Kultrinis smoningumas ir tapatumas Tautin tapatyb Janina Varnien

Kultūrinis sąmoningumas ir tapatumas. Tautinė tapatybė Janina Varnienė, Vilniaus lietuvių namai 2015 -07 -07

Aidas Marčėnas. „Mėnulyje nieks negyvena“ Nepraeis gal net tūkstantis metų – Bus Mėnulyje pilna lietuvių. Po Mėnulį jie laipios be batų Ir maldaus jie Mėnulio Dievulį: „Norim grįžti namo į Tėvynę – Kur Šventoji, kur žemė šventa, kur mes esame pėdą įmynę, kai dar buvom viens kito greta“. Po nakties pailsėt atsigulęs atsakys jiems Mėnulio Dievulis: „Ak, lietuviai, jūs mano lietuviai, – tik Mėnulyje jums ir vieta. Kas Tėvynę nuo jūsų apgynė? Kur ta jūsų Tėvynė? Dykynė, dykuma. . . Lietuva – pavogta“.

Ką jūs manote išgirdę žodį „kultūra“?

Taigi, kas yra kultūra? Perimta ir išmokta Asmeniška Individuali Išmokta Kultūra Specifinė grupėse Perimta Žmogaus prigimtinė Universali

• Žmogaus prigimtinė reiškia, kad mes naudojamės savo biologine sandara ir taip kuriame kultūrą: pavyzdžiui, naudojamės rankomis, kad pasveikintume sutiktąjį, tapytume paveikslus. . . • Mes mokomės kaip sukurti kultūrą iš grupių, kurioms mes priklausome: kokius stalo įrankius naudoti, kaip pasisveikinti su sutiktuoju • Mūsų požiūris į kultūrą yra individualiai apspręstas. Tai, kas mums patinka ar nepatinka yra asmeniška ir negali būti perduodama kitiems

Kultūra yra visuma kūrinių, kuriuos yra sukūrusi žmonija, atskiros tautos ir kūrėjai. Tai įvairių tautų, grupių kūrybinės raiškos formos, jomis išreiškiamos vertybės, idėjos, žinios ir joms sukurti reikalingi įgūdžiai, tradicijos, kuriomis sukaupta patirtis perduodama iš kartos į kartą. Kultūrinis sąmoningumas yra asmens kompetencija, kuri reiškiasi mokėjimu pripažinti, gerbti, saugoti kultūrinę įvairovę ir dalyvauti socialiai vertingoje kultūrinės raiškos veikloje. Mokytojui tenka tiek savosios kultūros puoselėtojo, tiek svetimos kultūros nešėjo vaidmuo.

Kultūra • Kultūra valstybės gyvenime yra, ko gero, pagrindinė sritis, sugebanti atsakyti į tapatybės klausimą. • Joje yra istorinis, kraštovaizdžio, tradicijų, papročių palikimas, kalbos elementai, visa tai ir sudaro tapatybę: joje užfiksuotas protėvių palikimas, kuo jie gyveno, kaip jie įprasmino savo kūrybą ir kaip jis sugulė į tam tikras formas.

Kurios tradicijos užima svarbiausią vietą mūsų kultūroje? Išvardinkite keletą.

• Kūčių vakarienė • Užgavėnės • Velykos • Sekminės • Joninės • Žolinės • Vėlinės • Kita. . .

Išvardinkite keletą taisyklių, kurios yra svarbios vienoje kultūroje, bet visiškai nesvarbios – kitoje

• Vienoje kultūroje parodytas kažkoks ženklas ranka gali reikšti, kad viskas gerai, kitoje- didelį įžeidimą. • Tylus atsakymas į kažkokį pasiūlymą atrodys neigiamas amerikiečiams, vokiečiams, prancūzams, italams; jiems pokalbis suprantamas kaip dvipusis procesas, kurį vienas pašnekovas tęsia kalbą nuo ten, kur kitas baigė. Visiškai priešingai yra rytų Azijoje, ar Skandinavijoje- pagal jų kultūrą nieko bloga yra atsakyti tyla. Šio regiono tautų kultūra išsiskiria tuo, kad čia derybų metu labiau pridera pritariamai linksėti ir tylomis šypsotis. Nežinant šio kultūrų skirtumo, kiekvienas susitikimas, derybos gali baigtis nesėkme, nes abejos pusės viena kitos nesupras ir negalės įveikti šio barjero.

