Maironis Kas tas paslaptis suprast Darbo autor Anastasija

Maironis „Kas tas paslaptis suprastų. . . “ Darbo autorė: Anastasija Makejeva, 3 a klasė 2011 m.

„Kas tas paslaptis suprastų. . . “ Kas tas paslaptis suprastų, Kur krūtinę taip kilnoja? Kas atsakymą atrastų, Ko ji trokšta? Ko vaitoja? Ant krūtinės. . . begalinės, Nesuprantamos, jausmingos Slenka mintys paskutinės, Slenka, spaudžia rūpestingos. Rodos spaudžia, o neskaudžia, Galvą vien žemyn svarina, Vien tik giesmę liūdną-griaudžią Mesti posmais jos masina.

Bet kas giesmę kas priglaustų? Atsilieptų-pamylėtų? Ašarėlę apiprastų Ir man širdį pažadėtų? Daug nenoriu!. . O tiek noriu! Maž pasaulės nors plačiosios: Nesiklaupčiau prieš altorių Ten be meilės amžinosios. Kas tas paslaptis suprastų, Kur krūtinę taip kilnoja? Kas atsakymą atrastų, Ko ji trokšta? Ko vaitoja?

Eilėraščio tema Eilėraštis yra apie sugebėjimą išsisakyti ir galimybes būti suprastam. Eilėraščio centre lyrinio „aš“ troškimas suprasti ir išreikšti patį save.

Eilėraščio idėja ir vertybės Paprasti dalykai – patys svarbiausi. Žmogui svarbiausia būti suprastam, išklausytam. Meilė, rūpestis, supratingumas, nerimas, išgyvenimai, mokėjimas išreikšti save, drąsa.

Eilėraščio problema n Kodėl žmogus dažnai lieka nesuprastas? n Kodėl svarbu turėti kažką artimo? n Kaip jaučiamės būdami vieniši?

Eilėraščio žmogus Lyrinis „aš“- nerimstanti asmenybė: „ Ko ji trokšta? Ko vaitoja? “ Ieško atsakymų į jam ramybės neduodančius klausimus: „Kas tas paslaptis suprastų. . . “, „Bet tą giesmę kas priglaustų? “ Ieško to, kas galėtų atsakyti į jo klausimus, paguosti, nuraminti: „Kas atsakymą atrastų. . . “ Trokšta amžinos meilės, paprastų, žmogiškų, bet labai reikšmingų gyvenimui dalykų: „ Ir man širdį pažadėtų? “ „Nesiklaupčiau prieš altorių / Ten be Meilės amžinosios. “

Eilėraščio nuotaika Nerimastinga, paslaptinga, ilgesinga, niūri: „Kas tas paslaptis suprastų. . . “ , „Rodos, spaudžia, o neskaudžia, / Galvą vien žemyn svarina, / Vien tik giesmę liūdną-griaudžią. . . “

Eilėraščio erdvė Uždara, nerami, svetima : „Slenka mintys paskutinės, / Slenka, spaudžia rūpestingos. “ Erdvę sudaro paties lyrinio subjekto mintys, išgyvenimai, prieštaravimai.

Kompozicija Eilėraštis skirstomas į dvi dalis. Pirmoje dalyje (4 posmeliai) lyrinis „aš“ ieško atsakymų į klausimus, o antroje dalyje (5, 6 posmelis) kažko reikalauja, trokšta, duoda pažadus. Pirmo ir paskutinio posmo kartojimas sudaro uždarą kompoziciją.

Eilėraščio kalba Meditacinis tipas. Eilėraštis kupinas retorinių klausimų: „Kur krūtinę taip kilnoja? “ , „Ko ji trokšta? Ko vaitoja? “ Jie audrina kūrinio nuotaiką. Yra epitetų („krūtinės nesuprantamos, jausmingos“), hiperbolių ( „krūtinės begalinės“), personifikacijų („ mintys spaudžia galvą“, „slenka mintys“). Kalba jausminga, atvira, nusivylusi, nerami.

Romantizmo bruožai – teksto jausmingumas, būdingi simboliai: širdis, krūtinė, meilė. Lyrinis subjektas maištingas, neranda ramybės, ieško.

n Eilėraštyje iškeliami paprasti, kiekvienam žmogui svarbūs, kasdieniški dalykai, pvz. , meilė, rūpestingumas, supratingumas. n Šį eilėraštį gali sau pritaikyti kiekvienas žmogus, kuriam pažįstamas vienatvės jausmas.