Lyrika tai mogaus dvasiniai rpesiai joje jauiamos laiko

  • Slides: 24
Download presentation

Lyrika - tai žmogaus dvasiniai rūpesčiai, joje jaučiamos laiko problemos ir klausimai. Poezijoje sprendžiami

Lyrika - tai žmogaus dvasiniai rūpesčiai, joje jaučiamos laiko problemos ir klausimai. Poezijoje sprendžiami būties klausimai, mąstoma apie žmogaus gyvenimo prasmę, remiamasi istorija. Janina Degutytė kūryboje tęsia Salomėjos Nėries tradicijas, jai svarbios tikros meilės, ištikimybės, tiesos temos.

Janina Degutytė išleido eilėraščių rinkinių: Ugnies lašai, 1959; Dienos – dovanos, 1960; Ant žemės

Janina Degutytė išleido eilėraščių rinkinių: Ugnies lašai, 1959; Dienos – dovanos, 1960; Ant žemės delno, 1963; Šiaurės vasaros, 1966; Pilnatis, 1967; Šviečia sniegas, 1970; Prieblandų sodai, 1974; Tarp saulės ir netekties, 1980; Purpuru atsivėrusi, 1984. Yra parašiusi eilėraščių, pasakų ir pasakojimų vaikams (Pelėdžiuko sapnas, 1969; Saulėtos dainelės, 1972; ir kt. ). Degutytės eilėraščių yra išversta į rusų, latvių kalbas.

Janina Degutytė GAMTINĖS MINIATIŪROS KŪRĖJA, MAKSIMALISTĖ

Janina Degutytė GAMTINĖS MINIATIŪROS KŪRĖJA, MAKSIMALISTĖ

Rašytoja parašė pjesių lėlių teatrui. Poetė ištobulino gamtinės miniatiūros formą. Miniatiūra –mažos apimties, labai

Rašytoja parašė pjesių lėlių teatrui. Poetė ištobulino gamtinės miniatiūros formą. Miniatiūra –mažos apimties, labai glaustas literatūros tekstas. Janinos Degutytės poetinės miniatiūros pavyzdys: ŠILAGELĖ Šilagėlę atnešei iš miško. . . Pilną taurę mėlyno spindėjimo, Su rasa dugne. . Gal save tu man čia palikai? Pilną šilo kvapo ir čiulbėjimo – Ir su ašara dugne. . . 1960

Poezijos kūrinys jai buvo monologinis kalbėjimas. Monologinis kalbėjimas– vieno žmogaus kalbėjimas. Vėliau jos poezija

Poezijos kūrinys jai buvo monologinis kalbėjimas. Monologinis kalbėjimas– vieno žmogaus kalbėjimas. Vėliau jos poezija prisipildė gamtos vaizdų ir muzikos. Gamta tapo pagrindiniu poetės motyvu. Motyvas - literatūros teksto mažiausio turinio vieneto tema. Teksto turinio vienetai didėjimo tvarka yra tokie: frazė, sakinys, pastraipa, strofa, skyrius, dalis, kūrinys: “Ažuolai ąžuolai – duokit man savo jėgą (. . . )”

J. Degutytė turėjo motiną, sirgusią alkoholizmo liga. Su motinos alkoholizmu poetė kovojo beveik visą

J. Degutytė turėjo motiną, sirgusią alkoholizmo liga. Su motinos alkoholizmu poetė kovojo beveik visą gyvenimą – tai psichologiškai traumavo ją vaikystėje, darė didžiulę įtaką jos kūrybai. . . Galbūt todėl J. Degutytei tikrieji namai – tai gamta: “Kiekviena akis vėdryno Švies man ugnele namų”. Įžymi literatūros tyrinėtoja Vanda Zaborskaitė rašė apie Janiną Degutytę: “Atviro jausmo poetė, atviro ir gilaus egzistencijos išgyvenimo, etinio maksimalizmo žmogus, stovintis tarp gyvybės apstumo ir mirties nuojautų. ” Egzistencija – gyvavimas, būtis. Maksimalizmas – didžiausių tikslų siekimas.

