KAZYS BINKIS Pasirainjo K Alijoius K Papilietis Kazys

KAZYS BINKIS

Pasirašinėjo: K. Alijošius, K. Papilietis, Kazys Roviejietis, Nedarbininkas, Neklaipėdietis, Nelatvis, Nepartyvis, Ras Desta, Riza Chanas ir kt. slapyvardžiais.

Pirmasis lietuvių rašytojas, kuriam novatoriškumas tapo svarbiausiu kūrybos principu, elgesio norma, beveik religija, kaip ir daugeliui XX a. avangardistinio meno kūrėjų.

Kartu jis liko kaimo patirties ir kaimo kultūros žmogumi, kaip A. Vienuolis ar M. Katiliškis. Jo kūryboje gyveno du psichologiniai tipažai, vienas kitą stumdydami, du kultūros klodai, susiliedami ir vėl išsiskirdami.

„Pirmąkart gimiau 1893 m. , mirti, kiek pamenu, nė karto visiškai nenumiriau. “ K. Binkis. Autobiografija Gimė 1893 -11 -16 Gudeliuose (Biržų r. ) Mirė 1942 -04 -27 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse

Iki 14 metų gyvenau Gudelių sodžiuj, teisingiau parovejy ir šilely. Grybaudavau, žūklaudavau, jodavau nakties, o žiemą gaudydavau sniegenas ir dagiliukus ir vėl juos paleisdavau, nes gryčia kartais prieidavo smalkumo ir paukščiukai „pasigerdavo“. Su vaikais retai tesimušdavau. “

Prieš kiaulių ir galvijų ganymą buvau griežtai ir principiniai nusistatęs, kad nevaržyt gyvuliams laisvės.

Be galo mėgdavau gaisrus ir vaidinuoklius, kurių savo akim daugybę esu matęs. Už tai iki šiol šventai tikiu, kad vaidenas.

Sodžiuj turėjau nekokią renomė, kuri net iki šiol nepasitaisė. Praminė mane „vėjavaikiu“. Toksai vardas man be galo patikdavo, nes vėjui jau nuo mažų dienų pavydėdavau.

Knygų gaudavau iš tėvelio ir iš Papilio klebono kun. Prialgauskio bibliotekos. Vienažinskio dainos, Robinzonas Kruzo ir Šventųjų Gyvenimas buvo geriausi mano jaunystos draugai.

Kitus 14 metų „mokiaus“. . . Buvau įvairiose mokyklose, pradedant Papilio liaudies mokykla ir baigiant Berlyno universitetu, bet nė vienos nebaigiau, išskyrus vieną gyvenimo mokyklą, kurią pasiryžęs esu eit iki grabo, t. y. kol pabaigsiu.

Dalyvavau įvairiuose „judėjimuose“, užiminėjau įvairiausias vietas ir galų gale įsitikinau, kad tėvelis teisingai vienąkart yra pasakęs, kad iš manęs nieko gera neišeisią. Bet, tiek to.

Autobiografija gana manieringa. Tačiau nieko nuostabaus – tokia tada buvo mada: dažnas jaunas rašytojas tuomet kalbėjo, jog gimė per apsirikimą, be jo valios ir sutikimo, dar tebėra gyvas, nes nenumirė, ir t. t. Binkio charakteriui tokia maniera, galima sakyti, net ir tiko.

„Aš Binkio niekad nesu matęs, tačiau kažkodėl tikiu J. Aisčio žodžiams: majestotiškas, juodas, kaip Edgar Poe juodvarnis. . . Ir gailiuos, jeigu iš viso dera žmogui gailėtis to, kas buvo ne jo gadynėje. Gailiuos jo nematęs ir nepažinęs, nes tai būta tikrai šaunios ir įdomios asmenybės. “ K. Ostrauskas

Dar jam gyvam esant, sklido apie jį būtos ir nebūtos linksmos istorijos. Štai kad ir tokia, kurią pasakoja J. Aistis. Kartą jis lankėsi Binkio nugyventame ūkyje.

