Kostas Ostrauskas 1926 04 05 2011 09 Nors

Kostas Ostrauskas 1926. 04. 05 -2011. 09

Nors jau senstelėjęs, bet dar nesu toks senas, kad griebčiausi autobiografijos. Tai būtų, manau, nerimtas užsiėmimas. Autobiografija pateisinama nebent tik tada, kai jau jokio rimtesnio darbo nebesugebi. (O aš dar vis mat galvoju, tikiuos tai ne iliuzija, – jog dar šį tą galiu. ) Negana to. Rašyti apie save – tai rašyti, – tiesiog nesąmoningai, – ne taip, kaip iš tiesų buvo, bet kaip norėtum, kad būtų buvę, tai pozuoti ir rodyti save ne tokį, koks esi buvęs ir tebesi, o koks norėjai ir norėtum būti. Tai nesąžininga. Iš kitos pusės, nusiteikus labai sąžiningai ir objektyviai, – kiek tai išvis įmanoma, – tektų, galima sakyti, kone išsinuoginti prieš visą svietą. Nors tai šiais laikais gana madinga, aš vis dėlto nesu mazochistas. Tad tegaliu tik trupurį pasakyti: gimiau 1926 metais Veiveriuose, vaikystė ir jaunystė prabėgo – kur kas per greitai – daugiausia neužmirštamuose Šančiuose, – taip, neužmirštamuose, – o nuo 1949 metų per nesusipratimą gyvenu Amerikoje. Čia, atrodo, ir numirsiu. Nei šis, nei tas. Kostas Ostrauskas

Ostrauskas – ryškiausias avangardistinės dramaturgijos atstovas lietuvių literatūroje, absurdo teatrui artimomis priemonėmis nagrinėjantis žmogaus susidūrimo su likimu ir mirtimi patirtį. Vietoj tradicinių personažų jo dramose veikia metaforinės figūros; konfliktą nustelbia būties problematika, sutelkta į iracionalią, neretai paradoksalią situaciją, kurios vidinę įtampą sukuria minties raidos dinamika, o ne draminio įvykio plėtotė.

Nuo kūrybos kelio pradžios Kostas Ostrauskas yra savitos tematikos ir draminės raiškos dramaturgas. Jo kūriniai paremti asociatyvia kompozicija, ekspresyvia ir sugestyvia raiška, nulemta ironijos, farsiškų parodijavimo elementų, grotesko. Konfliktą, tradicinės dramos veiksmo varomąją jėgą, nustelbia žmogiškosios būties problematika, sutelktą į paradoksalią, iracionalią situaciją.

Pjesė “Gyveno kartą senelis ir senelė” (19631969) žymi dramaturgo posūkį į avangardą. Minimalistinis dialogas, priešiškas funkcijas atliekančių abstrahuotų vaizdinių kompozicija, kuri nutrina ribą tarp pasakos ir realybės, logikos ir iracionalumo, daro kūrinį unikalų mūsų literatūroje. 2006 m. Čikagos Balzeko lietuvių kultūros muziejaus užsakymu teatro sambūris "Žaltvykslė" pastatė Ostrausko vienaveiksmę dramą "Gyveno kartą senelis ir senelė" (režisierė ir scenografė Ilona Čiapaitė). Spektaklis skirtas K. Ostrausko 80 -mečiui.

K. Ostrauskas absurdo teatro tradicijoje mato nepanaudotas turinio ir formos galimybes, žingsnis po žingsnio išryškina absurdo dramų potekstėje slypinčią intenciją, skatinančią kūrinio personažą bei skaitytoją/žiūrovą atsigręžti į save ir atpažinti absurdiškumą savo gyvenime. Aušra Martišiūtė

Nekyla abejonių, ar Ostrauskas įsilieja į postmodernistinės literatūros kontekstą, – tai neginčytina. Daugumoje jo dramų įžvelgiame tą patį postmodernistinį reliatyvizmą, kurio dėka meninis tekstų pasaulis virsta reikšmių visuma ( atsisakoma vienareikšmio turinio, nuoseklaus siužeto, sluoksniuojant, sintezuojant įvairių kultūrų tekstus, įtvirtinama pasaulio regos, stilių, žanrų įvairovė). Ingrida. Ruchlevičienė

Koliažo, intertekstualumo principas dominuoja lietuviškos tematikos vienaveiksmėse pjesėse “Vaižgantas”, “Balys iš Baibokų”, “Vyskupas Antanas”. Pjesėje „Vyskupas Antanas“ panaudojami A. Baranausko dienoraščio fragmentai, dramos „Balys iš Baibokų“ tekstas sudarytas iš B. Sruogos laiškų, kūrinių, prisiminimų apie B. Sruogą, oficialių dokumentų. Skaitytojui/žiūrovui gerai žinomas A. Baranausko, B. Sruogos kūrybos kontekstas lieka už pjesės ribų.

