MAIRONIS MANO MOKSLADRAUGIAMS Darbo autor Irina Savienko 3

MAIRONIS „MANO MOKSLADRAUGIAMS” Darbo autorė: Irina Savičenko, 3 A klasė. 2011 m.

„ Mano moksladraugiams” Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo; Žemės išmintį gilią suprato; Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo; Iš aukštybių ir žiūri, ir mato! Kaip tie mainos laikai! Rodos, vakar tai buvo, Kad, nuo mokslo nuvargę, ant galo Uždainuodavom Lietuva. Gerklės mums džiūvo, Bet krūtinės garavo, nešalo. Ko tada nesvajota! Ar ko nežadėta! Kaip didvyriai tik laukėm karionės. Pasišvęsti ir vargti už žemę mylėtą Buvo obalsis mūsų kelionės. O dabar? Nebe taip!. . Vyrai sveiko jau proto Turi saliūnus aukštus! Ko reikia? ! Neišriš be naudos kapšo, rubliais kuproto! Viską sprendžia iš aukšto. . . ir peikia! Prie kreidos ir stalelio per naktį darbuojas; Važinėjas po vaišes kaštanais; Prieš jaunimą nauda pasipūtę didžiuojas, Jį vadina „gudriai“ litvomanais. Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo; Žemės išmintį gilią suprato: Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo, Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

Pavadinimo reikšmė Pavadinimas nusako, kad eilėraštyje bus kalbama apie senus bičiulius. Nurodo, į ką kreipsis lyrinis subjektas, šiuo atveju, „ į savo moksladraugius”, buvusius draugus.

Eilėraščio tema Nusivylimas dabartimi, senais bičiuliais. Praeitis – didinga, šlovinama, deja, dabartis pasidarė niūri.

Eilėraščio pasaulis Vaizduojami du laikai: praeitis ir dabartis. Eilėraščio pradžia – praeitis. Didinga, šlovinama, patriotiškesnė, vaizduojami atsidavę žmonės: „Kaip didvyriai, tik laukėm karionės. . . ”

Kita eilėraščio dalis – dabartis. Priešprieša praeičiai: „O dabar? Nebe taip!. . . ” Dabartyje vaizduojamas savanaudiškumas: „Neišriš be naudos kapšo, rubliais kuproto. ” Žmonės tapo abejingesni, pasipūtę, nevertina meilės tėvynei, siekia naudos sau.

Eilėraščio žmogus Lyrinis subjektas - „aš”. Eilėraščio žmogus didžiuojasi praeitimi, yra patriotiškas, tačiau kartu niekina dabartį, ją kritikuoja. Jis kreipiasi į savo bendraminčius, buvusius draugus, siekdamas atgaivinti patriotiškumą Lietuvoje.

Eilėraščio nuotaika Eilėraščio pradžioje nuotaika didinga, šlovinanti, kartu ilgesinga, išsiilgusi praeities. Kūrinio pabaigoje- niekinanti, ironizuojanti.

Eilėraščio kalba Kalbama pirmuoju asmeniu. Eiliuotas, demaskuojamasis neigiamų visuomenės gyvenimo reiškinių, žmonių ydų vaizdavimas. Eilėraštyje yra epitetų („gudrūs draugai”; „išmintį gilią”; „už žemę mylėtą”), palyginimų („kaip didvyriai”); personifikacijų („ išsiblaivė sapnai”).

Eilėraščio idėja Šiuolaikinis pasaulis nėra toks, kokia buvo praeitis, todėl reikia siekti novatoriškumo, patriotiškumo dėl tėvynės gerovės.

Eilėraščio vertybės Meilė tėvynei, seniems bičiuliams. Satyra skirta tiems, kas jaunystėje išsižadėjo suformuotų tautos gerovės idealų ir pasirinko asmeninę, materialinę gerovę.

Šaltiniai V. Daujotytė, R. Tamošaitis, R. Tutlytė, G. Viliūnas „Literatūra XI – XII klasei”.