• Nervingi, judrūs, daug gestikuliuojantys ispanai švedams, suomiams, japonams atrodys nenormalūs ir nerimti, tuo tarpu italams, portugalams, brazilams- visiškai priimtini. • Paimkime akių kontaktą: daugelyje Europos šalių jis būtinas ir jo nebuvimas pašnekovui gali parodyti nedėmesingumą, netaktą. Visiškai priešinga situacija yra Japonijoje, kur tiesioginis akių kontaktas su pašnekovu yra laikomas nemandagiu, nepriimtinu. Japonai derybų metu 90 proc. viso pokalbio vengia sutikti pašnekovo žvilgsnį.

Kultūra skirtingose kultūrose? / Kultūrų susidūrimas ar tarpkultūrinė įvairovė? • Kiekvienas iš mūsų priklauso skirtingoms sistemoms (šeimoms, organizacijoms, šalims, kultūroms). • Kiekvienas savyje turi daugybės skirtingų kultūrų dalis. Visi mes elgiamės pagal savo vaidmenis skirtingose sistemose. Tai, ką darome dabar, gali visiškai skirtis nuo to, ką darysime būdami kitame vaidmenyje. • Kultūriniai skirtumai ir įvairūs gyvenimo stiliai maišosi ir susilieja, nepaisydami šalių sienų. • Gyvenimas kartu tarpkultūrinėje visuomenėje – nemenkas šių laikų iššūkis. • Bet kultūra yra tik elgesys. Aš galiu gyventi savo kultūroje ir bet kada galiu ją keisti. Galiu ją praplėsti, nekeisdamas savo „šaknų“. • Galime pasiimti ir pritaikyti geriausius dalykus iš bet kurios kultūros. Kultūrinė įvairovė praturtina ir paįvairina žmonių gyvenimą.

Kaip reiktų skatinti piliečių kultūrinį sąmoningumą? Kas turėtų tai daryti?

Kaip reiktų skatinti piliečių kultūrinį sąmoningumą? Kas turėtų tai daryti? • Tai susitarimo dalykas. Mums sunkiai sekasi susitarti tiek dėl politinių, tiek ekonominių dalykų, ne išimtis ir kultūra. • Mokykla turi atlikti šią kultūrinio sąmoningumo funkciją, daigai turėtų būti skiepijami šeimoje, mokyklose.

Apibendrinkime • Kultūra yra sąmoningas gyvenimo būdo formavimas. • Kultūra yra sukurta žmonių. Tai, kaip žmonės kuria savo kultūrą, priklauso nuo pomėgių, tradicijų ir galimybių. • Kultūra atsispindi kalboje, šventraščiuose, atvaizduose, vertybėse ir normose. • Kultūrinis sąmoningumas yra asmens kompetencija, kuri reiškiasi mokėjimu pripažinti, gerbti, saugoti kultūrinę įvairovę ir dalyvauti socialiai vertingoje kultūrinės raiškos veikloje.

Tautiškumas • Sunku įsivaizduoti tautą be savos teritorijos ir be savos kalbos. Toks vienetas galėtų būti tautos dalis, gyvenanti kur nors svetur. • Pasaulio žmonija susideda iš įvairių tautų, kurios turi daug panašumų, bet kurių kiekviena yra tarsi individualūs deimantai, radę sau vietą didžiajame pasaulio rutulyje. • Tauta turi savo vertybes, savo gyvenimo taisykles ir tarpusavio bendradarbiavimo nuostatus. Jaunimas augdamas išmoksta iš savo tautos tradicijų ir vertybių dorovės principus, artimo meilės svarbumą, savo paties vertę ir teisę laisvei, pagarbai. • Būtina prisiminti, kad kitos tautos taip pat turi savo kultūras, kurios irgi yra vertingos ir iš kurių galima mokytis ir jų dvasinėmis vertybėmis gėrėtis.

Tautiškumas • Tautiškumas nėra tik procesas; jis yra žmogaus tapatybės ženklas: jis yra vertybė, kurią reikia gerbti ir puoselėti. • Tautiškumą galima apibrėžti kaip asmens ir visuomenės susitapatinimą su valstybės istorija, istoriškai susiklosčiusiu ir tautiečių subjektyviai suvokiamu kultūros savitumu; gebėjimas jį saugoti, kūrybiškai praturtinti ir perteikti ateinančioms kartoms. • Tautiškumas nebūtinai susijęs su genetine giminyste tautai, – svarbu žmogaus apsisprendimas save priskirti tam tikrai kultūrinei aplinkai.