Kostas Ostrauskas ne tik siekia į savo kūrinius įtraukti naujovių, bet ir atlieka „kultūros perkainojimą“. Kūrybą dramaturgas suvokia kaip kritiką plačiąja prasme. Nors jis neatmeta tradicijos, tačiau „perdaro“ ją naudodamas montažo, koliažo techniką. K. Ostrausko dramoms būdingas neišbaigtumas, daugiabalsiškumas: autorius remiasi kūriniais nuo antikos literatūros iki lietuvių folkloro, juos ardo ir perkuria iš naujo.

Pjesių intrigą sukuria personažų skirtingų pažiūrų įvairovė. Amžius ir visuomeninė padėtis nulemia A. Baranausko pažiūrų prieštaravimus. B. Sruogos vidiniai monologai ir vieši pasisakymai atskleidžia asmenybės laisvės ir represinės sovietinės tikrovės kontrastą bei konfliktišką susidūrimą. Personažas ne tik vaidina „kelialypį“ savo vaidmenį, bet ir tampa savo gyvenimo spektaklio žiūrovu (vyskupas Antanas vaidinimą stebi sėdėdamas danguje). Suabejojama vaidinimo ir tikrovės perskyra, – dramos „Balys iš Baibokų“ pabaigoje girdime B. Sruogos balsą, linksmame epiloge išsklaidantį graudžią savo paties laidotuvių nuotaiką, tačiau teatrišką euforiją sudrumsčia abejonė: „Sruogos balsas. Nejaugi iš tiesų čia tik vaidinimas? Tiktai teatras? “ Aušra Martišiūtė

K. Ostrausko pieštas tėvo portretas. Iš 4 klasės vokiečių k. žodynėlio paskutinių puslapių.

8 klasės mokinio elgesio ir mokslo pažangumo pažymėjimas. 1945 -1946 m.

Gimnazisto K. Ostrausko istorijos konspektai

Gimnazisto K. Ostrausko istorijos konspektai

K. Ostrauskas Vokietijoje. Pabaltijo universiteto Hamburge studentas. 1947 -1948 m.

K. Ostrauskas. Apie 1949 -1950 m.

K. Ostrausko užrašų fragmentai iš V. Krėvės skaitomų paskaitų JAV. Apie 1951 -1952 m.

K. Ostrauskas su sūnumi Dariumi. JAV. Apie 1959 m.

Dramos rankraščio fragmentas. 1945 m.

Čikaga. 1958 m.

Akimirka iš spektaklio pagal K. Ostrausko dramą , , Kanarėlė". Rež. V. Valiukas. Čikaga. 1961

Lietuvių išeivijos kultūros atstovai. Rašytojai M. Katiliškis, A. Škėma, K. Ostrauskas, dailininkas V. Ignas (1961).

Draugiškas susibūrimas. JAV. 2003 11 02. A. Čipkaus nuotrauka

Kostas Ostrauskas buvo vienas iš paskutiniųjų Vinco Krėvės-Mickevičiaus studentų. Kaip literatūros istorikas, kritikas, parašė įdomių studijų apie Joną Biliūną, Kazį Binkį ir kt.

KOSTAS OSTRAUSKAS skaito monokomedijos ŽODŽIAI, ŽODŽIAI ištrauką. Įrašas skamba aktyvavus piktogramą

<. . . >be tradicijos nebūtume tokie, kokie esame. O norint būti „moderniam“, pirma reikia pažinti tradiciją, siekiant „laužyti“ taisyklę, privalu žinoti, kokia ta taisyklė, kas tai per padaras. Kad ir kaip šiauštumeis prieš tradiciją, net ir kautumeisi su ja, vis tiek ne iš nieko išdygai, nesi tuštumoj. Pagaliau nors ir verstumeisi per galvą, aukščiau bambos neiššoksi.

“Pypkė“ parašyta 1951 metais (išspausdinta 1954 m. „Literatūros lankuose“). Pasidairius greitosiomis po duomenis, pasirodo, jog ta E. Ionesco „Plikagalvė“ („La cantatrice chauve“), pirmą kartą pastatyta Paryžiuje 1950 m. , buvo išspausdinta tik 1954 m. , kurį laiką beveik nesulaukė platesnio atgarsio ir išgarsėjo svetur išversta į anglų kalbą („The Bald Soprano“, 1956). S. Becketto „Belaukiant Godo“ prancūziškas originalas („En attendant Godot“) pasirodė 1952 m. (premjera 1953 m. ), o angliška versija („Waiting for Godot“) – 1954 metais.

