mogus vairi moksl tyrimo objektas Trumpa mogaus organizmo

Žmogus – įvairių mokslų tyrimo objektas Trumpa žmogaus organizmo pažinimo istorija Sukūrė: biologijos mokytoja Ana Pansevič ana 2@inbox. lt

• Savimi žmogus pradėjo domėtis jau žiloje senovėje. Pirmykštėje bendruomenėje žmonių sveikata rūpinosi žyniai. Jie kaupė medicinos žinias ir jas perduodavo iš kartos į kartą.

• Seniausi rašytinių žinių apie žmogaus kūno sandarą šaltiniai yra kinų imperatoriaus Gvang Ti gydymo knygos, parašytos 3000 m. pr. Kr.

• Mumijos, rastos Egipto piramidėse, leidžia daryti išvadą, kad tų laikų balzamuotojai gerai žinojo kūno ertmes ir jose glūdinčius organus.

Egipto piramidės mumija

Medicinos ir higienos mokslų tėvu laikomas graikų gydytojas Hipokratas (460 -375 m. pr. Kr. ).

• Jis gydė žmones ir kartu, siekdamas padėti jiems išsaugoti sveikatą, tyrinėjo žmogaus kūno sandarą, atskirų organų veiklą. Dar ir šiandien kiekvienas jaunas gydytojas prisiekia “Hipokrato priesaiką”. Iš jo darbų išliko „Hipokrato rinkinys“, kuris klaidingai priskiriamas vien Hipokratui, nes yra kelių autorių rašytų kūrinių rinkinys, rašytas nuo 430 pr. m. e. iki 200 m. , kur surinkta kelių Hipokratu pasivadinusių rašytojų darbai.

Medicinos mokslui labai daug nusipelno ir kitas graikų mokslininkas Aristotelis (384 -322 m. pr. Kr. ).

• Jis parašė apie 400 veikalų. Dalis šių darbų skirti medicinos temoms. Jo teiginys, jog žmogui būdingas poreikis maitintis, daugintis, aplinkinio pasaulio suvokimas ir mąstymas, rodo, kad Aristotelis rėmėsi organų veiklos ir jų sandaros stebėjimų duomenimis.

Romos gydytojas Klaudijus Galenas (131 -211 m. pr. Kr. ) daug nuveikė tyrinėdamas kaulus.

• Kadangi tuo metu skrosti žmonių lavonus buvo draudžiama, jis tyrė šunis ir beždžiones. Taip sukaupė daug vertingų žinių apie vidaus organų sandarą, išvaizdą, funkcijas. Jo teorija buvo remiamasi net 14 amžių.

Tadžikų mokslininkas, gydytojas ir filosofas Avicena (980 -1037 m. pr. Kr. ) parašė “Medicinos kanoną”.

• Tai veikalas, kuriame buvo susistemintos visos to meto anatomijos ir medicinos žinios. Apie 500 metų iš jo mokėsi būsimieji gydytojai, šis veikalas turėjo įtakos medicinos plėtotei ne tik Azijoje, bet ir Europoje.

XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje žmogaus anatomiją naujomis žiniomis papildė tapytojas, skulptorius, matematikas, fizikas ir išradėjas Leonardas da Vinčis (1452 -1519 m. pr. Kr. ).

• Iki mūsų dienų išliko 775 jo anatominiai piešiniai su užrašais. Šie darbai – tai daugelio metų tyrimų, atliktų skrodžiant mirusiuosius, rezultatas.

Anatominiai Leonardo da Vinčio piešiniai

Tačiau anatomijos mokslo pradininku laikomas Andrėjas Vezalijus (1514 -1564 m. pr. Kr. ).

• 1543 m. jis išleido traktatą “Apie žmogaus kūno sandarą”. Atlikęs daug skrodimų ir eksperimentų, jis nuosekliai apibūdino žmogaus organus.

• Vezalijus su savo mokiniais naktimis vogdavo lavonus iš kapinių arba iš bausmės vietų ir su jais praktikuodavosi, kad ir užsimerkęs atpažintų kiekvieną žmogaus kaulelį. Galu gale jis taip išsimiklino, kad atskirdavo bet kurį iš aštuoneto mažų riešo kaulelių, tereikėdavo kaulelį įdėti jam į delną. Tuometinei auditorijai tai darė didžiulį įspūdį.

