Kunigas vietjas ir raytojas Antanas Tatar Svarbesnieji A

Kunigas, švietėjas ir rašytojas Antanas Tatarė

Svarbesnieji A. Tatarės gyvenimo metai • • • 1805 m. – gimė Rygiškių kaime, netoli Griškabūdžio. 1828 m. – įstojo į vaivadinę Seinų mokyklą. 1832 m. – įstojo į Seinų dvasinę seminariją. 1834 m. – įšventintas kunigu. 1834 -1836 m. – vikaras Balbieriškyje. 1836 -1839 m. – vikaras Ilguvoje. 1839 -1855 m. – vikaras Lukšiuose. 1855 - 1863 m. – Sintautų parapijos klebonas. 1863 m. – ištremtas į Gorodiščę, Penzos gubernijoje. 1871 m. – po tremties apsigyveno Lomžoje. 1889 m. – mirė Lomžoje.

Mokslo metai • Totorių sūnus Antanas buvo gabus. Tėvai suprato mokslo svarbą, todėl vaiką leido mokytis. • Pradžioje mokėsi Griškabūdyje pas kaimo daraktorių Pranciškų. • Vėliau lankė Naumiesčio pradžios mokyklą. Čia viskas buvo dėstyta lenkiškai. Mokinys šiek tiek susipažino su lenkų literatūra, jo dėmesį patraukė didaktiniai pasakojimai, I. Krasickio pasakėčios. Mokykloje buvo mokoma skaičiavimo, svorio, saiko matų pažinimo, pateikiama praktinių žinių iš sodininkystės, higienos, net veterinarijos. • Baigęs mokslus Naumiestyje, Antanas, matyt, dirbo tėvo ūkyje, o gal daraktoriavo savo gimtinėje. • 1828 metais, jau turėdamas 23 metus, įstojo į vaivadinę šešių klasių Seinų mokyklą. Šioje mokykloje dėstytos net penkios kalbos: lenkų, lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų. Čia jis išbuvo dvejus metus ir gavo pradinį humanitarinį išsilavinimą. • Po 1831 m. sukilimo pasitraukė į Prūsus ir į Lietuvą jau sugrįžo suprancūzinta pavarde Tatare. Apsigyveno netoli Alvito, dirbo namų mokytoju. • 1832 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, kur gerai išmoko lotynų kalbą, praplėtė istorijos, literatūros žinias, gavo muzikos pagrindus.

Vikaras Ilguvoje, Lukšiuose • • • 1834 m. A. Tatarė buvo įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Balbieriškį. Po dvejų metų iškeltas į mažą, neturtingą Ilguvos parapiją. Čia kunigas mokė ir vaikus. Iš Ilguvos kunigas A. Tatarė buvo perkeltas į Lukšius. Būdamas Lukšių parapijos vikaru 1839 -1855 metais, pasinėrė į pedagoginę, šviečiamąją veiklą. Jis įkūrė Lukšiuose pradedamąją mokyklą, kurioje vienas kelerius metus mokė vaikus. Kunigas A. Tatarė prikalbino Zyplių dvarininką Joną Bartkauską, kad jis pastatydintų mokyklą. Tas sutiko ir pastatė mokyklai mūrinius namus gražiausioje vietoje, ant kalnelio, ir ten įkurdino mokytoją. Kun. A. Tatarė rinko gabesnius mokinius į mokyklą, o baigusius skatino siekti aukštesnio mokslo. Pastebėjęs savo mokinio Martyno Sederevičiaus gabumus, patarė tėvams leisti į aukštesnę mokyklą, pats rėmė tolesnį jo mokymąsi. M. Sederevičius pasekė savo mokytojo pėdomis ir tapo kunigu. Lukšiuose praleisti 15 metų buvo patys kūrybingiausi. Čia vikaraudamas jis bado metu buvo įkūręs prieglaudą, kurioje surinktomis aukomis ir savo pinigais maitinęs pavargėlius. Tokią prieglaudą buvo įkūręs ir Sintautuose.

Ilguvos bažnyčia

Kun. A. Tatarės Sintautuose pastatyta klebonija

Sintautų parapijos klebonas • • 1855 m. kunigas A. Tatarė paskirtas klebonu į Sintautus. Čia jis pasinėrė ne tik į šviečiamąją, bet ir ūkinę veiklą. 1857 m. pastatė naują kleboniją. 1860 m. remontavo bažnyčią, vėliau kitus pastatus. Padirbdino tris naujus altorius, sakyklą, pagamino naujas vėliavas. Dviem altoriams pats nutapė šventųjų paveikslus, pastatė naują varpinę. Prie klebonijos pasodino didelį sodą, bandė auginti šilkverpius, šilkmedžius, vynuoges, siūlė auginti soras. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, kunigą Antaną Tatarę įskundė Sintautų kaimo seniūnas Furmanas. Kunigą suėmė už sukilėlių rėmimą. Tardymo komisija įkalčių nerado, tačiau nutarė, kad kunigas A. Tatarė prijautė sukilimui, todėl ištrėmė į Penzos guberniją, Gorodiščės miestelį.