Tautinė tapatybė • Tautos tapatybę nusprendžia ją sudarantieji individai. Aplinka, socialinė bei politinė atmosfera formuoja individus ir padeda jiems išsivystyti. • Asmenybės aukštesniam lygiui išlaikyti reikalingas vertybių įsisavinimas, moralinių principų priėmimas ir savęs bei kitų gerinimas. Turint teigiamą tautinę tapatybę, yra visuomet lengviau išlaikyti savo asmenišką tapatybę arba išlikti tuo, kuo norima būti. • Nutautėjimas arba tautinio identiteto praradimas ne retai yra susijęs su savo vertės praradimu. . . Tautinis ir asmeniškas identitetas reikalauja sąmoningo apsisprendimo, daug pastangų tai pasiekti. . . Tautos tapatybė iš tiesų priklauso žmogaus protui, dvasiai, ir jo jausmams ir dėl to intelektualinis jos priėmimas garantuoja pastovesnį tautiškumo išlaikymą bet kokiomis sąlygomis.

• Filosofas Leonidas Donskis teigia, jog nūdienos pasaulyje individas sąmoningai pasirenka, kuo nori būti: “<…> tapatybė yra pasirenkama, o ne nustatoma ar pripažįstama, ji yra sąmoninga veikla ir indetifikavimas su tuo, kas mums egzistenciškai svarbiausia. • Tautinė tapatybė yra žmogaus ašis, aplink kurią turi suktis gyvenimas. Tokią mintį viename iš savo straipsnių aprašė etnologas Jonas Vaiškūnas. Tarkim jei žemė netektų ašies, gamtoje kiltų chaosas, tas pats vyrautų ir žmogaus dvasioje netekus tautiškumo. Turime saugoti jį, kitaip iškils pavojus netgi mūsų egzistencijai.

Tapatybės klausimas - vienas svarbiausių šiandieninėje Lietuvoje • Atsakymas į klausimą, kas yra tapatybė, priklauso nuo požiūrio. Tai yra tam tikras kriterijus, kurio pagrindu jungiasi bendruomenės. Žinome, kad Lietuva pirmą kartą paminėta jau 1009 m. ir nuo tada buvo lietuviai. Bet ar jų tapatybė buvo vienoda? Tyrinėjimai sako, kad tikrai ne. • Tapatybė – kintantis reiškinys. Vienokia ji buvo XIII-XIV amžiuje, kitokia – XIX ar XX amžiuje. Taigi atsakymas į klausimą, kas yra lietuviai, įvairiais laikotarpiais buvo skirtingas. O jei kalbėtume apie dabartinę lietuvių tapatybę, turėtume pažymėti, kad gyvename lietuviškos tapatybės krizės akivaizdoje.

Kas yra lietuvis?

Kas yra lietuvis? • Kol kas tapatybė yra suvokiama kaip to, ką sukūrė protėviai, išsaugojimas. • Tapatybė negali būti suvokiama ir apibrėžiama be istorijos. • Tapatybė yra pagrindas, galintis padėti žmogui gyventi, skleistis, ugdyti kūrybiškumą, pasiekti tikslų. Be abejo, gali būti ir tam tikras narvas. • Kadangi tautos tapatybę kuriame visi, šiandien mokyklai iškyla itin svarbi užduotis – prisidėti prie tautos tapatybės kūrimo.

Tyrimas (1998 m. ir 2005 m. , LEU, Vanda Aramavičiūtė) • Tyrimo duomenimis, gyvenama vieta ir jos branginimas labiausiai siejamas su patogumu toje vietoje gyventi (73, 3%), tėvų turimu nekilnojamu turtu (71, 2%), gražia gamta (69%) bei ryšiais su ten gyvenančiais žmonėmis (77, 5%) ir kur kas mažiau siejamas su kalbama vietine kalba (tarme), papročiais ir kultūrinėmis vertybėmis, architektūriniais paminklais, atitinkamai 40, 4%, 42, 8% ir 37, 3%. • Galima teigti, jog mokiniai orientuojasi į tai, kas šiuo metu jiems yra įdomu, reikalinga ar vertinga. Praeitis juos mažiau domina.

