai būdingiems išgyvenimams. Tačiau svarbu skirti natūralią liūdesio reakciją į netektį, nuo to, kas psichiatrijoje apibūdinama kaip depresija.

Gedėjimo etapai (Sutton, 1999) • Pradinis šokas ir nerealumo jausmas. Šios stadijos trukmė gali būti nuo kelių dienų iki kelių savaičių. • Nerimo, sujaudinimo, įvykio apmąstymo, siekiant suvokti, kas įvyko fazė. • Dezorganizacija ir neviltis. Ją lydi jutimas, kad neverta gyventi. • Atsigavimo pradžia. Jeigu parama tokia, kokios reikia, žmogus pamažu vėl prisitaiko ir susitaiko.

Gedėjimo etapai (pagal E. Kubler-Ross) • • • Neigimas Pyktis Derybos Depresija ir praradimo jausmas Susitaikymas

Apibendrinanti etapai (Kristina Ona Polukordienė, 2008) I. Sielvarto krizė 1) Šokas, susikaustymas, „nejautra“ - tai pirmoji reakcija į netektį. Trunka nuo kelių valandų iki savaitė. Tai sielvarto krizės pradžia. 2) Dezorganizacija – tai sielvarto krizės etapas, kuris kai baigiasi šokas, trunka iki 6 mėn. svarbiausi procesai, kurie vyksta šiuo etapu – gilaus sielvarto išgyvenimas einant keliu nuo mirties neigimo iki priėmimo. Tęsiasi ir artėja prie pabaigos sielvarto krizė. II. Sielvarto įveika 3) Reorganizacija – tai sielvarto darbo/įveikimo etapas, kuriame įvyksta netekties pripažinimas ir susitaikymas su ja. Prasideda sielvarto įveikimo etapas. 4) Rekonstrukcija – žmogus pradeda kurti naują, pilnavertį gyvenimą be to , kurio neteko. Atsistato anksčiau sumažėjęs, arba prarastas gyvenimo prasmės jausmas. Baigiasi sielvarto etapas.

Gedėjimo lygmenys: fizinis, psichologinis, socialinis, dvasinis (1) Fizinių pojūčių ir simptomų lygis Galimi pojūčiai: jėgų, energijos netekimo jausmas, padidintas jautrumas triukšmui, galvos skausmas, veržimo, spaudimo jausmas krūtinėje, kvėpavimo sunkumai (kurie papratai pasireiškia prabudus, o miegant nepasireiškia), oro trūkumo jausmas, sausa burna, spazmai gerklėje, pilvo skausmai, valgymo, miego sutrikimai ir kt. Fiziniai simptomai kartais gali pasireikšti kaip 20 - 60 min. priepuoliai, kai prisimenamas miręs artimas žmogus.

Gedėjimo lygmenys: fizinis, psichologinis, socialinis, dvasinis (2) Psichologinis lygmuo Jausmai: liūdesys, nerimas, baimė, pyktis, kaltė, beprasmybė, dirglumas, vienišumas, nenoras gyventi ir kt. Pažinimo sferos sutrikimai: laiko, erdvės suvokimo sutrikimai, iliuzijos ir haliucinacijos (jausmas, kad „mirusysis yra kažkur netoli“, girdimi jo žingsniai, balsai), viso, kas vyksta nerealumo jausmas. Elgsenos ypatumai: didesnė emocinė distancija bendraujant su kitais, fiksacija ties mirusiuoju, verksmo epizodai, labai dažnas kapinių lankymas, mirusiojo daiktų kaupimas.

Gedėjimo lygmenys: fizinis, psichologinis, socialinis, dvasinis (3) Socialinis lygmuo Veikla, darbas kurį gedinčiam tenka atlikti, gali vykti mažiau organizuotai, lėčiau negu iki netekties. Trūksta nuoseklumo. Mažiau domimasi atliekamu darbu. Reikia daugiau pastangų. Gali nusilpti bendravimo įgūdžiai – sunkiau užmegzti naujus kontaktus, palaikyti pokalbį, dalyvauti renginiuose. Prarandami vaidmenys – žmonos, vyro, vaiko, tėvo ir kt. nauji vaidmenys- našlio ar našlės.

Gedėjimo lygmenys: fizinis, psichologinis, socialinis, dvasinis (3) Dvasinis lygmuo. Netekties išgyvenimas sukrečia vidinį netekusiojo pasaulį, atsijodamas daug nereikšmingu, neesminių dalykų, kurie iki tol atrodė svarbus. Vyksta pasaulėžiūros kaita. Gebėjimas atrasti vertė ir dramatiškoje situacijoje. Gali atsirasti naujas ir gilus ryšis su gamta, altruizmas.