Tremtinys Gorodiščėje • • Gyvendamas Gorodiščėje, kunigas A. Tatarė nepamiršo Sintautų: ir kunigams, ir parapijiečiams siųsdavo sveikinimus. Gorodiščėje pasinėrė į teologijos studijas, skaitė Bibliją, studijavo lotynų, prancūzų, vokiečių kalbų žodynus, graikų kalbos gramatiką. Gorodiščėje žiemos buvo šaltos: 25 ar 30° šalčio, todėl 1866 m. kunigas susirgo reumatu. Kunigą A. Tatarę tremtyje rėmė Sintautų klebonas. A. Tatarė gautomis dovanomis pasidalydavo su savo likimo broliais kunigais. Jo gyvenimo principas – “Kas tau miela, daryk ir kitam”. 1871 m. kunigui A. Tatarei buvo leista grįžti į Lietuvą, tačiau jis neturėjo kelionei pinigų. 1871 m. lapkričio mėnesį išvyko iš Gorodiščės.

Lomžoje • • • Kunigas A. Tatarė 1871 m. apsigyveno Lomžoje, prie bažnyčios, švento Benedikto seserų vienuolyne. Seserys davė jam butą ir maistą. Čia jį ir toliau šelpė Sintautų klebonas J. Vasiukevičius. Nors jau buvo senyvas, bet dar daug skaitė ir rašė lietuviškai ir lenkiškai. Rūpinosi švietimu, kviesdavo pas save vaikus, juos mokė skaityti ir rašyti, neturtinguosius šelpė, pats siūdavo jiems drabužius. Buvo įsitaisęs dirbtuvėlę, kur drauge su vaikais tašydavo, obliuodavo, droždavo. Lomžoje gyveno skurdžiai. Į Lietuvą negrįžo gyventi, nes broliai ir seserys buvo išmirę ir prisiglausti nebūtų kur, o į Sintautus grįžti jam buvo uždrausta. Senatvėje apkurto, kelerius metus prieš mirtį buvo paralyžiuotas. Mirė 1889 m. gruodžio 25 d. Deja, šiandien kunigo A. Tatarės kapo Lomžos kapinėse jau neberandame.

Kun. A. Tatarės kapas Lomžoje. XX a. pr. nuotrauka

Lukšiuose praleisti 15 metų buvo patys kūrybingiausi. Čia kunigas Antanas Tatarė parašė 5 geriausias savo knygas. ” Pamokslai išminties ir teisybės” ( 1851 m. ) ” Pamokslai gražių žmonių” ( 1849 m. ) ” Šventa ir pagirta roda” ( 1849 m. ) ” Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos” ( 1848 m. ) ” Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę” ( 1849 m. ) Jo raštai remiasi gyvąja žmonių kalba, juose daug vaizdžių žodžių, posakių, patarlių.

Knygos ”Pamokslai išminties ir teisybės“ titulinis puslapis.

Rankraščio ”Pamokslai gražių žmonių“ titulinis puslapis.

Rankraščio ”Pamokslai gražių žmonių“ 5 puslapis. Pataisa 7 eilutėje nuo viršaus leidžia daryti prielaidą, kad rašyta ne A. Tatarės.

Rankraščio ”Pamokslai gražių žmonių“ 125 puslapis.

Rankraščio ”Šventa ir pagirta roda“ titulinis puslapis.

JAV išleistos A. Tatarės knygelės titulinis puslapis.

M. Gustaičio studijos apie A. Tatarę titulinis puslapis.

Iš Antano Tatarės minčių lobyno Reikia klausytie gimdytojų savo. Dirbkime, pakolei galime užsidirbti. Tie vaikai bus nuog visų pagirti, kurie klauso išmintingų pamokslų tėvų savo. Žmogaus sveikata ir gyvastis yra ko brangiausia gėrybė. Pasakykite man: kad mes nesėtume, ar galėtume tikėtis pjūties. Ne visi taip mislija, kaip sako. Kas vieną sykį sumelavo, nieks jam daugiaus nevierys, noris pačią teisybę sakytų. Ar šiaip, ar taip, niekam neverta klastą varytie. Su piktadėju bėda viena. Mums rodosi, kad mes esame geriausiais už visus.

