KRISTIJONAS DONELAITIS 1714 1780 APIBENDRINIMAS Literatrin darb K

KRISTIJONAS DONELAITIS 1714 -1780 APIBENDRINIMAS

Literatūrinį darbą K. Donelaitis pradėjo apie 1740 -1743 m. Išlikusios 6 pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu. Pagrindinį savo kūrinį „Metus“ K. Donelaitis rašė 1765 – 1775 m.

„Metai“ mūsų literatūroje išsiskiria tiek tematika, tiek eilėdara. Vartodamas hegzametrą, K. Donelaitis siekė pagrįsti lietuvių kalbos vertę, parodyti jos prigimtinį panašumą į senąsias graikų ir lotynų kalbas. Iš tiesų lietuvių kalba, kaip senosios graikų ir lotynų kalbos, turi išsaugojusi ilguosius ir trumpuosius balsius bei skiemenis.

Donelaitis sukūrė savitą hegzametrą, pagrįstą antikiniu ilgų ir trumpų skiemenų kaitos principu, bet ir moderniu kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimu. Tokia eilėdara parodė, kad lietuvių kalba yra skambi ir graži, tinka ne tik valstiečių gyvenimui aprašyti, bet ir gamtos didybei atskleisti ar filosofiniams apmąstymams išsakyti.

„Metai“ kaip tautinė poema (istorinis kontekstas)

v. K. Donelaitis sąmoningai pasirinko lietuvybės – tarnavimo lietuvių tautai ir lietuvių kultūrai – kelią. Toji tauta Prūsijoje buvo socialiai bene labiau-siai pažeminta bendruomenė: po maro atkelti vokie-čiai, prancūzai ir šveicarai tampa amatininkais, prekybinin-kais, valdininkais, o lietuvninkams lieka tik baudžiauninkų dalia. v Kaip pastebėjo K. Donelaičio kūrybos tyrinėtojas profeso-rius Albinas Jovaišas, pats Vyžlaukio pavadinimas yra provokuojantis. Tokiu valsčiaus pavadinimu poetas metė iššūkį pačiam Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui I, kuris 1724 m. įsaku buvo uždraudęs savo karalys-tėje avėti vyžas. Visais įmanomais būdais buvo bandoma sunaikinti lietuviškus papročius

v„Metai“ – kūrinys, turintis aiškiai išdėstytą tautinio ir kultūrinio pasipriešinimo programą. Jis vaizduoja Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenę, kovojančią dėl savo garbės, papročių, kalbos, tapatybės, taigi – dėl išlikimo: „Ak! kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės, / Kaip lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė/ Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo. Taip Selmas išreiškia nusivylimą, kad lietuvninkai mėgdžioja svetimtaučius.

v. Donelaitis, kaip ir Mikalojus Daukša, laikė tautiškumą prigimties (Dievo duotu) dalyku ir glaudžiai siejo jį su žmogaus morale. Tai reiškia, kad išsižadėdamas tautos papročių elgiesi nemoraliai, nes pažeidi Dievo nustatytą tvarką: jeigu Dievas tau paskyrė būti lietuvninku, tai ir turi juo būti, gyventi pagal jo papročius, kalbėti jo kalba, jeigu to nedarai, elgiesi nemoraliai (nesilaikai Dievo nustatytų taisyklių).

Donelaičio poemoje teigiama, kad vieno lietuvninko nuosmukis žemina visą bendruomenę: , , Eik, - tarė, - šūdvabali! kur šūdvabaliai pasilinksmin. / Juk tu jau su savo namais, kasmets šūdinėdams, / Sau ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos“ (Pričkus sako Slunkiui). Skatinant vertinti ir saugoti paveldėtą savo bendruomenės gyvenimo būdą, akcentuojamas lietuvnin-kų moralinis pranašumas prieš ponus: „Bet kaip <. . . > lietuvninkai su vokiečiais susimaišė, / Štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto“; „Mes lietuvninkai vyžoti, mes nabagėliai/ <. . . > Bet ir poniškas ligas kentėt neprivalom. / <. . . > Vis tekini, kaip klapams reik, atliekame darbus“. Norima įtikinti lietuvninkus, kad jų prigimtyje įrašytas darbštumas, kilnumas, paprastumas, o ponų mėgdžiojimas užkrečia jų ligomis (puikybe, gobšumu) ir naikina gerąsias lietuvio savybes.

„Metai“ kaip religinė poema (Pietistinis kontekstas)

v. Religinis poemos sluoksnis susijęs su pietizmu. Pietistai – liuteronizmo šaka, kuriai priklausė ir Donelaitis. Jie stengėsi ugdyti žmogaus pamaldumą, paklusnumą Dievui, skatino žmones gyventi kukliai, saikingai, darbščiai, pasitenkinti tuo, kas Dievo duota. Taip pat kvietė lietuvius pasitikėti Dievo valia ir susitaikyti su jo nustatyta pasaulio tvarka: būrui paskirta dirbti, todėl ir reikia tą pareigą uoliai vykdyti. v„Metuose“ būrai ir yra raginami laikytis pietistinių dorybių, t. y. būti darbštūs, gyventi kukliai ir saikingai: „Rods sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus, / Yr didžiausi bei brangiausi dovana dievo. “; „Rods, - tarė Lauras, - su miera [saiku] vis reik pasipurtint. / Proto reik, kad ką rudens čėse mėsinėji, / O kad čėrauji [valgai], vėl reik su razumu [protu] čėraut.

