Maironis Spjauki draugui visk Ruo Egl Skirkeviit 3

Maironis , , Spjauki, drauguži į viską!” Ruošė Eglė Skirkevičiūtė 3 g b klasė

Jonas Mačiulis - Maironis Gimė 1862 m. spalio 21 d. Pasandravio dvare, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje. Eilėraščius pradėjo rašyti jau šeštoje klasėje. 1888 m. baigė Kauno kunigų seminariją. 1892 m. Baigė Peterburgo dvasinę akademiją. 1895 m. pasirodė garsus Maironio eilėraščių rinkinys , , Pavasario balsai”. Jis buvo silabotoninės eilėdaros pradininkas. Rašė aukštuoju poezijos stiliumi.

, , Spjauki, drauguži į viską !” – satyra, kadangi jaučiamas pasipiktinimas, pašaipa. Spjauki, drauguži, į visa, kas žiba! Švilpk, iki plikas esi! Plunksnos užaugs, gal padaigos jau kyba: Būsi kaip mulkiai visi. Ko ta jaunystė kvaili nesapnuoja! Plėšti dirvonus plačius? Sėdi ant knygų, rimtai prakaituoja, Takus užsimojus naujus! Lauk, iki išmintį visą suprasi! Laiko nedaugel praeis: Šilta pastogę ir lizdą atrasi, Žiovaudams girsies svečiais. Metais iš grašių sermėgio nutukęs, Vargšo drovėsies namų: Pilvą išpūtęs, cigarą užrūkęs, Juoksies iš savo sapnų. Persų kilimais sau butą išklojęs, Sėdęs į kėdę minkštai, Vaišes skaitydamas, supdinsi kojas; Mintys plezdens neaukštai. Dieną prastūmęs, kaip Dievas beleido, Teisiojo migsi sapnu; Gal rūpestys koks ir sės tau ant veido, Mažas tačiau kaip ir tu. Spjauki, drauguži, į visa, kas žiba! Švilpk, iki plikas esi! Plunksnos paaugs, juk padaigos jau kyba: Būsi kaip mulkiai visi.

Pavadinimo prasmė Pavadinimą sudaro keturi žodžiai. Pirmasis „spjauki“, pavartotas liepiamaja nuosaka, rodo siekiamybę, raginimą atsisakyti. Antrasis „drauguži“ rodo, kad žmogus, į kurį kreipiamasi, yra artimas lyriniam subjektui. Trečiasis ir ketvirtasis žodžiai: „į viską“ žvilgsnį nukreipia į abstraktų objektą, kurio negalima apčiuopti. Iš šauktuko, esančio pavadinimo pabaigoje, suprantame, kad ši styra labai emocionali.

Eilėraščio žmogus Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo užmirštos anksčiau puoselėtos idėjos, prarado vertę kadaise aukštintos ir svarbiomis laikytos vertybės, todėl eilėraščio žmogus tapo maištingas, kandus, pašaipus. Eilėraštyje lyrinis subjektas bjaurisi tais, kurie nesusimąsto apie gyvenimą, neužjaučia vargšų ir rūpinasi tik savimi. Negana to, Maironis nupiešė tipišką lietuvio portretą: „iš grašių sermėgio nutukęs“, jis „vargšo drovėsis namų“, o jaunystės pasiryžimai ir entuziazmas jam taps nieko vertu „sapnu“.

Eilėraščio nuotaika, laikas ir erdvė Satyroje jaučiamos pasipiktinimo, pašaipos bei kandumo nuotaikos, ryškus praėjusių laikų ilgesys, jų idealizavimas. Iš pradžių gramatinis laikas – esamasis, lyrinis „aš“ kreipiasi į savo bendraamžį. Nuo trečiojo sakinio: „Plunksnos užaugs, gal padaigos jau kyba: / Būsi kaip mulkiai visi. “ Gramatinis laikas pasikeičia į būsimąjį. Eilėraščio erdvė kintanti. Iš pradžių ji plati (, , Plėšti dirvonus plačius’’), po to siaurėja (pastogė, lizdas), kol galiausiai apsistojama ties namais (, , <. . > kilimais sau butą išklojęs’’).

Kontekstas Satyroje ryškūs istorinio konteksto bruožai. Lyrinio subjekto nusivylimas visuomene, šaipymasis iš jos ir smerkimas siejamas su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu, kadangi žmonės, pasiekę, kad jų šalis būtų laisva, tapo abejingi, nebepuoselėjo ankstesnių idėjų. Ryškus romantizmo epochos kontekstas. Satyroje gausu šiai epochai būdingų bruožų.

Romantizmo bruožai eilėraštyje Lyrinis subjektas romantikas, idealistas, vertinantis laisvę, dvasinę nepriklausomybę, labai emocionalus, maksimalistas. Aukštinama praeitis, ji idealizuojama. Lyrinis subjektas nusivylęs tikrove.

Meninė raiška Satyroje gausu meninių priemonių: Retoriniai klausimai (, , Plėšti dirvonus plačius? ”). Retoriniai sušukimai (, , Spjauki, drauguži, į visa, kas žiba!/Švilpk, iki plikas esi!” ; , , Lauk, iki išmintį visą suprasi!”). Deminutyvai (drauguži). Vaizdingieji veiksmažodžiai (spjauki, švilpk, plėšti, išpūtęs, supdinsi). Epitetai (jaunystė kvaila, platūs dirvonai, mažas rūpestys, plikas esi). Vaizdingi posakiai (, , Plėši dirvonus plačius? ’’ ; , , Pilvą išpūtęs’’).

Išvados Kūrinys „Spjauki, drauguži, į viską!“ yra satyra (piktas, kandus, ironiškas juokas, nukreiptas į žmogų) iš Maironio individualiosios poezijos. Satyra tradicinės struktūros: septyni ketureiliai, rėminė kompozicija, gausu retorinių figūrų. Septintasis ketureilis yra analogiškas pirmajam. Taip norėta pabrėžti lyrinio „aš“ poziciją. Jis liepia išsižadėti materialaus pasaulio, nebūti primytyvu, išsilaisvinti, jis tarsi sako, kad dar ne vėlu. Šia satyra Maironis pašiepia turtinguosius ir jų menkumą, aukština anksčiau puoselėtas vertybes ir idėjas.