Apskritai tas pirmumas dažnai yra gana miglotas, „slidus“ reikalas, sunku jį suvaikyti. Chronologijos čia negana. Pagaliau kūryba – ne soclenktynės. Kartais idėjos tartum pačios subręsta, pakimba ore, atsiveria naujos galimybės – telieka tik jas „suuosti“ ir nutvert už uodegos kone nesąmoningai – bet kam, kuris joms atviras, ir bet kur. Šiuo atveju mums, „mažiesiems“, padeda, kai, išsprukę ar išmesti už savo „parapijos“ ribų, atsiduriam plačiajame pasauly. Be to, čia dar knieti pabrėžti, jog, apskritai kalbant, mes, lietuviai, kartais (dažnai? ) manom, kad visada velkamės visiems iš paskos ir kad tik šventieji – šiuo atveju kitataučiai – puodus lipdo, o jeigu mes ką nors naujesnio ar šviežesnio sužiedžiam, tai tiktai nusižiūrėję į kitus. Ne visada ir nebūtinai.

Absurdas? Postmodernizmas? Niekad nesvarsčiau nei jų prasmės bei esmės, nei kuris sietinas su mano dramomis. Man vis tiek. Kryptys keičiasi, transformuojasi, susilieja su kitomis, kartais visai išblunka ir dingsta praeityje. Gimsta nauja, miršta sena – arba atvirkščiai. Nori nenori, esi savo laike, savo meto kultūrinėje aplinkoje, – rašai, kone nesąmoningai, koks esi, kaip jauti ir išmanai. O kūrinio esmė yra ne jo „tradiciškumas“ ar „modernumas“, apskritai ne kryptis ar jos atmaina, bet jo autentiškumas, autoriaus sugebėjimas kūrybiškai prabilti savo balsu. Galų gale kaip pavadinsi – nepagadinsi. Tačiau sutinku, kad „tvarkos“ – istorinės, vadovėlinės – reikia, padeda orientuotis. Tačiau tai literatūrologų darbas. Ir ačiū jiems už tai.

Mano kūrybiniame procese neabejotinai figūruoja „žaidimas“, tad jis atsispindi ir pačiose dramose. Tačiau „žaidimas“ homo ludens • prasme, o ne „durniaus voliojimas“. Kiekvienas kūrinys – ne tik literatūros, bet ir muzikos, meno – yra artefaktas. Jis suteikia žmogui estetinio poveikio ir patirties, paįvairina ir praturtina jo gyvenimą. • Homo ludens – žaidžiantis žmogus

Literatūra savaime prasminga – kaip ir kiekvienas (pozityvus arba bent ne negatyvus) žmogaus kūrinys. O gyvenimas? Nežinau, kiek jis prasmingas, tačiau tikrai vertas gyventi jau vien todėl, kad yra Mozartas, Shakespeare'as, Leonardo etc. Taip, gyvenime neabejotinai nemaža absurdo – nereikia jo toli ieškoti, tik apsidairyk. Bet ar tai reiškia, kad turi tartum nagais įsikibti į absurdo jauseną? Toli gražu. Tačiau negali jo ir ignoruoti: žvelgiant į gyvenimą ir žmogų, kartais (gal net ir dažnai) praverčia (kreivoka) šypsena, skepticizmas, ironija ir, žinoma, kritika, o tuo labiau – savikritika. Kitokia jausena ir laikysena, bent man, neįmanoma. Gal dėl to gyvenimas ir žmogus „dramatiškesnis“?

Pats gyvenimas yra „mokslas“ – gyveni ir mokaisi. (Ir nieko gero neišmoksti? ) Tad ir rašytojas – ne mokytojas (išskirtinai garbinga profesija), tuo labiau ne pamokslininkas, ne moralistas. (Bent ne aš. ) To mokymo jau ir taip per daug. Ar jaučiuosi laisvas nuo žanrinių įsipareigojimų? Visiškai nuo žanro nepabėgsi, tad ir nesistengiu nuo jo sprukti. Tačiau taip pat nenoriu būti jo sukaustytas ir tartum spyna užrakintas. Kita vertus, visai išbėgti į lankas irgi nekas – gali atsidurti tokioje teritorijoje, kad nežinosi, nei kur esi, nei ką darai.