• Truputį daugiau negu pusė (59, 8%) mokinių užtikrintai teigė (atsakymo variantas „tikrai taip“), kad moka Lietuvos himną ir kad svarbu gerbti Lietuvos vėliavą (60, 5%). • Respondentai labiau švenčia religines šventes (51, 5% atsakymo variantas „tikrai taip“), negu tautines (43, 8% atitinkamai). Daugiau negu pusė respondentų (54, 6%) nurodė, kad moka bent keletą lietuvių liaudies dainų. Apie vienas trečdalis (28, 8%) mokinių norėtų, kad valdžios žmonės per tautines šventes vilkėtų tautiniais drabužiais. • Galima teigti, kad tautinių simbolių svarba, religinių bei tautinių švenčių šventimas reiškia tautinio identiteto jausmo tam tikrą stiprumą.

Tautiškumas, kaip dvasinė žmogaus pajauta, kaip valingas apsisprendimas, skiepija vertybinę nuostatą, ugdo bendruomeniškumo ir atsakomybės jausmą. Todėl atsiribodamas nuo tautiškumo (lietuvybės), lietuvis praranda ne tik dvasinį ryšį su savo tauta, bet ir esminius, prasminius savo gyvenimo orientyrus.

Kodėl svarbu rūpintis, remti, skleisti ir puoselėti tautinį tapatumą mokykloje, valstybėje? Galima teigti, kad tas rūpestis yra tam tikrų institucijų ar valstybės reikalas, tačiau identiteto, tapatybės puoselėjimas pirmiausia yra ir kiekvieno žmogaus individualus reikalas. Ši tradicija pirmiausia ateina iš šeimos – ką tėvai perteikia. Vėliau ateina metas mokyklai, nes žmogus formuojasi ir didelę įtaką jo ugdymui turi švietimas. Švietimas turi prisiimti atsakomybę už nacionalinio tapatumo išsaugojimą. Kuriantis žmogus laikosi tam tikrų ribų, turi ženklų, kodų, kurie gali išryškinti tapatybę veikloje, kurioje jis kuria.

• Kiekviena valstybė, norinti pasiekti konkretų tikslą, privalo naudoti tam tikras priemones. Negalima visiškai liberaliai paleisti vaiką mokykloje ir sakyti, jog gal kažkaip jis susiformuos. Pasaulyje to nėra. Pavyzdžiui, Japonijoje, Suomijoje, Švedijoje stipriai finansuojamos mokyklos, kad į jas atvažiuotų žymiausi pasaulio meniniai kolektyvai, kad vaikai būtų visavertiškai meniškai ugdomi, kad susiformuotų jų skonis ir kultūros poreikis.

Pietų Korėjos šalies ekonominis fenomenas Valstybė per kelis dešimtmečius milžiniškai pažengė į priekį ekonomikoje, vystydama technologijas. Šalia to stipriai dera tradicijų puoselėjimas – nuo aprangos iki gyvenimo būdo. Jie supranta, kad tradicijos ir modernumas nėra priešos, bet jie vienas su kitu sutampa. Mes esame maža valstybė, ir niekas kitas už mus nepagalvos, kaip puoselėti mūsų tapatumą. Į modernumą turėtume žengti pasiremdami savo šalies tradicijomis ir palikimu, tuo mes būtume įdomūs ir pasauliui, ir sau. . .

Kaip ir kodėl šiandien kinta lietuvių tautos tapatumas? • Nėra absoliučios tapatybės. Tautinė tapatybė kintant tautai, jos buvimo pasaulyje sąlygoms ir aplinkybėms. Kintanti tauta keičia tautinės tapatybės linijas bei kontūrus. • Kaita vyksta ir ji turi vykti. Jeigu tauta yra gyva, ją veikia įvairiausi ir išoriniai, ir vidiniai veiksniai. Ir šia prasme mūsų tauta nėra unikali Europoje. • Pati bendriausia Europos ir europietiškų tautų raidos kryptis – iš kaimo į miestą. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, gyvenimo persikėlimas iš kaimo į miestą, esminis gyvenamosios aplinkos keitimasis pirmiausia ir yra susijęs su tapatybės kaita. • Emigracija. Kaip Maironis sakė: „Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo/ O kas jų bent vardą atspės. “