Kam reikalingas gedėjimas? • Gedėjimo trukmė. Ka apie tai manote? • Tai laikas, per kurį netekęs artimojo žmogus, palaipsniui išgyvena netektį, ją priima, su ja susitaiko ir pradeda naują pilnavertį gyvenimo etapą po netekties. • Suvokti, priimti netektį ir toliau gyventi – skausmingas ir ilgas procesas. Tai visiškai normalus dalykas, kurio nereikėtų nutraukti, ar kažkaip greitinti, trukdyti ir skatinti netektį patyrusį žmogų dirbtiniu optimizmu.

Kaip padėti?

Atsakyti SAU į klausimus Ar sugebėsiu būti kartu su gedinčiuoju, kuris nuolat liūdi, verkia, pyksta? Ar turiu pakankamai laiko? Ar nepulsiu raminti, kad viskas greitai praeis? Ar būsiu tas žmogus, kuris sugebės sielvartaujantį paskatinti pasiguosti? Svarbu pagalvoti, kaip Jūs elgsitės: ar suvoksite gedinčiojo jausmus, nes gal dabar išgyvenate baimę nežinodami, ką pasakysite, ir ar neįžeisite žmogaus. Jūs patys privalėtumėte turėti ir įvertinti savo gyvenimo ir mirties filosofiją, tikėjimą, mokėjimą priimti netektį. Tad paramą teikite tik viską gerai apgalvoję.

Kaip padėti? • Sutelkite dėmesį į gedintįjį, į jo jausmus. Nereikia išsakyti savo kadaise patirtų išgyvenimų, pvz. , „Kai mirė mano mama, aš irgi ilgai negalėjau atsigauti. Galvojau, kad išprotėsiu. “ Tai Jūsų išgyvenimai, bet ne šio žmogaus. • Mokėkite klausyti. Nesistenkite sielvartaujančiojo pralinksminti, geriau prisitaikykite prie jo nuotaikos. Tiesiog klausykite, ką jis kalba, įsiklausykite į balso tembrą, pajuskite jo išgyvenimus, galvos linktelėjimu parodykite, kad klausotės arba pritarkite sakydami: „Taip“, „Klausau“, „Suprantu“, “Mmh” ir pan. Tai parodo, kad Jūs klausotės ir esate pasiruošę padėti.

• Būkite sąžiningi. Stenkitės būti geranoriški realistai. Nebijokite naudoti terapinio bendravimo formų – prisilietimo, apkabinimo. • Pasiūlykite pagalbą – padėkite užbaigti namų ruošos darbus, nueiti pas gydytoją. Būkite kantrūs, nes gedintysis yra labai pažeidžiamas. • Pasirūpinti maistų • Įtikinkite šeimos narius, kad jų reakcija į mirtį yra natūrali. • Jei šeimos nariai pageidauja pasišnekėti apie ligonio mirties aplinkybes, išklausykite juos su užuojauta. • Užtikrinkite šeimą, kad pagalba bus prieinama visą gedėjimo laikotarpį. Tik jei tai tiesa!!!

• Skambinti telefonu ir teirautis, kokios paramos jie pageidauja, nelaukiant, kol jie pirmi kreipsis pagalbos. • Pasiūlykite informacinės medžiagos apie gedėjimą, liūdesio išraiškas, fizinius ar psichikos simptomus, o jei šeima pageidauja, patarkite kreiptis profesionalios psichologo, psichiatro ar socialinio darbuotojo pagalbos. • Patarkite šeimai apie netektį kalbėtis su kitais gedinčiais. • Leiskite artimiesiems pajusti netektį ir liūdėti dėl jos. • Pripažinkite, kad šeimos narių liūdesys unikalus.

• Tikėkitės ir neigiamų reakcijų: pykčio, kaltinimo. Būkite pasiruošę šiam netikėtumui. • Paraginkite priimti kitų pagalbą. • Patarkite užsiimti fizine veikla. • Skatinkite skaityti knygas apie liūdesį ir atsigavimą (pvz. , E. Kubler-Ross „Mirtis ir mirimas“, J. Ivanauskaitės „Viršvalandžiai“). • Patarkite šeimos nariams tarpusavyje kalbėti apie savo netektį.

• Patarkite rašyti laišką mirusiajam arba išlieti emocijas dienoraštyje. • Patarkite vengti didelių permainų, stengtis neatitrūkti nuo visuomeninės veiklos, nerūkyti ir nevartoti alkoholio. • Skatinkite kreiptis ir į psichologą, psichoterapeutą, psichiatrą – jei žmogus įstrigo vienoje gedėjimo stadijų. Ypač jei tai – depresija. Būna komplikuotų gedėjimo atvejų: praeina metai ar dveji, bet žmogui, užuot pagerėjus, tik blogėja. Ypač pažeidžiami netekusieji artimųjų dėl savižudybės, žmogžudystės ar nelaimingo atsitikimo.