v. Donelaitis teigia, kad pasaulis, nepaisant jo gyventojams tenkančių vargų, yra geras, ir kviečia žmogų kantriai kęsti vargus bei džiaugtis tokiu pasauliu, koks jis yra: „Štai tuo bėdos iš visų pašalių susibėga/ Ir nuo lopšio mus ik grabo persekinėja. / Ale ką galim veikt? / <. . . > Juk ne vis reik vargt, ir tokios randasi dienos, / Kad, prisivargę daug, širdingai vėl pasidžiaugiam. “ v. Poemoje akcentuojamas ir būrų religingumas. Jie turi dėkoti Dievui už viską, ką turi: „Tu, žmogau niekings! mokykis čia pasisakyk/ Ir pasisodindams gardžiaus n’užmiršk savo Dievą. “

„Metai“ kaip socialinė poema (Apšvietos kontekstas)

v. Metus įmanoma perskaityti ir kaip Apšvietos laikų didaktinę poemą, kuri moko žmones teisingai gyventi, sėkmingai ūkininkauti, kurios teigiami ir neigiami veikėjai įkūnija sektinas dorybes ir vengtinas ydas. Savo forma kūrinys primena ilgą eiliuotą pamokslą, pasakėčių pynę. v. Girtuokliavimas vaizduojamas ir kaip moralinė degradacija, ir kaip socialinė žala, nes girtuoklis save ir šeimą pasmerkia skurdui ir badui: „Tas nenaudėlis Plaučiūns, pas Kasparą pernai/ Talkoje pavitots [privaišintas], taip baisiai buvo pririjęs, / Kad jis naktyj, ant tamsių laukų klydinėdams, / Budę naują su dalgiu šukėtu prapuldė <. . . > Taip ir vaikpalaikiai Plaučiūno savo tėtačiui/ Garbę su šiaudų kūliu padarydami rėkė; / Nės grūdelius lauke jau vėjai buvo nudaužę, / Taip kad tikt šiaudai į mėšlą mest pasiliko. “

v. Mokoma taupumo, nes gyvenant skurdžiomis sąlygomis bet koks saiko praradimas gali lemti dar didesnį skurdą: „Ar ne gražu žiūrėt, kad Gryta, jau prisiverpus, / Skirsto verpalus aust ir audus baltina drobes? / O paskui, kas namui reik, rokuodama rėžia, / Taip kad ir dailiems auteliams gals pasiliktų. / Ak! kad visos moters taip kytriai padarytų, / Mislyk tikt, ar būtų tiek nuogų nabagėlių? “ v. Dažnai aiškinama sėjos, daržininkystės svarba, norima perspėti, kad pirmiausia reikia užauginti augalus, kad būrai turėtų kuo maitintis patys ir gyvulius galėtų šerti: „Tu tikt vis mėsos kasdien prisiėst išsižioji, / O burokų bei lapienės niekini garbę. / <. . . > Eik, žioply! eik sėt kiekvieną sėjamą daiktą. / Sėk miežius, pupas, grikus su didele sauja; / Ir avižų n'užmiršk, kad sėdams išberi grūdus: / Nes kisieliaus tu, o kuinai pašaro laukia. “

v. Akcentuojama ir švietėjiška žmonių lygybės idėja: ir ponai, ir būrai yra tik menki „biedžiai“, kurie bejėgiai prieš mirtį: „Mes (taip pons, kaip būrs), lopšyj verkšlendami biedžiai, / Amžio būsiančio tikt blogą pumpurą rodom. <. . . > Giltinė su rauplėms piktoms atšokusi smaugia/ [ir visi] Su grožybėmis visoms į nieką pavirsta. “ (Lauras sako „Vasaros darbuose“). Dievo akivaizdoje ir ponas, ir būras vienodai menkas.

„Metai“ kaip filosofinė poema

v. Vyrauja mitinis atsikartojančio gyvenimo kaip besisukančio rato vaizdinys. v. Metuose gamtos ciklas simbolizuoja žmogaus gyvenimo ciklą: pavasaris, vasara, ruduo ir žiema atitinka vaikystę, jaunystę, brandą ir senatvę. Dažnas rato motyvas nurodo laiko tėkmę ir naujo ciklo pradžią (metų laikai keičiasi tarpusavyje, o žmonių vienos kartos keičia kitas). vŽmogaus gyvenimas trapus ir laikinas, dažnai lyginamas su žolele: „Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds <. . . > Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis/ Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms. “ (sako Lauras). vŽmogus vadinamas našlaičiu: „Mes griešni siratos [nuodėmingi našlaičiai], mes biedni nabagėliai“.

Poemos „Metai“ raiška

v. Poemai būdingas visažinis pasakotojas. Kartais jis susitapatina su viežlybaisiais būrais: „Mes, lietuvninkai vyžoti, mes, nabagėliai. . . “ v Derinamas žemasis ir aukštasis stilius: kai moralizuojami būrai, kalbama šiurkščia buitine kalba. v Neviežlybiems būrams negailima šiukščių epitetų (šūdvabalis, smirdas, nenaudėlis). v. Kai aprašoma gamta ar filosofuojama apie gyvenimo trapumą, moralizuojantis tonas nutyla, pasigirsta lyriškas kalbėjimo tonas. v Ryškus gamtos ir žmogaus, jo gyvenimo paralelizmas.