• Imigracija. Lietuvoje po 20 -40 metų gyventojų gali būti 3– 4 kartus daugiau nei dabar. Klausimas – ar jie bus lietuviai? Gali būti, kad ne. Iš čia kyla pagrindinis tautos išlikimo iššūkis, pagrindinė sąlyga: visų atvykėlių integracija. Ar mes pasiruošę tam? Ar mes galėsime tai padaryti? Labai neilgai truks, kai mes pirmoje klasėje matysime 40 proc. gimtakalbių lietuvių ir 60 proc. tik atėjusių mokytis lietuvių kalbos. Čia mūsų didysis išbandymas. Mes turime ruoštis, norėdami išlaikyti lietuvybę, norėdami būti lietuviais, integruoti į savo tautą daug atvykėlių.

Kokios vertybės yra prioritetinės dabartiniu laikotarpiu?

Vertybės • Vertybių sistema yra neatskiriama tautinės sąmonės ir savimonės dalis. • Vertybės formuoja tautinį identitetą, ir pokyčiai, vykstantys vertybinėje sistemoje, iš dalies leidžia nusakyti pokyčius vykstančius tautinio identiteto sistemoje.

Vertybės (mokinių požiūris) • Išsilavinimas • Mano asmeninis gerbūvis • Draugystė ir meilė • Gerai apmokamas darbas • Sveikata • Malonumai ir komfortas • Tolerancija • Santuoka

Vertybės (mokinių požiūris) • Kūrybiškas darbas • Įdomus laisvalaikis • Demokratija • Europos Sąjungos gerovė • Mano šalies gerovė • Kitos

Vertybės (mokinių požiūris) • Asmeniškai mokiniams pačios svarbiausios (atsakymo variantas „labai svarbu“) vertybės yra: sveikata (94, 1% ), išsilavinimas (90, 0%) ir draugystė ir meilė (83, 8%). Mažiausiai respondentų kaip labai svarbias vertybes nurodė Europos Sąjungos gerovę (25, 4%), kūrybišką darbą (36, 4%) ir demokratiją (39, 4%). Gera sveikata yra būtina sąlyga siekiant užsibrėžtų tikslų gyvenime.

Vertybės (mokinių požiūris) • Tyrimo duomenimis, Lietuvos gerovė bei demokratija (atsakymą „labai svarbu“ nurodė 71, 3% ir 43, 3%) labiau svarbi respondentams, kuriems tautybė labai brangi, lyginant su tais, kuriems sunku įvertinti tautybės brangumą (atitinkamai 41, 2% ir 29, 9%). • Aukštojo išsilavinimo tėvų mokiniai, labiau negu mokiniai, kurių tėvų išsilavinimas yra vidurinis, vertina asmeninį gerbūvį, kūrybišką darbą, įdomų laisvalaikį, išsilavinimą ir demokratiją.

Tyrimo išvados • Lietuvos vyresniųjų klasių moksleivių tautinio tapatumo apžvalgai skirtas tyrimas rodo, kad tautinio tapatumo jausmas jaunimo tarpe dar gana stiprus. Vyresniųjų klasių moksleiviai nėra abejingi savo gimtajai kalbai, teritorijai, religijai, papročiams, tačiau pagarba savo tautiškumui mažėja. • Religiniai (katalikų tikėjimo) įsitikinimai palaipsniui silpnėja arba keičiami į kitus, o gimtoji kalba užleidžia poziciją kitoms kalboms. • Visi tyrime dalyvavę moksleiviai yra linkę į pragmatiškas vertybes ir individualizmą. Pragmatiškumas ir vartotojiškumas – tipiški globalizacijos reiškiniai. Vadinasi, globalizacijos reiškiniai jau veikia jaunimo sąmonę menkindami tautines vertybes.

S. Geda. „Giesmė apie pasaulio medį“ Bandykime čia ramūs gyventi ir numirti, Ir prisikelt bandykim po vasaros žalsvos, Nujausdami, kad niekad nereiks mums išsiskirti, Vieni kitiems dėkokim, nes esam – Lietuvos. Čia nemirtingos žvaigždės ir kregždės nemirtingos, Dangus čia nemirtingas ir ąžuolo šerdis, Čia savo šviesią galvą guldau vaizduos didinguos, O tu girdi, kaip plaka aukojama širdis.

Dėkoju už dėmesį janina. varniene@lnamai. lt