Lietuvi tautosaka Kalendorini apeig dainos Pareng Lauksargi pagrindins

Lietuvių tautosaka Kalendorinių apeigų dainos Parengė Lauksargių pagrindinės mokyklos mokytoja Genovaitė Meištininkienė

Kaip susidarė kalendorinės šventės ir jų dainos ? Baltų gentys, besivertusios žemdirbyste, per tūkstantmečius sukaupė daug žinių apie dangaus šviesulių judėjimo ryšį su gamtos reiškiniais. Visa tai panaudojo gyvenimo tėkmei. Tradicinės gyvensenos prioritetai lėmė kalendoriaus pobūdį, išryškino metų rato šventes: Kalėdos, Užgavėnės, Velykos, Jurginės, Sekminės, Joninės ir kitos. Kiekviena šių švenčių turi savo dainas.

Kas tai? Kalendorinių apeigų dainos – vokalinio folkloro kūriniai, atliekami per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais.

Kada apeiginės dainos sukurtos, galima tik spėlioti. Akivaizdu, kad jose išnyra daug mitinės kilmės vaizdinių, atspindinčių jų kūrėjų archainę mitinę pasaulėjautą.

Kada pradėtos užrašinėti apeiginės dainos, vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Lietuvių dainos pradėtos užrašinėti XIX a. pradžioje. Tačiau pirmuose dainų rinkiniuose nedaug buvo kalendorinių dainų. Tikėtina, kad jos buvo atliekamos tik tam tikru metu – per šventes, ir tik tada buvo galima užrašyti.

Sudėtinė apeiginių dainų dalis glaudžiai siejasi su papročiais, dažnai turėjo tam tikrą paskirtį: pvz. , atliekant sūpuoklines dainas , , prašoma” aukštų linų, Jurginių – gero rugių derliaus.

Kalendorinėse dainose apdainuojami beveik visi metų laikai, bet ryškiausiai jose atsispindi žiemos ir vasaros saulėgrąžos laikotarpiai - Kalėdų ir Rasos šventės, jų papročiai ir apeigos. Buvo dainuojama ir per Užgavėnes, Velykas, Jurgines, Sekmines, bet šioms šventėms skirtų dainų nedaug yra išlikę.

Advento ir Kalėdų dainos • Jos abi labai senos, senesnės už krikščionybę Lietuvoje. • Jose dažniausiai apdainuojama: žiemos atėjimas, nuotakos, jaunikio rinkimas, piršlybos, ruošimasis būsimosioms vestuvėms, senų metų išlydėjimas. • Nemažai jų šoktinės.

• Advento ir Kalėdų dainose daug palyginimų, metaforų, epitetų. • Bernelis - pilkas žvirblelis, dagilėlis, vanagėlis • Mergelė – darbščioji bitelė, gegelė, vakarais laukianti bernelio sakalėlio. • Išskirtinis lietuvių Advento ir Kalėdų bruožas yra dviejų paralelinių šakų struktūra – apdainuojamas gamtos ir žmogaus pasaulis.

Advento dainos • Jos santūrios, jausmingos, išreiškiančios ilgesį ir svajas. • Jose dažniausiai girdimi žodeliai „leliumai“, „aleliuma“, „leliuma rūta“ ir t. t.

Kalėdinės dainos • Jos atspindi pačių Kalėdų šventes, todėl jų nuotaika įvairesnė. • Kalėdų dainoms, ypač jų priedainiams būdingas žodis „Kalėda“ (manoma, kad pats žodis į Lietuvą atkeliavo iš senovės graikų ir romėnų kraštų. )

Kalėda – mitinė dievybė – simboliškai vaizdavo sugrįžtančią saulę. Giesmėse ji vaizduojama moterimi su perlų vainiku: , , Vai atvažiuoja Kalėda, geležų ratais, šilko botagais”.

Kalėdinė daina KALĖDA Kam tavo vilkeli akelės šviesios, kalėda Pas karalių buvau ksionžkėles čitojau, kalėda Kam tavo vilkeli auselės stačios, kalėda Pas karalių buvau, vis karaliaus klausiau, kalėda Kam tavo vilkeli liežuvėlis ilgas, kalėda Pas karalių buvau torielkėles šluosčiau, kalėda Kam tavo vilkeli uodegėlė ilga, kalėda Pas karalių buvau pakojėlius ploviau, kalėda Kam tavo vilkeli kojelės grietos, kalėda Pas karalių buvau lakštelius nešiojau, kalėda.

