KLAIPDOS MIESTO KERTINIO AKMENS PASKIRTIS EUROPOS DVASINS IR

KLAIPĖDOS MIESTO KERTINIO AKMENS PASKIRTIS EUROPOS DVASINĖS IR KULTŪRINĖS RAIDOS KONTEKSTE – „MES NUTARĖME MIESTĄ PASTATYTI“ Brolis Benediktas Sigitas Jurčys, OFM, Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno vyresnysis Klaipėda 2016 12 01

Tai ką jums perskaitysiu yra tik žinia. Mano žinia apie akmenį, kurį Klaipėdos pilyje XIII a. įmūrijo Europa. Akmenį įmūrijo krikščioniškoji Europa. Aptarsiu XII ir XIII amžių Europą, elgetaujančius vienuolius, kurie buvo socialinės ir švietimo hierarchijos viršūnėje. Anų metų Mažesniųjų brolių – minoritų statistika: 1221 - 1230 m. brolių skaičius išaugo nuo 5 iki 10 tūkst. ; 1282 m. Europoje buvo 30 tūkst. brolių ir 1271 vienuolynas. Šiuos skaičius reiktų padauginti iš keturių, nes tuo metu labai veiklūs ir verslūs buvo keturi elgetaujantys ordinai: dominikonų, pranciškonų, karmelitų ir augustijonų eremitų. Vakarų krikščioniškoje Europoje jau buvo virš 150 tūkst. parapijų.

Per tūkstantį metų krikščionybė nuėjo nuolatinės reformos kelią: nuo Dvylikos apaštalų Jeruzalėje iki vyskupijos, kuriai vadovavo Kuršo vyskupas pranciškonas Henrikas Liuksemburgietis. Jį pop. Inocentas IV - asis 1247 m. paskyrė vyskupu Žiemgaloje, o 1251– 1263 m. Kuršo vyskupu ir valdovo Mindaugo globėju. Šiai vyskupijai buvo priskirtos ir lietuviu žeme s.

Pranciškonu šaltiniuose lietuviai pirma karta pamine ti saksu provincijolo Jono iš Piancarpino kronikoje. Jis buvo pop. Inocento IV (1243– 1254) siųstas diplomatas ir pasiuntinys totoriams. Historia Mongolorum jis rašė, kad kelionės i Tolimuosius Rytus metu pasiuntiniai pranciškonai labai bijojo lietuviu , kurie dažnai puldinėjo rusu žemes, per kurias, vykdami pas didi ji chana , ture jo keliauti. Tac iau savo kelione s metu jie lietuviu nesutiko.

Šaltiniai liudija apie Lietuvos valdovo Mindaugo iniciaciją į tikėjimo paslaptį ir į krikščionių bendruomenės gyvenimą. Vienybės su Romos bažnyčia pasiruošimo etapui buvo pakviesti broliai pranciškonai, troškusieji atlikti evangelizavimo ir apaštalavimo misiją. Nors mano žinią lydi tik fragmentiški ano laikmečio šaltiniai, šią problemą palieku naujajai istorikų ir archeologų kartai, man svarbi mūsų laikų gyventojų mąstysenos permaina, perteikiant žinią apie XIII - o a. krikščionių bendruomenę Klaipėdoje.

Antrąjį tūkstantmetį Europa pradeda ypatinga sielovada ir švietimu. Nuo XIII a. dėmesys krypsta į profesionalų pamokslininką, kurio parengimui sukuriama ilgametė universiteto programa Ars Artium- menų menas, su aukštųjų teologijos studijų sistemomis. Tai paliko ryškų pėdsaką visuomenės intelektualiniame gyvenime, su ryškėjančia pranciškonams būdinga humanistine srove. Galingas elgetaujančių brolijų sąjūdis išaugo į didžiulę sistemą, įaugusią į universitetų kultūrą ir virtusia labai svarbia šios kultūros dalimi, su puikiai veikiančia sistema parapijinėse mokyklose. Mokslo pamatu buvo laikomi Aristotelio raštai. Atsirado scholastinė kultūra, stiprėjo naujos – humanizmo srovės, formavosi žmogaus sąžinės samprata.

