Kristijonas Donelaitis Metai Selmas lygina prajusius laikus su

Kristijonas Donelaitis “Metai” Selmas lygina praėjusius laikus su šiandiena

“Metų” socialinis, tautinis, kultūrinis, meninis, religinis kontekstai § “Metuose” pavaizduota apie 40 vyrų ir 20 moterų. § Veikėjų atrinkimas priklauso nuo jų vietos bendruomenės gyvenime. § Kūrinyje dominuoja “mes”- nei autorius, nei personažai čia nekalba savo vardu. § Atskirus žmones autorius teapibūdina tik tiek, kiek jie išsiskiria iš minios, viso kolektyvo.

Pričkus § Jam “Metuose” tenka pirmoji vieta. § Gana tragiška asmenybė: jis- šaltyšius, tarpininkas tarp dvaro ir kaimo, o tai yra sunki našta. § Pasižymi išmintimi ir sumanumu. § Vienintelio personažo gyvenimas apžvelgiamas nuo vaikystės. § Jis būrus ramina, guodžia, moko, kartu su jais išgyvena ir džiaugsmus, ir nesėkmes. § Bet Donelaitis Pričkaus lūpomis išsako karčią tiesą, kad prieš vėją nepapūsi, kad turi tylėti, kai muša per ausį. § Pričkus nuolat bara ir plūsta tinginius, apsileidėlius, girtuoklius. § Pričkaus mirtis žiauri, ji primena, kad būras- tik darbo įrankis, neturintis jokių teisių.

Krizas § Antrasis teigiamas “Metų” personažas. § Jam Donelaitis jaučia didelę simpatiją, jis rodomas kaip idealus būras, apipinamas įvairiausiais epitetais (“dosningasis”), savo sumanumu yra tapęs vienu turtingiausiu būru. § Patirtas vaikystėje vargas jį padarė jautresniu kitų bėdoms. § Turtai jo nesugadino: jis vaišingas, kuklus, paprastas, laikosi senų papročių. § Krizo likimas taip pat nelinksmas: pradėjęs nuo nieko, senatvėje jis turi eiti vėl ubagauti.

Lauras ir Selmas § Lauras- “lietuviškas kytras pilosopas”, mėgstantis pasamprotauti, stebėti amžiną gamtos kitimą. § Selmas- religinių, moralinių K. Donelaičio pažiūrų skelbėjas.

Analizės įvadas § K. Donelaičio epinė poema “Metai” yra pirmoji lietuvių literatūros gairė, pradėjusi žymėti kūrybos kelią. § Ji yra savita, galbūt kiek nesuprantama šiuolaikiniam žmogui, tačiau sprendžianti epochos problemas, aktualias ne tik tuometinei Mažajai Lietuvai, bet ir visai tautai. § Galima teigti, kad kūrinys aktualus ir šiandien bendražmogiškomis temomis: Dievas, žmogaus gyvenimas, tautiškumas, t. y. visa tai, kas domina ir domins žmogų visais laikais.

Tautiškumasaukščiausia vertybė § Šį teiginį puikiai iliustruoja ekspersyvus kreipinys: “Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės”. § Didysis poemos filosofas Selmas apgailestauja dėl buvusių laikų, “kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo”

Istorinis kontekstas § Lietuviškumo esmę ir jo išlikimo būtinybę geriausiai suvoksime atsiminę istorines aplinkybes. § Mažosios Lietuvos likimą nuolat įtakojo ir koregavo vokiečių kultūra. § Senojo gyvenimo būdo išlaikymas buvo vienintelis kelias lietuvio tautybei išsaugoti ir germanizacijai pasipriešinti. § Štai kodėl Selmas, totaliai atitinkantis autoriaus pasaulėžiūrą, piktinasi, rodos, dėl visai paviršutiniškų dalykų ir neesminių naujovių: “vokiškų sopagų” nešiojimo, “prancūziško pasirėdymo”. § Jis suvokė, kad tai yra ir menkniekiai, bet svetimos kultūros, keičiantys lietuvio išvaizdą ir mąstyseną.

Moralinės vertybės § Ištraukoje piktinamasi ir dėl pakitusių žmogaus moralinių nuostatų. § Selmas baisisi, kad vis mažesnę įtaką žmogaus gyvenimui daro Dievas ir bažnyčia, o dvasingumas visai nebevertinamas. § Susirūpinęs jis konstatuoja: “Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteli galvas, / O paskui tuo žaist ir šokt į karčemą bėga. ”

Karčema § Karčema tampa dar vienu moralinio degradavimo ženklu. § Ji tėra tik laikinas prieglobstis ir žemiškų malonumų buveinė, užpildanti žmogaus dvasinę tuštumą. § Skaudžiai suvokiama, kad žmonės tenori linksmintis, girtauti, tačiau labiausiai jį nuvilia tai, kad “. . . bažnyčioj išgirstų neminėdami žodžių, / Būriškas šūtkas glūpai taisydami juokias. ”

Dievo žodis Religingumas § Dievo žodis nepaveikia būrų širdžių, sielos gelmių ir neapkylėja dvasiškai. § Galima suprasti, jog dar viena dorybė tekste yra religingumas, kadangi jis padeda susiformuoti krikščioniškai pasaulėžiūrai, kuri yra neatskiriama tikro lietuvio savybė. § Krikščioniško gyvenimo būdo puoselėjimas, normų laikymasis yra tautiškumo garantas. Jei nėra vieno, tai nėra ir kito.

Laikas § Laikas pateikiamas kontrasto principu. § Esamos situacijos opozicinis polius yra Selmo išgirtieji laikai. § Poemoje teigiama, kad seniau žmonės buvo geresni, kuklesni, religingesni, t. y. pasižymėjo tomis vertybėmis, kurių dabar pasigendama. § Taip lyg ir teigiama, kad svarbiausia yra ne išorinis išsivystymo laimėjimas: švietimas, mokykla, knygų leidimas. § Svarbiausia- žmogaus dorovinės nuostatos, pasaulėžiūra, t. y. vidinė kultūra, kuri yra senojo lietuvio gyvenimo pamatas.

Kontrastas § Senojo ir naujojo kontrastas suskaldo erdvėlaikį į dvi dalis: praeitį ir dabartį. § Praeitis vaizduojama geresnė ir patrauklesnė nei dabartinė situacija.

Biografinis kontekstas § Selmas tampa panašus į pamokslaujantį žmogų. § Ištraukoje girdimas didaktinis tonas ir moralizavimas. § Poetas buvo pastorius, o kūrinio ištraukos skambėjo iš sakyklos. § Jo pamokymų klausė paprasti būrai, kuriems aiškiausi buvo tiesmukiški pamokymai.

Išvados § Donelaitis iš bendro lietuvių literatūros konteksto išsiskiria tuo, jog parašė pirmąjį lietuvišką grožinės literatūros kūrinį bei suformulavo tikro lietuvininko “elgesio kodeksą” įamžindamas senojo gyvenimo būdo sampratą.