Kelias Skiriu TAU mano mielas mogau kuris stengiesi

Kelias

Skiriu TAU, mano mielas žmogau, kuris stengiesi neverkšlenti, nekritikuoti ir neteisti. Negali teisti žmogaus jo nepažinęs, o kaip menkai tu jį pažįsti. K. Džibranas

Kartą paklausiau aš Kelio: - Tavimi visi važiuoja, eina, bėga, skuba. O Tu pats ar nenorėtum kur nors nuvažiuoti?

- Žinoma, norėčiau. Tai sena mano svajonė. Deja, nėra tokio vežimo, kuriame sutilpčiau. Esu be galo ilgas.

Po kiek laiko vėl Jį pakalbinau: - O koks Tu pats sau labiausiai patinki – žvyrkelis, asfaltuotas, akmenimis grįstas, žole apaugęs ar dar koks nors?

Smėlėtas ir žvyruotas aš dulkėmis apkloju pakeleivį ir žolę. Asfaltas mane sukausto, trukdo svajoti, be to, jis dažniausiai aplaistomas krauju.

Tai - skubos kelias. Akmenų kelias ypatingas jėgos kelias. Man jis labai patinka, bet jums – ne. Per daug triukšmingas, nešiuolaikinis, juo nepaskubėsi.

Kiek patylėjęs Kelias pridūrė:

- Man malonus - oro kelias, jis arti Saulės. Dar mielesnis – jūros, jis gilus ir paslaptingas. Manau, kad pats svarbiausias yra Širdies kelias. Juo einantys nesukelia dulkių nei triukšmo, neskuba ir kalbasi labai švariais žodžiais. . . -

O kaip surasti tą nuostabų Kelią? - Jį nesunkiai randa TIE, ryto rasoje nuprausę savo Širdis. .

Ir dar aš pasmalsavau: - O į kur Tau maloniausia vesti žmones?

- Vedu žmones gyvenimo ratu – į krikštynas, vestuves, laidotuves. Smalsiems padedu pakliūti į svetimas šalis. Vedu visus į šventes, parduotuves, mokyklas, restoranus, netgi į Mėnulį.

Deja, neturiu galios sutrukdyti einančiajam į nuodėmę. Liūdniausia, kai ant manęs guli girtuoklis. Maloniausia, kai manimi žmogus eina į Laisvę. . .

- Kaip Tu supranti, kad jis eina į Laisvę?

- Tik Širdies keliu einantys ieško Laisvės. - O kas yra ta Laisvė?

- Och. . . , - atsiduso Kelias. – Verčiau neklausk. Šį klausimą teks išsiaiškinti kiekvienam savarankiškai. . .

Ir Kelias nuvingiavo tolyn. . . PPS INGA