J. Degutytės poezijoje gamta sužmoginama, o žmogui suteikiamos gamtos savybės. Žmogus susilieja su gamta,

J. Degutytės poezijoje gamta sužmoginama, o žmogui suteikiamos gamtos savybės. Žmogus susilieja su gamta, gamtoje jis nesijaučia vienišas, nejaučia baimės. Vienintelis prieglobstis, kur iš tikrųjų J. Degutytės lyrinis subjektas jaučiasi saugus – tai gamta. : “Laiko žmogų kaip žvaigždę Žemė ant savo delno”.

J. Degutytė yra sukūrusi gražių eilėraščių apie Lietuvą, gimtąją kalbą. Poetė mąsto apie istoriją,

J. Degutytė yra sukūrusi gražių eilėraščių apie Lietuvą, gimtąją kalbą. Poetė mąsto apie istoriją, kultūrą, tautos likimą. Vėlesniuose eilėraščiuose poetė stengiasi įsiklausyti, suprasti kitus, o ne tik lieti savo jausmus. Vėliau poetė teigia, jog "eilėraštis ne monologas, tai pokalbis su žmogumi".

Poetė kūryboje žvelgia į tautos istoriją, svarbus mitologinis apibendrinimas. J. Degutytei artimas Antigonės mitas,

Poetė kūryboje žvelgia į tautos istoriją, svarbus mitologinis apibendrinimas. J. Degutytei artimas Antigonės mitas, iškeliantis meilę, ištikimybę. "Antigonė" - taip pavadintas vienas poetės eilėraštis. J. Degutytės eilėraštyje “Antigonė “yra atsisveikinama su pasauliu, su savo mylimuoju, su sūnumi, kurio nebus, nes karalius atėmė galimybę mylėti žmogų, sukurti šeimą.

Janina Degutytė – vaikų rašytoja Degutytė vaikams rašė ir poeziją, ir pasakas. Svarbiausias rašytojos

Janina Degutytė – vaikų rašytoja Degutytė vaikams rašė ir poeziją, ir pasakas. Svarbiausias rašytojos uždavinys kuriant vaikams, buvo tai, kad vaikučius reikia išmokyti pagarbos gyvybei. Vaikas, pasak rašytojos, nepamilęs pienės ir žiogo, neįstengs pamilti žmogaus. . . Jau nuo pat mažens reikia mokyti žmogutį, kad gyvybė – tai didelė vertybė.

Janinos Degutytės knygos vaikams “Linksma dainelė”- Šviesa, 2007 “Nepalik manęs” -Alma littera, 2002

Janinos Degutytės knygos vaikams “Linksma dainelė”- Šviesa, 2007 “Nepalik manęs” -Alma littera, 2002

“Žalia ugnelė”- Vaga, 1966 “Šaltinėlis”- Vyturis, 1988

“Žalia ugnelė”- Vaga, 1966 “Šaltinėlis”- Vyturis, 1988

“Saulėtos dainelės” - Vaga, 1979 “Baltas gulbių sostas” – Žara, 2008

“Saulėtos dainelės” - Vaga, 1979 “Baltas gulbių sostas” – Žara, 2008

Janinos Degutytės poezijos, grožinės literatūros knygos “Ant žemės delno “ - Valst. grož. lit.

Janinos Degutytės poezijos, grožinės literatūros knygos “Ant žemės delno “ - Valst. grož. lit. lkla, 1963. “Poezija” – Žaltvykstė, 2007

“Purpuru atsivėrusi” – Vaga, 1984

“Purpuru atsivėrusi” – Vaga, 1984

Janinos Degutytės įvairių knygų viršeliai

Janinos Degutytės įvairių knygų viršeliai

Bičiulių atsiminimai apie Janinos Degutytės kūrybą Svarbiausia: man įstrigo, kad jai brangi Salomėja Nėris.