Kaip elgtis? (1) Būti kartu ir klausyti Išgyvenančiam netektį žmogui labai svarbu kalbėti apie mirusį artimajį. Jis nori pasakoti, koks buvo velionis, kaip jis elgėsi, ką mėgo ir t. t. Poreikis išsikalbėti turi savo gydomąją prasmę. Išsipasakojus sumažėja įtampa. Žmogus pradeda susitaikyti su tuo, kas įvyko. Būti supratingam – klausantis kartu išgyventi gedinčiojo liūdesį, skausmingus prisiminimus. Gebėti būti kartu kai liūdintysis verkia. Galima bendrauti ir tyloje, nes tyla gedintįjį nuteikia teigiamai. Naudokite bendravimo formą prisilietimą, kuris parodo, kad Jums liūdintysis rūpi ir esate pasiruošę jį išklausyti.

Kaip elgtis? (2) Padėti mažinti mirties neigimą Nereikia vengti tokių žodžių kaip „mirtis“, „mirė“. Šie žodžiai atspindi įvykusį faktą ir padeda lengviau priimti realybę, leidžia greičiau susitaikyti su tuo, kas įvyko.

Kaip elgtis? (3) Leisti ir padėti išgyventi netekties skausmą Neskubėti guosti, kad viskas praeis, bus gerai. Išgyvenant netektį laikas eina kitaip, gedintiesiems ateitis be mirusiojo dar neegzistuoja, nes visi planai negailestingai žlugę. Jei gedintysis buvo labai prisirišęs prie mirusiojo, greito pagerėjimo nebus. Supraskite, kad tam reikia laiko. Leisti išgyventi su netektimi susijusius jausmus Leisti verkti, liūdėti, blogai jaustis. Normalizuoti. Pagarbus aplinkinių elgesys palengvina netekties skausmą

Klaidos guodžiant „Neliūdėk”„Nepergyvenk” „Neverk” “Dabar jis geresniame pasaulyje” , , Žinau, ką jauti” , , Tai praeis”/ “visi mirsim”/ “jis nugyveno puikų gyvenimą”

Galimi sunkumai: Neužbaigti santykiai. Neįveiktos, nevisiškai išgyventos netektys, veikia mūsų dabartį - jos gali virsti ligomis, gyvenimo energijos trūkumu, nesugebėjimu kurta naujus santykius. Komplikuotas gedėimas. Neįvykęs prisitaikymas prie permainos.

Kaip padėti užbaigti santykius? • Dabartyje galima atlikti santykių užbaigtį. • Tikslas: kad žmogus be pykčio, nuoskaudų ir susitaikant, priimtu tai kas buvo, kad kitaip būti tuo metu negalėjo. John W. James (2007) šiuos jausmus siūlo priskirti viena iš keturių emocijų kategorijų: • atsiprašymas, • atleidimas, • emociškai svarbūs teiginiai, • prisiminimai.

Kaltė • Daugelis, išgyvenę artimųjų netektį, išgyvena kaltę. • Tai natūralu, nes visada liks kažkas, ką norėjome, ketinome padaryti mirusiajam, kai jis buvo gyvas, bet nepadarėme. • Visada yra ir daug gerų žodžių, bet yra ir priekaištų, kurių neišsakėme mirusiajam. • Visada praeityje rasime įvykių, kuriuose dabar norėtume elgtis kitaip, neįskaudindami mirusiojo. Nepasakėme, nepadarėme, nepasaugojome, nes tada matėme, supratome ir jautėme kitaip. Ir darėme geriausio, ką manėme galį padaryti.

Atsiprašymas • Mirties atveju atsiprašymo labiausiai reikia tam, kuris atsiprašo. • Atsiprašymas tikras tada, kai jis lydimas nuoširdaus apgailestavimo išgyvenimo. • Atsiprašyti galima mintyse, garsiai kalbantis su savimi, maldose, o pasak John W. James, užbaigtis geriausiai pasiekiama tada, kai atsiprašoma garsiai, girdint bent vienam žmogui. • Tačiau svarbiausia – nuoširdaus apgailestavimo išgyvenimas.

Atleidimas (1) • Atleidimas beveik visada yra svarbiausia visų emocinių santykių užbaigties sudedamoji dalis. • Atleisti – reiškia liautis tikėjus kitokia ar geresne praeitimi. • Santykių su mirusiuoju istorijoje neretai lieka daug gyvo, vis dar išgyvenamo skausmo, apmaudo, nusivylimo. Kad įvyktų netekties įveika, labai svarbu ieškoti kelio, vedančio į nuoskaudų užbaigimą. • Atleidimas – tai labai sudėtingas, ir dažnai ilgas, kartais metų metais trunkantis procesas, vykstantis viduje. • Tikras atleidimas kyla iš vidinių motyvų, o ne tik iš išorinių („atleisti padoru“, „turiu atleisti, nes taip liepia bažnyčia“).