A. Tatarės pasakėčios Tėvas ir sūnūs Kur yra skarbas užkastas? Vienas ūkininkas mirdamas pasišaukė sūnus ir teip jiems pasakė: “Sūneliai mano! Matote, mano vaikučiai, kad aš tuojaus su jumis atsiskirsiu, visas gėrybes, ką aš turiu, rasite mano vyno darželyje, kurį aš jums palieku. ” Ištaręs tuos žodžius, tuojaus ir numirė tėvas. Tada sūnūs pamislijo, kad jų tėvas į žemę vyno darželyje kur noris užkasė pinigus. Pradėjo visi kaip gali žemę ir šę , ir tę perkasinėtie. Skarbo neužėjo, tai tiesa, ale kad bekasinėdami žemę vyno darželyje išgyveno, vyno medeliai išdavė tokį, vyreli, didelį vaisių, kad kupčiai jiems užmokėjo didelę daugybę pinigų. Dabar sūnūs suprato, ką jų mirdamas geras tėvutis pasakė jiems. . . Teip yra, kad ant kožnos vietos yra užkavoti skarbai. Žmonės darbininkai ras juos.

Melagis vaikas Kas vieną sykį sumelavo, nieks jam daugiaus nevierys, noris pačią teisybę sakytų. Vienas piemenėlis avučių susimislijo paštukavotie: pradėjo visus šauktie, teip kalbėdamas: “Bėkite šę! Gelbėkite: vilkas aveles pjauja”. Gaspadoriai sušuko, su savo bernais, palikę žagres ir kitus darbus, subėgo pas kaiminę, dairosi. . . nieko nematytie!. . O piemenukas savo dūšioje juokėsi, sau mislijo – visus prigavau. Darbininkai, nieko neradę, sugrįžo prie procios. Tada piemenukas vėl štukavodamas pradėjo šauktie: “Vilkas avis pjauja! pribūkite, retavokite!” Artojai vėl patroškę subėgo, žiūri – tas šeškus juokiasi. Išbarė tada tą vaikpalaikį ir sugrįžo prie darbo savo. Ant galo ir atėjo vilkas, užpuolė ant avelių, ėmė jas dovytie ir draskytie, piemenpalaikis šaukė piktu balsu: “Pribūkite, retavokite, vilkas pjauja aveles”, ale nė vienas nėjo pagelbėtie, nes visi pamislijo, kad vaikiščias meluoja. Teip vilkas be jokios periškados išdovijo labai daugel avelių.

Kunigo A. Tatarės asmenybė • • • Tai viena iškiliausių XIX a. asmenybių lietuvių kultūros ir literatūros istorijoje. Anuo laiku kun. A. Tatarė buvo labai išsilavinęs žmogus, mokėjęs vokiečių, prancūzų, lenkų, lotynų, graikų ir rusų kalbas. Buvo plačiai susipažinęs su pasauline literatūra. Turėjo sukaupęs net 500 knygų biblioteką įvairiomis kalbomis. A. Tatarė, kur begyvendamas, rūpinosi vaikų mokymu, gražiai sugyveno su parapijiečiais. Dar vienas jo bruožas – teisingumas. Kunigas buvo meniškos sielos žmogus. Jis stengėsi išpuošti bažnyčią, net pats buvo nutapęs ne vieną paveikslą, rūpinosi ne tik bažnyčios aplinka, bet ir kad miestelis gražiai atrodytų. Labai graži buvo kunigo rašysena, tvarkingai parengti spaudai rankraščiai. Aiškiai parašyta pavardė rodo jo tiesumą, atvirumą, o viršuje ir apačioje du dideli zigzagai – buvus jį energingą ir nemažų ambicijų žmogų. Pabrėžtinas kunigo tvarkingumas. Griežtai laikėsi dienos režimo, propagavo higienos laikymąsi buityje, pats švariai ir tvarkingai gyveno.

Kunigo A. Tatarės įamžinimas • • • Kun. M. Gustaitis “Kunigas A. Tatarė”. 1915 m. 1972 – 1974 m. J. Jurevičius sukūrė fragmentinę poemą “ Antanas Tatarė”. 1979 m. Rygiškiuose Kazlauskų sodyboje atidarytas memorialinis kambarys; Sintautų bažnyčios šventoriuje pastatytas dailininko V. Duobos koplytstulpis, K. Niemano nulietas bareljefas. 1984 m. ant klebonijos pastato atidengta memorialinė lenta. 1987 m. išleista Antano Tatarės raštai: “Pamokslai išminties ir teisybės”, “Pamokslai gražių žmonių”, “Šventa ir pagirta roda”. 1989 m. prie Lukšių mokyklos pastatytas Rūpintojėlis (Aut. V. Cikana). 1995 m. Rygiškių ekspozicija perkelta į Sintautų kleboniją, 1998 m. atidaryta nauja ekspozicija. 1995 m. Lukšių bažnyčios šventoriuje atidengtas V. Cikanos sukurtas paminklas. Įrengta ekspozicija Zanavykų muziejuje. Įrengtos ekspozicijos Sintautų ir Lukšių mokyklų muziejuose. Pagrindinė Lukšių miestelio gatvė pavadinta A. Tatarės vardu.

Paminklas kun. A. Tatarei Lukšiuose. Autorius – V. Cikana

Memorialinė lenta kun. A. Tatarei

Memorialinė ekspozicija kun. A. Tatarės statytoje klebonijoje Sintautuose