NEGRAUS KRISTIJONO DONELAIIO RUDUO Darb pareng Maeiki Merkelio
(NE)GRAŽUS KRISTIJONO DONELAIČIO RUDUO Darbą parengė Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos 3 c kl. mok. Monika Šličaitė
Tikslas – patyrinėti pavasariui priešingą metų laiką – rudenį, ypač jo peizažą, „Rudens gėrybių“ pradžioje (1 -68 eilutėse).
Gamtos kaitą atspindi personifikacijos: saulelė ritas, bet jau atstodama, spindulį slepia; šešėliai vis ilgyn išsitiesia; vėjai jau pradeda „mūdraut“(įsidrąsina), „šilumos atstankas išbaidydami šlamščia“; žemė verkia, ratai jos išplautą nugarą drasko; sklypai visur skendėdami maudos.
Intonaciškai aplinkos baugumą sukuria aliteracija: „Kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko“, „Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai“. Priebalsiu „r“ pabrėžiamas sunkus ratų girgždėjimas, važiavimas, lyginamas su pasunkėjusia valstiečių našta.
Rudenį kalbėtojas kreipiasi į pavasarį retoriniais klausimais: „Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos, / Kaip mes, pirmąsyk stubos atverdami langus, / Šildantį šiltos saulelės spindulį jautėm? <. . . >Ogi dabar purvynai, kad juos krutina vyžos/ Nei kisielius ant ugnies pleškėdami teška. “
Baroko stiliaus ženklas - gąsdinantis giltinės įvaizdis: „Taip laukai pasiliko mums visur gedulingi, / Irgi grožybės jų nei kapas sens pasirodo. / Krūmus ir girias linksmas jau giltinė suka/ Ir grožybes jų gaišin draskydama vėtra. “
K. Donelaičio „Metuose“ iš gamtos būrai gauna pamoką: stebėdamas gamtą, žmogus ieško atsakymo į klausimą, kaip jam gyventi. Jis suvokia, kad turi prisitaikyti prie aplinkos, žemės, prie bendruomenės, kad gyventų paisydamas Dievo tvarkos ir jam nieko netrūktų.
Rudens peizaže yra daug užuominų apie maistą, arba maisto ruošimą: „<. . . > į stubą ragina lįsti/ Ir valgius drungnus bei šiltą viralą valgyt“, „<. . . > bjaurius purvus kaip tašlą mydami minko“, „Ogi dabar purvynai, <. . . > Nei kisielius ant ugnies pleškėdami teška“, „Vei ką sodai mums margai žydėdami rodė, / O ką vasara mums po tam augindama siūlė, / Tas visas gėrybes jau kampe pakavojam/ Irgi su puodais ar skauradoms virdami valgom“.
Žiemai ruošėsi visi, kas gyvi: „Ten, kur vanags su vaikais daug sulesė vištų/ Ir varnai pulkais žąsyčius pavogė mūsų, – / Ten, žiūrėkit, ten džiaugsmai taipo pasidėjo, / O paukšteliai su dainoms ankštai pasislėpė/ Irgi be rūpesčių šaltai sapnuodami miegti. “
Kaip ir kiekviena „Metų“ dalis, „Rudens gėrybės“ pradedamos saulelės vaizdiniu, rodančiu metų laikų kaitą: „Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas/ Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia. “
Pasakotojas, žinodamas, kad žolelių gyvavimas yra trumpalaikis, nusistebi retoriniu sušukimu: „Ak, daržų grožybės jūs su savo žolelėms, / Jūs kvietkelės jaunos, jūs gi pavasario šlovė, / Ak, kur dingo jūs puikums su savo kvapeliais!“ Primena, kad toks pat laikinas yra ir žmogaus gyvenimas.
K. Donelaičio gyvenimo bei poetinio darbo patirtis atsiskleidžia įvairiomis detalėmis: „Vyžos su blogais sopagais vandenį siurbia“, „Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai/ Irgi žemes bjaurias išplėšdams teškina šmotais“ Atrodo, tarsi poetas būtų stebėjęs purvyną, ratų sukimąsi, o skaitytojas dabar matytų bendrą rudens vaizdą: bjaurų ir murziną, bet išskirtinį.
Romantikas Maironis neatitrūksta nuo K. Donelaičio tradicijos: eilėraštyje „Rudens dienos“ kuria slogią, bet santūrią nuotaiką, sutelkia dėmesį į žmogaus vidinį pasaulį, išsako nusivylimą („Širdy nei sopulio, nei noro!/ Nurimus glūdi tuštuma. “), apie darbą kalba kaip apie naštą („O darbas, draugas kitada, / Dabar tik slegianti našta. “).
Maironio ir K. Donelaičio kūrinius sieja darbo tema, laiko tėkmę perteikiantis personifikuotas saulelės vaizdinys, suvokimas, kad ruduo – nejaukus metų laikas.
K. Donelaičio tradiciją tęsė ir Antanas Miškinis, XX a. pirmosios pusės neoromantikas. Eilėraštis „Toks nuogas, toks nuogas ruduo“ turi daug panašumų su „Rudens gėrybėmis“: akcentuojamas gamtos ciklas („Daug vasarų ėjo nuėjo, mačiau, / Laukuose daugel meilės žaliavo“), suvokiamas žmogaus trapumas, keliami retoriniai klausimai („Kur tas džiaugsmas pakalnių plačių? / Anei žodžių neliko, nei juoko smagaus“).
Ruduo ypatingas, nes dosnus gėrybių. K. Donelaitis, kurdamas poetinį rudens vaizdą, rėmėsi ir savo patirtimi, ir vaizduote. O jo rudens peizažas, matyt, tikrai gražus, nes turi tradiciją lietuvių literatūroje.
Šaltiniai �Daujotytė V. , Tamošaitis R. ir kt. Literatūra XI – XII klasei. - Kaunas, 2000. �Kanišauskaitė I. , Mikalajūnas M. ir kt. Literatūros vadovėlis 1 dalis 11 klasei. - Vilnius, 2011. �Donelaitis K. Metai. - Vilnius, 2013. �Jovaišas A. Kristijonas Donelaitis. - Kaunas, 1992. �http: //kompetencija. vpulf. lt/gfx/web/Diuljeta. Maskulini en. Uduotys. doc
- Slides: 17