LIUBLINO UNIJA Liublino unija 1569 m liepos 1

LIUBLINO UNIJA

Liublino unija – 1569 m. liepos 1 d. Liubline LDK ir Lenkijos sudaryta unija (karaliaus patvirtinta liepos 4 d. ), kuria sudaryta nauja valstybė - Abiejų Tautų Respublika; unijos išdavoje iš Lietuvos buvo atimtos didelės teritorijos ir dalinai apribotas suverenitetas. Unija numatė, kad LDK valdovu bus Lenkijos karalius, bus bendras seimas, kuriame LDK priklausė tik trečdalis vietų. LDK išliko atskiras valstybės titulas, teritorija, vykdomoji valdžia su iždu ir kariuomene.

Unijos priežastys 1. Nesėkmės karuose su Rusija vertė Lietuvos bajorus ieškoti sąjungininkų, ir karinės pagalbos jie tikėjosi iš Lenkijos; 2. Lenkijos feodalai siekė užvaldyti Ukrainą ir kai kurias kitas rusų žemes, taip pat Lietuvai tekusias Livonijos žemes. Jie seniai laukė progos prisijungti Lietuvą, ir tam susiklostė labai palankios sąlygos

3. Žygimantas Augustas buvo bevaikis. Jam mirus, turėjo pasibaigti Gediminaičių dinastija, kurios atstovai užimdavo ir LDK, ir Lenkijos sostą. Jai pasibaigus, sunku buvo tikėtis, kad Lietuvos ir Lenkijos feodalai vadovu išrinks tą patį asmenį. Lenkai to bijojo; 4. Lietuvos bajorai norėjo sau lygių teisių su Lenkijos bajorais.

Derybos 1563 m. lapkričio 1 d. susirinkusiame Varšuvos seime prasidėjo pirmosios derybos su Lenkija. 1564 m. kovo 13 d. priimtas ketinimų protokolas, pagal kurį numatytas Lenkijos primatas. LDK ponų taryba šio akto nepripažino. Pagrindinės derybos dėl unijos prasidėjo 1569 m. sausį Liubline, kur atvyko visas LDK seimas, Lenkijos seimas ir senatas.

LDK delegacijai vadovavo Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis. Lietuviai siekė lygiateisių valstybių sąjungos, o lenkai siekė prisijungti Lietuvą. Kilus pavojui, jog karalius Žygimantas Augustas vienšališkai lieps priimti lenkų projektą, kovo 1 d. lietuvių delegacija išvyko iš Liublino.

UNIJOS PADARINIAI 1. Unija teisiškai įtvirtino savarankišką Lietuvos būvį sąjungoje. Lenkijos karalystė ir LDK turėjo atskirus valdžios pareigūnus (urėdus), atskiras kariuomenes ir jų vadus (etmonus), savo valstybės iždą, monetas, skirtingą teisę ir teismus; 2. Valstybės politika buvo vykdoma atsižvelgiant į Lenkijos interesus. Lietuva neteko teisės rinkti Vilniuje valdovą, turėti atskirą senatą ir atskirą seimą. Taigi valdovus rinko daugiausiai lenkai, o Lietuva galėjo jiems tik pritarti ar nepritarti. Lietuvos padėtis lemdavo jos pasirinkimą: ji pritardavo lenkų sprendimams, bet išsiderėdavo iš valdovo nuolaidų

3. Sudarius uniją, jungtinė valstybė galėjo sėkmingiau užbaigti Livonijos karą. 4. Susidarė palankios sąlygos lenkų kalbai ir kultūrai skverbtis į LDK, jos bajorams, miestiečiams lenkėti.

Ačiū už dėmesį. Parengė: Džiugas Vasiliauskas ir Ieva Galginaite 8 g