• Dainoje yra du atsišakojimai: vienas klausia, kitas atsako. • Epitetai (akelės šviesios, uodegėlė ilga). • Deminutyvai (vilkelis, auselės). • Personifikacija (įasmeninimas). • Pasikartojantis žodis – Kalėda.

Kalėdautojų dainos – tai kaimynų namus su linkėjimais, giesmėmis ir dainomis lankančiųjų repertuaras. Šiose dainose skleidžiasi mįslingiausi vaizdiniai: iškritus kibirkštėlei, randasi marios mėlynos arba atbėga elnias devyniaragis, ant kurio ragų įvairūs stebuklai darosi. Šios dainos interpretuojamos kaip lietuviško pasaulio sukūrimo mito aidas.

Liaudies daina „Vidury lauko stovi grūšelė“ Vidury lauko Stovi grūšelė Kalėda! Toje grūšelėj Žvakelės dega Kalėda! Oi, ir iškrito Trys kibirkštėlės, Kalėda! Ir pasidarė Dideli dyvai. Kalėda! Tame laively Bernelis sėdi, Kalėda! Dideli dyvai: Bernelis sėdi, Marios mėlynos, Strielbeles drožia Kalėda! Tose marėse Laivelis pluko, Kalėda! Strielbeles drožia, Anteles šauda, Kalėda! Anteles šauda, Mergelei siunčia, Kalėda! Aščinčiuose, Padarunkuose, Kalėda!

• Dainos kompozicijos pagrindas – paralelizmas – žmogaus ir gamtos sugretinimas. Pirmosios paralelės pagrindinis veikėjas –grūšelė, antrosios – bernelis. Daina turi mitinį kontekstą: grūšelę galima sulyginti su Pasaulio medžiu. • Pirmosios paralelės erdvė – sakrali, atvira (lauko vidurys, visatos centras), antrosios – gamtinė (bernelis žvejoja mariose). • Būdingi deminutyvai (grūšelė, laivelis), suteikiantys lyrimo. • Epitetai („dideli dyvai“, „marios mėlynos“) sukonkretina vaizdą • Minimas magiškas skaičius trys.

Daina „Vidury lauko stovi grūšelė“ turi mitinį klodą, kuris išplečia jos erdvę ir prasmes. Taip prieš mus atsiveria neužmirštamas poetinis pasaulis, mūsų protėvių dvasia.

Užgavėnės Per Užgavėnes persirengėliai vaikščiodavo po kiemus, važinėdavo rogėmis po laukus, šauksmais ir dainomis varydavo žiemą, linkėdavo gero pavasario ir vasaros, kad tvartai ir klėtys būtų pilni javų ir gyvulių.

Šalta žiema šalin eina 1. Šalta žiema šalin aina, Kai pavasaris ataina. 2 k. 2. Šėmi jauteliai bauboja, Avinėliai arcavoja. 2 k. 3. Pasijungsiu šėmus jaučius, Aisiu artų malynėlia. 2 k. 4. Sėsiu kviečius ir rugelius, A pasėjis-apakėsiu. 2 k.

Yra, du atsišakojimai: dainuojama apie žiemos išvarymą, o vėliau apie pavasario darbus. Deminutyvai (jauteliai, avinėliai). Epitetai (šėmi jauteliai, šalta žiema).

Gavėnios metu buvo draudžiama pramogauti, šokti, garsiai dainuoti, todėl šio meto dainos būdavo tylios ir liūdnos.

Velykos Nuo senovės lietuviai pavasarį šventė Gamtos ir visa kas gyva atbudimo, prisikėlimo šventę. Velykos yra šio Didžiojo Prisikėlimo sukilninimas ir pakėlimas į žmogaus dvasios lygmenį, kai šventės smaigalys nukreiptas ne į atbundančią Gamtą, o į žmogaus sielos prabudimą ir prisikėlimą.

Velykų apeigos • Suaugusieji eidavo lalauti. Pasiėmę barškučius jie eidavo į laukus ir laimino jų šeimininkus dainomis. • Būdingi priedainiai – „vynelis vyno žaliasai“, „vai lalu“, „žalia rūta žalioji“.