Atleidimas (2) • Atleisti tenka sau arba kitam. Tik po tikro ir giliai išgyvento atleidimo, ateina susitaikymas. • Įvykus atleidimui, t. y. , iš tikrųjų atleidus, neigiami jausmai, mintys, susiję su skriauda, nuoskauda, praeina. Ne pamirštami, o nustoja būti aktualūs. Kas palengvina atleidimo procesą? • Atleidimo veiksmai, pvz. , atleidimo verbalizacija – išsakymas žodžiais; • “Atleisk sau – to norėtų ir tas, kurio nebėra šalia” • Žmonių palaikymas; • Paramos ar terapinės grupės narių; • Dvasininkai.

Svarbūs teiginiai • Išsakyti mintyse ar garsiai svarbu ir tai, kas nėra atsiprašymas ar atleidimas. • Svarbūs teiginiai – tai mintys, jausmai, kurie sudarė nutrūkusių santykių esmę, pvz. „Mylėjau tave ir norėjau, kad gyventum“.

Prisiminimai • Prisiminimai, neatitinkantys buvusios tikrovės, neleidžia realiai suvokti ir užbaigti santykių. • Mirus artimam žmogui, dažnai jis idealizuojamas ir žy miai rečiau minimas tik iš blogosios pusės. • Užbaigti galima tik priimant buvusius santykius realiai. • Realiuose santykiuose telpa viskas - ir meilė, ir pyktis.

Dar kai kas…

„. . . jei žmogus nepasiruošęs priimti, kad jo pasiūlytos pagalbos gali būti atsisakyta ir dėl to įsižeidžia, reiškia pagalbą jis pasiūlė galvodamas tik apie save, vedamas savo ambicijų ar poreikių, bet ne iš širdies norėdamas tik padėti kitam“.

„. . . pats geriausias pašnekovas netekusiajam – tai suprantantis žmogus, kuris neskuba raminti, nevertina įvykių ir jausmų, nedalina patarimų, o subtiliai dalyvaudamas ir palaikydamas padeda netekusiajam išsipasakoti, ir pačiam pamažu susivokti netekties situacijoje. Toks palaikantis kontaktas padeda netekusiajam pačiam palaipsniui atrasti ieškomas ir jam svarbias prasmes, užbaigti santykius su tuo, kuris mirė“.

„Būti kartu su netekusiuoju – tai leisti jam tai patirti, pajusti, kad esame šalia, arti, prieinami ir pasiruošę padėti – nevertindami, kas gerai ar blogai, nebijodami jo ašarų, užgesusio žvilgsnio, užeinančio bejėgiškumo, dirglumo, pykčio, nelaimingumo, sugrįžimų į praeitį. Ir, žinoma, kai galime atsiliepti į jo norą kalbėti apie savo netektį“.

„Klausyti kantriai, jautriai, be didelių patarimų ir rekomendacijų, negraužiant savęs reikalavimu „na kaip aš dar galiu padėti? . . . “. „Išklausyti neieškant atsakymų į tokius klausimus kaip „kas dar galėjo padėti? Kodėl taip atsitiko? Kas būtų jei. . . “.

Neskubėti siūlyti medikamentus. www. gedintiems. lt - Interneto puslapis skirtas gedėjimui.

Visiškas susitapatinimas su žmogaus sielvartu riboja galimybę padėti, palaikyti jį išgyvenant sielvartą – norint padėti, visuomet reikalingas ir tam tikras emocinis atstumas, leidžiantis būti pagalbininku.

Ir dar labai svarbu: PADĖTI SAU !!! http: //www. lifeguide. com. ua/etosamyj-nezhnyj-i-chudesnyj-klip-o-zhizni -i-smerti-kotoryj-my-videli/

Literatūra • Kubler-Ross, Elisabeth. Apie mirtį ir mirimą: pašnekesiai su mirtinais ligoniais. Vilnius: Katalikų pasaulis, 2001. • Polukordienė O. K. Psichologinės krizės ir jų įveikimas / Pagrindinės žinios apie krizių ir savižudybių prevenciją, intervenciją ir postvenciją / praktinis vadovas. Vilnius: Heksagrama, 2003. • Šeškevičius A. Gedėjimas. Kaunas, 2013. • Polukordienė K. O. Netekčių psichologija. Vilnius, 2008.