MIKALOJUS DAUKA KATEKIZMAS POSTIL Paruo lietuvi kalbos mokytojai

MIKALOJUS DAUKŠA. KATEKIZMAS. POSTILĖ Paruošė lietuvių kalbos mokytojai Vilija Mataitė (Kauno VDU „Rasos“ gimnazija) ir Mindaugas Grigaitis (Kauno Senamiesčio progimnazija)

Knygos lietuvių kalba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo pradėtos spausdinti XVI a. paskutiniais dešimtmečiais, t. y. maždaug 40 metų vėliau nei Rytų Prūsijoje. XVI a. pab. pagaliau ir Lietuvos katalikų bažnyčia suvokė lietuviškų raštų svarbą. Didelę reikšmę lietuvių kultūros augimui turėjo 1579 m. Vilniuje įkurtas Vilniaus universitetas. Tai – vienas seniausių universitetų rytinėje Europos dalyje.

Daukšos literatūrinio darbo tikslas – ginti gimtosios kalbos teises ir kovoti prieš reformaciją Lietuvoje.

Mikalojaus Daukšos plunksnai priklauso 2 labai reikšmingi leidiniai: Vilniuje 1595 m. Išleistas “Katekizmas”. Jo autorius – ispanas J. Ledesma, bet Daukša knygą vertė iš lenkų kalbos. Versdamas jis kai ką praleido, pakeitė, papildė, matydamas prieš akis lietuvių skaitytoją. Daukša, panašiai kaip ir Mažvydas, užsimena apielietuvių pagonybės liekanas: Žemynos, Medeinos, Perkūno garbinimą, šventuosius medžius ir apeigų vietas, žyniavimą, burtus.

“Katekizmas” – pirmoji išlikusi lietuviška knyga, išleista Lietuvoje. Vienintelis jos egzempliorius saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Literatūrinę šlovę Daukšai pelnė kitas jo darbas – lenkų autoriaus J. Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas 1599 m. Vilniaus spaustuvėje.

“Postilė” – didelis veikalas (apie 650 psl. ). Daukšos, kaip vertėjo, meistriškumas atitinka Resesanso epochos gražios kalbos supratimą: kalba turi lietis kaip aukso upė.

Lietuvoje tuo metu dar buvo gaji viduramžiška pažiūra, pagal kurią tautiškumas dažnai būdavo tapatinamas su valstybe arba religija (pvz. , lietuvis, priėmęs stačiatikybę, galėjo būti laikomas rusu). Tokiais atvejais ne gimtoji kalba viską lėmė.

Tokias pažiūras Daukša atmetė ir vietoj jų paskelbė naują, renesansinį tautos supratimą. Iškėlė 3 svarbiausius tautos bruožus: 1. bendra teritorija – tėvų žemė; 2. istoriškai susidarę papročiai; 3. ta pati kalba (kalba – svarbiausias tautos požymis).

Lietuvoje XVI a. ir vėliau buvo manoma, kad tauta – tai tik didikai ir bajorai (stambieji ir smulkieji žemvaldžiai). Daukša su tuo nesutiko: tautą sudaro ne tik bajorija, kuriai ir jis pats priklausė, bet ir liaudis. Vadina jis ją prastuomene, bet tai nieko blogo nereiškia:

“Kaip paprasti žmonės supras, kas gera ir išganinga, jeigu tas (kunigas), kuris turi juos mokyti, jų kalbos arba nemoka, arba ja bjaurisi <. . . >. Pasigailėkime mūsų pačių kraujo, kuris džiūsta dėl barbariškos (apleistos) ganytojiško darbo padėties. Pasigailėkime mūsų pačių kūno dalių ( nes mes ne vien Kristuje, bet ir kaip vieną tėvynę turintieji visi sudarome vieną kūną). ” Liaudis – tos pačios tėvynės dalis.

Jos išaukštinimui skyrė pakiliausias eilutes, kurios išpuoštos tauriausiais žodžiais (motina, tėvas, saulė, garbė, gyvybė), skamba kaip eilėraštis (žiūrėti literatūros vadovėlyje 60 psl. )

� Daukša įtikinėja, kad lietuviai bajorai privalo vartoti savo gimtąją kalbą, ir gėdina tuos, kurie ją užmiršta. Vaizdingus palyginimus ima iš gamtos: “Kas per keistenybės būtų gyvulių tarpe, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas; ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kap ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. . . ”

Daukšos įsitikinimu, lietuviška raštija paskatins ne tik religijos skleidimą, bet ir valstybės stiprinimą (59 -60 psl. ). Matome aiškią užuominą į Lietuvos valstybėje susidariusią padėtį, kuriai Daukša nepritaria. Klausimas. Kokiomis kalbomis tuo metu buvo rašomi lietuviški raštai? Klausimas. Ką Daukša mano apie kitų kalbų mokėjimą ir vartojimą?

Grožinės literatūros elementai “Postilėje” “Postilė” – religinio turinio knyga, tačiau ji reikšminga bendrinės kalbos raidai. Kalba gryna, turtinga, vaizdinga: “. . . Dangus pasikrutins, saulė užutems, mėnuo krauju pavirs, žvaigždės iš dangaus puldinės. . . Jeigu žmonės ant kokio nepriprasto griaudimo, ant perkūnų ir žaibavimų krūpčioja, taip jog nuog išgąsčio kiti ir numiršta, kas tenai bus, kad dangus ir žemė ir visas pasaulis padrebės. . . ”

Vaizdingi veiksmažodžiai, personifikacijos padeda geriau įsivaizduoti aprašomus reiškinius. Daukšos kalbą turtina dažnai vartojami priežodžiai: “Kas sės su verksmu, pjaus su džiaugsmu”; “Varnas varnui akies neiškerta”; “Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus”.

Aprašomus žmones, daiktus, reiškinius geriua suprasti padeda gausiai ir išradingai vartojami sinonimai. Vargšui apibūdinti pavartoti net keli sinonimai: bėdulis, benamis, nuvargėlis, pavargęsis, rudulis, vargeta.

Apibendrinimas Mikalojus Daukša – didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVI amžiuje, padėjęs pagrindus raštijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Lebedys). Daukša kartu su Mažvydu sukuria lietuviškų raštų tradiciją. Lietuvių kalba įgyja rašytinę formą, paruošiama terpė grožinei literatūrai lietuvių kalba.

Apibendrinimas Daukšos raginimas branginti savo gimtąją kalbą buvo pažangus ir reikšmingas, jis atitiko Renesanso epochos dvasią. Tokiu būdu jis netiesiogiai kritikavo tuos bajorus ir dvasininkus, kurie nutauto, išsižadėjo savo gimtosios kalbos. Istorinės aplinkybės lėmė, kad lietuvių raštija paženklinta tautos, kalbos ir istorijos romantizavimu.