• Sūpuoklinės dainos turėjo apeiginę prasmę – visi stengdavosi iškilti kuo aukščiau: merginos – kad vešliai sužaliuotų linai, vyrai – kad būtų turtingas pasėlių derlius. • Supantis reikėjo dainuoti tam tikro judėjimo ritmu. Tuo jos skyrėsi nuo kitų žanrų dainų.

Jurginės • Tai gyvulių ūkio šventė (balandžio 23 d. ) Tada pirmą kartą gindavo gyvulius į laukus, juos smilkydavo švęstomis žolėmis. • Moterys apraliuodavo galvijus – dainuodavo dainas su priedainiu „ralio“. • Piemenys mėgo „oliavimus“.

Jurginių daina „Jurja, geras vakaras“ Jurja, geras vakaras, Jurja, geras vakaras! Jurja, paimk raktus, Jurja, paimk raktus. Jurja, atrakink žemę, Jurja, atrakink žemę. Jurja, išleisk žolelę, Jurja, išleisk žolelę: Jurja, žolelę šilkinę, Jurja, raselę meduotą.

Dainoje prašoma atrakinti žemę, auginti šilko žolę, paleisti sidabro rasą. Šie prašymai buvo išdainuojami ištęstomis vakaro giesmėmis.

Sekminės Tai septintasis sekmadienis po Velykų, gamtos ir augmenijos sužaliavimo šventė. Šeimininkai apeidavo laukus, dainuodavo parugines dainas, kaimynai vieni kitiems linkėdavo gero derliaus, čia pat laukuose vaišindavosi.

Rasos šventė (vidurvasario, saulės grįžimo šventė) • Dar kitaip vadinama Joninėmis, Kupolinėmis. • Šios šventės metu žmonės garbindavo saulę, ugnį, vandenį, naktį, rinkdavo vaistažoles, tikėdami, kad jos tuomet įgyja ypatingos galios. Būdavo buriama gėlėmis, šokinėjama per laužus.

Joninių dainų nedaug, bet jos savitos. Ryškus žalumos, žolynų motyvas. Kupoliavimas – tai lyriškiausia ir žaismingiausia Joninių švenčių dalis. Kupolia – žolių ir gėlių puokštė. Būdingas dainų priedainis – „Kupolio rožė“, „Oi, kupole kupolėli“.

Ein saulelė aplinkui dangų, Oi kupola kupolėli, Aplinkui dangų mėnulio kelti, Oi kupola kupolėli. -Kelkis, mėnuli, kelkis šviesusis, Oi kupola kupolėli. Jau aš, šviesi, seniai kėliausi, Oi kupola kupolėli, Ir nušviečiau visą svietą, Kupola kupolėli: Seną jauną, mažą ir didį, Oi kupola kupolėli.

• Kreipiamasi į kupolio rožę švelniai (kupolėli). • Atsispindi saulės ir mėnulio kulto atgarsiai. • Pabrėžiama šviesa (šviesusis, šviesi).

Joninės – daugiau jaunimo šventė, todėl rūpėjo susirasti gyvenimo draugą. Joninių dainose apdainuojami, leidžiami į upę vainikai, turėdavę parodyti būsimas poras. Dainose – vedybų simbolika.

Ryla, rala, padėdaus! Ryluže, raluže, padėdaus! Ryla, rala, kokios? Ryluže, raluže kokios? Ryla, rala, tau dėkui, Ryluže, raluže, tau dėkui. Ryla, rala, Iliutės Ryluže, raluže, Iliutės. Ryla, rala, ko ieškot? Ryluže, raluže, ko ieškot? Ryla, rala, marčaičių, Ryluže, raluže, marčaičių.

• • Tai žvalgytuvių daina. Du atsišakojimai. Deminutyvai (Iliutė, marčaičių). Šūksminė eilutė (ryla, rala).

• Kalendorinės šventės, apeigos – tai proga liaudies žmogui atitrūkti nuo kasdienybės. • Turinio įvairovė, mitologinių, apeiginių elementų gausumas, dermių, muzikinių intonacijų archaiškumas - kalendorinių apeigų dainų bruožai. • Dainos pasižymi savita poetika, simbolika, struktūra.

Šaltiniai: • L. Sauka , , Lietuvių tautosaka”, Kaunas, 1999. • G. Skabeikytė , , Lietuvių tautosaka”, Kaunas, 2005.