Maironis NEBEUTVENKSI UPS Nebeutvenksi ups bgimo Norint sau

Maironis , , NEBEUŽTVENKSI UPĖS “

Nebeužtvenksi upės bėgimo, Norint sau eitų ji pamažu; Nebsulaikysi naujo kilimo, Nors jį pasveikint tau ir baisu. Naujos idėjos - darbas ne vaiko: Užtvenktos mėto audrų žaibus! Nesustabdysi bėgančio laiko: Vaikas tik trukdo amžių darbus.

Vyrai lietuviai, auštančią dieną Mūsų nors sūnūs visgi išvys! Griaukime amžiais užverstą sieną, Norint gailėtųs jos beprotys! Amžiais pavergta kelias tėvynė; Jos atgimimą jaučia dvasia. Ginkim, ką mūsų proseniai gynė! Žadinkim brolius meile drąsia!

Ginkime kalbą, žemę, jos būdą! Stokim į darbą kaip milžinai! Laimina Dievas sėjamą grūdą, Laimina vaisių: gema šimtai. Kas vakarykščio sapno ieškotų, Tam labą naktį galim užtraukt; Svetimą rūbą kas dar nešiotų, Tam nusibostų galo belaukt.

Maironio eilėraštis , , Nebeužtvenksi upės” pirmą kartą publikuotas 1895 m. rinkinyje , , Pavasario balsai”.

Tema Žmogaus ir tėvynės santykis, pažymėtas patriotine laikysena.

Problema Koks turėtų būti žmogaus ryšys su savo tėvyne, tauta?

Tipas Oratorinio tipo eilėraštis.

Situacija Lyrinis subjektas kreipiasi į lyrinį „mes“ (brolius lietuvius), ragindamas juos atsisakyti beviltiškų darbų, kurie išreiškiami alegorijomis, ir kilti į kovą už tėvynės ateitį.

Struktūra Eilėraštyje galima įžvelgti tris segmentinius vienetus:

1. Lyrinis „aš" kalbasi su lyriniu „tu" (I ir II posmai). Eilėraščio žmogus užima visažinio poziciją, kurią pabrėžia būsimojo laiko veiksmažodžiai ir neiginio vartojimas: „nebeužtvenksi", „ne vaiko", „nesustabdysi", „ nebsulaikysi “. Atsiranda alegorinis kontrastas: žiema- pavasaris ( carizmas- sąjūdis).

2. Atsiranda lyrinis „mes" (III-V posmai), išreikštas retoriniu kreipiniu „Vyrai lietuviai“. Lyrinis „aš" įgyja daugiau klausytojų ir, tapdamas didesnės žmonių bendruomenės dalimi, ragina visus veikti bendrai. Šio kūrinio genezė susijusi su kova prieš lenkų dvarininkiškąjį nacionalizmą ir tuo metu eilėraštis buvo drąsus iššūkis.

Poeto lyrikoje kariavimas, aktyvus dalyvavimas formuojant istoriją, kuriant tautos ateitį būdingas tik vyrams. Antrojo segmento kalbėjimo būdui būdingos aktyvios tonacijos (liepiamosios nuosakos veiksmažodžių gausa), retorinės priemonės (kreipinys, šaukiamieji sakiniai), lakoniškumas.

3. Paskutinis posmas (VI) skamba tarsi viso kūrimo reziumė, jame reiškiamas kovos ryžtas. Tie, kurie nenori ginti Lietuvos, tegu miega, o tiems, kurie pasidavė carizmui, atsibos laukti, kol patriotai pasiduos ir liausis gynę tėvynę.

Eilėraščio analizės planas : 1. 2. 3. 4. 5. Veikėjas- aktyvus žmogus, subrendęs kovai. Patirties jis semiasi iš praeities (Daukša, protėvių kovos). Bet ką jam dabar ginti? Dabartis prilyginama nakčiai. Ateitis- auštanti diena. Kam reikalinga kova už ateitį? Pateikiami gamtos pavyzdžiai, alegorijos. Iškyla gamtos ir istorinis laikas.

Meilė tėvynei Maironio žmogui - ne pasyvi būsena, o įpareigojantis veiksmui jausmas. Eilėraštyje iškeliamas veiklios, savimi pasitikinčios ir kovojančios asmenybės idealas.

Naujos ateities žmogus turi būti drąsus, kad neišsigąstų „naujo kilimo" ir sugebėtų pasveikinti ateinančią kovą. Naujas laikotarpis reikalauja kitokios dvasinės brandos asmenybės, nes „naujos idėjos - darbas ne vaiko". Senų pažiūrų laikymasis, gyvenimo būdo nekeitimas tik trukdys „amžių" darbus. Taigi matome žmogaus dvasinės brandos opoziciją:

Vaikas (trukdymas, žaidimai) - vyras (rimti darbai, branda).

Aktyvi žmogaus pozicija atsiremia į tautinio atgimimo pamatus. Kreipinys („Vyrai lietuviai") nusako tos kovos aspektą. Eilėraštyje išryškėja nacionalinio išsivadavimo programa: „Ginkime k a l b ą, ž e m ę, jos b ū d ą!" Šie veiklos orientyrai visiškai sutampa su Renesanso atstovo M. Daukšos tautos apibrėžimu, pateiktu „Postilės" prakalboje.

Eilėraščio žmogus ragina ginti tai, „ką mūsų proseniai gynė", vadinasi, susigrąžinti tuos dalykus, kurie yra savi, prigimtiniai, lietuviški. Žmogui nebepriimtinas svetimas rūbas. Taigi išryškėja opozicija:

Savas - svetimas, kurią galima vadinti pagrindine.

Kūrinyje dabartis, pažymėta vakarykščio atsilikimo ženklu, supriešinama su būsimos herojiškos ateities perspektyva. Tą opoziciją sustiprina vartojamos laiko figūros:

Auštanti diena - naktis. (šviesa) (tamsa) Šviesos motyvas orientuoja į sąmoningą žmogiškos egzistencijos suvokimą, gyvenimo kelio pasirinkimą.

Pavasarinės upės, neišsitenkančios vagoje, įvaizdis ženklina atsinaujinimą, pabrėžia nacionalinės kovos gyvybingumą ir vienkartiškumą , išryškina sąsajas su didžiąja gyvybės visuma. Šis pavasario laikas pažymėtas ne tik astronominio, bet ir istorinio laiko ženklais.

Bet koks pasipriešinimas tai gamtos / istorijos jėgai sukelia tik audrų žaibus - dar didesnę gamtos stichiją. Taigi skirtingi laikai reprezentuoja ir priešingas vertybes:

laisvė- nelaisvė

Eilėraščio nuotaika Pakili, jaunatviška, kupina herojinio patoso, optimizmo. Tikslūs kryžminiai rimai (bėgimo / kilimo, pamažu / baisu, vaiko / laiko), išlaikomi iki pat kūrinio pabaigos, pabrėžia pasirinktos žmogaus gyvenimo pozicijos teisingumą, pasirinkimo tvirtumą, nedvejojimą. Dinamiškumo meniniam vaizdui suteikia ne tik veiksmažodžių, bet ir veiksmažodinės kilmės (bėgimas, kilimas, atgimimas) daiktavardžiai bei veiksmažodinių formų (užtvenktos, bėgantis, auštantis, pavergtos ir t. t. ) gausa.