Vykstančios permainos skverbėsi ir į krikščionybės regiono pakraščius. Štai mano žinia, štai - į tokį portretą žiūrėkime, aptardami pirmąjį lietuviu žemėse apaštalavusį minoritą - pranciškoną Henriką iš Liuksemburgo. Pradžioje vyskupas Henrikas apsigyveno Rygoje, kur jau 1238 m. buvo įsikūrę pranciškonai iš Saksonijos, kurie priklausė Liubeko kustodijai. I vairūs dokumentai mini brolių pranciškonų bendradarbiavimą su vyskupu. Tarp ju kapelionas vyskupas Konradas, Andriejus, Adolfas, Henrikas. Tie patys vardai sutinkami ir kituose dokumentuose, kur yra daug žinių apie Mindaugo ir Livonijos vienuolyno ryšius.

Europinės kultūros formavimosi dinamiką, vykusią XII ir XIII amžiuje, jos kertinį akmenį randame vyskupo Henriko Liuksemburgiečio prašyme, kuris datuotas 1252 m. spalio 18 d. , kad visi parapijiečiai turi lankyti vyskupo Klaipėdos pilyje jau pastatytą bažnyčią, kol Ordino magistras pasistatys savo dvi bažnyčias. Mano galva, didysis vyskupo Henriko rūpestis buvo krikščioninti riteriškąją kultūrą.

1197 m. Šventojoje Žemėje susiformavęs vokiečių Švč. Mergelės Marijos ordinas, vadinamas kryžiuočių vardu, 1226 m. sėkmingai sukuria stiprų valstybės valdymo organizmą Prūsijoje ir Livonijoje, Baltijos šalyse – Fratres militiae Christi. Ordiną sudarė riteriai ir patarnautojai, kunigai ir svečiai paklūstantys magistro įsakymams. Jo gretose buvo Europos šalių “kalavijo“ vyrai: ir anglai, ir frankai, ir italai, ir ispanai. . .

Štai mano žinia šiandienos Klaipėdai: vyskupas Henrikas Liuksemburgietis buvo pirmasis Klaipėdos vyskupas, meras, kuris Dievo garbei ir krikščioniško tikėjimo augimui pastatė pilį. Išliko 1252 m. sutarties dokumentas ir iškalbus miesto antspaudas, į kurį žiūrėdamas numanai, kad Klaipėda buvo išsirinkta ir kaip laivų statyklos vieta. 1253 m. Vyskupas rašo, kad “tiltus pridera taip įrengti ir pastatyti, kad jie netrukdytų laivų iškrauti bei jiems praplaukti”.

Po penkerių metų Liubeko miesto taryba Livonijos magistro Burchardo von Hornhauseno prašymu surašė raštą ir 1257 m. Klaipėdos miestui suteikė Liubeko miesto teises. Tai patvirtino: “Vardan Jėzaus Kristaus, amen, minoritų ordino brolis Henrikas, Dievo malone Kuršo vyskupas. . . Šių nuostatų mūsų palikuonims nuolatos laikytis pridera, kaip ir bendruomenei savo ruožtu, ir niekas jokiu būdu neturi išdrįsti jų sulaužyti”.

Šiandien niekas jokiu būdu neturėtų užginčyti, kad išmušė valanda Klaipėdos gyventojams drauge su Liuksemburgo miesto visuomene įamžinti šį iškiliausią XIII a. šviesuolį Kuršo vyskupą pranciškoną Henriką Liuksemburgietį atminimo paminklu Klaipėdoje! Būtent toks Klaipėdos miestas Europos kultūros kontekste yra vienas iš kertinių akmenų.