Bičiulių atsiminimai apie Janinos Degutytės kūrybą Svarbiausia: man įstrigo, kad jai brangi Salomėja Nėris. Man tai buvo labai daug. Juk Salomėja Nėris nulėmė mano, kaip dailininkės, likimą. J. Degutytė bičiulė Bronislava Jacevičiūtė Mes gyvenom e kartu – buvom kaimynės Smėlio gatvėj. (. . . ) Kartą pamačiau ant stalo knygą „Ugnies lašai“ – pirmąjį Degutytės rinkinuką. Paskaičiau ir man patiko. Visiems patiko. Lena Rapalienė

Vanda Zaborskaitė, įžymi literatūros tyrinėtoja, rašė, kad nėra kitos tokios lietuvių poezijos, kuri “būtų

Vanda Zaborskaitė, įžymi literatūros tyrinėtoja, rašė, kad nėra kitos tokios lietuvių poezijos, kuri “būtų taip prisodrinta iš gamtos įvaizdžių nupintų metaforų ir metonimijų”. Metafora – paslėptas palyginimas. Metonimija – žodžio ar žodžio junginio vartojimas perkeltine reikšme, remiantis daiktų, sąvokų realiu ryšiu. Vanda Zaborskaitė

ŽEMUOGĖ Baltą žiedą pakėlei mažytį Gyvą snaigę, pamestą pusnyne. Žaluma visas šlaitas užtvino. Tiktai

ŽEMUOGĖ Baltą žiedą pakėlei mažytį Gyvą snaigę, pamestą pusnyne. Žaluma visas šlaitas užtvino. Tiktai tavo sniegelis švyti. Gersi saulę kaip motinos pieną, Baltą galvą į vėją pakelsi. Ir klausysies pro mėnesieną Žemės dainuojančio balso. Baltą žiedą - kaip šydą - numesi Žemės kvapą ir medų ištiesi Uogą - širdį sklidiną, drąsią Tu prie kojų kam nors padėsi. 1960

Sniegena, sniegenėle, Vai kas tau pasiuvo Tokią raudoną prijuostėlę? Kaip šermukšnio uogą, Kaip rožės

Sniegena, sniegenėle, Vai kas tau pasiuvo Tokią raudoną prijuostėlę? Kaip šermukšnio uogą, Kaip rožės lapelį, Kaip aušros spindulėlį?

Apie kūrybą visada nelengva kalbėti. Kartais norisi parašyti viena, o išeina visai kas kita,

Apie kūrybą visada nelengva kalbėti. Kartais norisi parašyti viena, o išeina visai kas kita, net kita tema. Po to galvoji – kodėl tai išejo? Kas atsakys? Kartais ištisus mėnesius nieko, o paskui per naktį – trys eilėraščiai. Visos temos iš to, kuo gyveni, kas nuolat mintyse. Janina Degutytė

Janinos Degutytės kūryba teigia, kad nugalėtas skausmas, neviltis turi kuriančios galios. Jos poezija –

Janinos Degutytės kūryba teigia, kad nugalėtas skausmas, neviltis turi kuriančios galios. Jos poezija – sąžiningas, atviras emocingo žmogaus, giliai jaučiančio tiek gamtą, tiek tautosaką, tiek platesnį kultūros pasaulį, kalbėjimas. . . Pagal Donatą Mitaitę

„Visi mes nešamės norą, troškimą, geismą – surasti savyje tą eilėraštį, vienintelį, kuris mus

„Visi mes nešamės norą, troškimą, geismą – surasti savyje tą eilėraštį, vienintelį, kuris mus išlaisvintų, sudaužytų kasdienybės grandines. Ko tik žmogus nedaro, ieškodamas savo požemiuose ir labirintuose to šviesos šaltinio! Kur tik jo neieško! Ir kartais kiek reikia parašyti eilėraščių (vis ne tų ir ne tų), kol prieini prie to vienintelio. Kaip jį pavadinti? Nežinau. Tik žinau, kad už jį reikia sumokėti gyvenimu. . . ” Degutytė J.