Anglų gydytojas Viljamas Harvėjus (1578 -1657 m. pr. Kr. ) išaiškino ir aprašė širdies darbą bei kraujo tekėjimą kraujagys lėmis. Jis sukūrė žmogaus fiziologijos pagrindus.

Tyrimai Lietuvoje • Prie žmogaus tyrimų prisidėjo ir Lietuvos mokslininkai. 1781 m. atidarytame Vilniaus Universiteto Medicinos fakultete dirbo nemažai gabių profesorių: S. L. Bizijas, J. G. Forsteris, J. Briote, J. Frankas, J. F. Volfgangas, A, Belkevičius, V. Pelikanas, J. Žilinskas, V. Lašas, J. Šopauskas ir kt.

Žmogų tiriantys mokslai • Anatomija — mokslas apie žmogaus kūno sandarą, formas, struktūras, šių struktūrų vystymąsi ir atliekamas funkcijas. Anatomija priklauso biologijos morfologinių mokslų šakai. Anatominės studijos gilinasi tiek į aprėpiamus, akiai matomus kūno požymius, kaip organai, jų sistemos, ir t. t. , (kitaip vadinama topografinė, regioninė anatomija ar antropotomija), tiek į mikroskopines kūno funkcines daleles, pvz. , individualias ląsteles ar audinius.

• Fiziologija – mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų fizikines, biochemines ir informacijos perdirbimo funkcijas. • Higiena – mokslas, tiriantis sąlygas, būtinas žmogaus sveikatai išsaugoti ir stiprinti. • Sociologija – mokslas, nagrinėjantis visuomenės vystymosi dėsningumus.

• Ekologija – biologijos mokslo šaka, nagrinėjanti žmogaus ir kitų organizmų ryšius su aplinka. • Psichologija – mokslas apie žmogaus psichinės veiklos dėsningumus.

Žmogaus organizmo tyrimo metodai • Stebėjimas – stebimos organizmo funkcijos, pvz. augimas.

Apžiūra • Tyrimas, paremtas regėjimu. Laikysenos, odos pakitimų ir kt. apžiūra.

Apčiuopa • Tyrimas, paremtas lutėjimu. Apčiuopiami kaulai, raumenys, kai kurie vidaus organai (jų dydis, forma, padėtis), pulsas.

Skrodimas • Atveriamos kūno ertmės ir tiriami vidaus organai, jų išsidėstymas, dydis, pakitimai.

Genealoginis tyrimas • Tyrimas požymių – akių spalvos, kraujo grupės, ūgio, tam tikrų ligų – paveldėjimas iš kartos į kartą.

Antropometrija • Atliekami įvairūs kūno matavimai – pvz. krūtinės plotis.

Histologinis tyrimas • Tiriamos audinių, pvz. kraujo, ląstelės.

Rentgenografija • Organų fotografavimas Rentgeno spinduliais.

Endoskopija • Organų – skrandžio, bronchų ertmės, tiesiosios žarnos gleivinės ir kt. – apžiūra naudojantis endoskopu.

Echoskopija • Tyrimas ultragarsu, pagrįstas ultragarso bangų atsispindėjimu nuo vidaus organų. Nustatoma organo būklė, ar yra inkstuose, tulžies pūslėje akmenų ir pan.

Encefalografija • Galvos msegenų nervinių ląstelių biosrovių užrašymas. Nustatomos smegenų ligos.

Kardiografija • Širdies veiklos tyrimas užrašant širdies raumens biosroves.

Termografija • Daromos nuotraukos, kuriose nevienodai šilumą į aplinką išskiriančios kūno dalys nusidažo skirtingomis spalvo mis. Šiuo metodu galima nustatyti, pvz. , rūkymo įtaką galūnių kraujotakai.

Biocheminis tyrimas • Tiriama medžiagų apykaita, jos pakitimai. Nustatomas cukraus kiekis kraujyje.

Testai • Užduotys, kurios padeda tirti mąstymą, įvairius gebėjimus ir pan.

Magnetinio rezonanso metodas • Tiriamo organo sluoksnių fotografavimas Rentgeno spinduliais. Tiriami plaučiai, širdis, kepenys, inkstai, smegenys ir kt.

Ačiū už dėmesį!