„Susėdus vakarieniauti, užėjo būrys lietaus ir per lubas pradėjo lašėti ant staltiesės ir į lėkštes. Iš karto jis (Binkis) nekaip pasijuto, bet valgė sau ir nepaisė. O lietus savo: lyja nuo lubų, kaip lauke. Pakėlė jis galvą, pasidairė ir kreipėsi į žmoną: „Zosyte, ar tu nepaieškotum kur kokio skėčio, ar ką? “ Nieks, net vaikai nesijuokė. Ir nuotaika buvo sunki. . . Galop Binkis atsistojo ir olimpiškai ramiu balsu pasakė: „Paieškokim kur kokios vietos, kur nelaša, ir palaukim, kol lietus praeis“. Sūnus atsiliepė: „Tėte, kad jau lauke nelyja!“ Tas vėl ramiai atsakė: „Tuo geriau – jei lauke nelyja, tai ir troboj greit nustos“.

Ne visos tos istorijos patikimos. Tuo labiau, kad kai kurias tų istorijų, sakoma, pats Binkis į svietą paleidęs, nes mėgdavęs ir iš savęs pasijuokti.

Linksmo būta Binkio. Linksmo, bet ne vulgaraus. Nors ir linksmas, Binkis buvo orus, gana išdidus, beveik aristokratiškas. Tad ir jo bohemiškas polinkis buvo gana nuosaikus, neišeinąs į lankas. Nemėgo jis ir kada kiti peržengdavo ribas.

Kad ir toks atvejis. Kaip ir dažnas padorus žmogus, Binkis mėgo išgerti. Tačiau štai kas nutiko, kai jis kartą susidūrė su feljetoniste Liūne Janušyte, kuri, drūčiai stokodama moteriško grožio, paprastai stengdavosi atsigriebti kitomis priemonėmis. J. Pasakoja Aistis

Buvo Ukmergėje literatūros vakaras. Nuvažiavom, atskaitėm ir manėm nakvoti, bet Liūne Janušytė per anksti ant kamščio užmynė ir šokių salėje ji sau viena pradėjo naują literatūros vakarą. Binkiui tai nepatiko. Išsikvietė jis ją į koridorių ir, žodžių medvilnėn nevyniodamas, pasakė jai tiesą į akis, tai yra, kad girta kaip vežikas, kad šiokia ir tokia, ir taip toliau. Bet ta ar alkoholio, ar garbės apsvaiginta, jam atkirto: „Aš ne maža mergaitė, o tu ne mano tėvas, ir kas tau darbo – darau, ką noriu“. Binkis pasikvietė mane ir Miškinį ir sako: „Negaliu žiūrėt į tą paleistuvę – važiuojam namo!“ O mums kas; jei važiuojam, tai važiuojam. Ir išvažiavom.

Savo charakteriu ir lakiomis mintimis Binkis paveikė ne vieną to meto, ypač jam artimesnį, pradedantį rašytoją. Kai kuriems jo asmenybė taip imponavo, jog galima net teigti, kad jeigu jis ir nieko nebūtų parašęs, jo svoris ir įtaka mūsų literatūriniam gyvenimui vis tiek būtų jaučiama.

Jokių mokslų jis iš tiesų nebaigė. Aukščiausiai nusikasė, kaip pats pasisako, iki Berlyno universiteto, kur, gavęs valstybinę stipendiją, 1920 -1923 metais klausė su pertraukomis literatūros ir filosofijos paskaitų.

Iš tikrųjų Binkis ne studijavo, o studentavo. V. Krėvė, kuris knygų leidimo reikalais tuo metu dažnai lankydavosi Berlyne, pasakojo, jog Binkį nuolat galėdavai užtikti rusų emigrantų restorane „Medvedj“ („Lokys“). Anot V. Krėvės linksmos, bet ne visai be pagrindo, pastabos, Binkio studijų Berlyne nauda buvusi ta, kad ten, „Medvedj“ restorane, jis geriau negu anksčiau pramokęs rusiškai.

Grįžęs į Lietuvą, iki mirties jis neturėjo jokios nuolatinės tarnybos ir, kaip labai retas kuris mūsų rašytojas, gyveno tik iš rašto.

Kazys Binkis. Su dedikacija: „Kaziui Šimoniui į Vilnių išvažiuojant / Binkis/ Kaunas, 1920 m. spalių m. 3 d. “

K. Binkio eilėraščio „Languose geltonas jaunas mėnuliukas“ rankraštis

K. Binkis. „ 100 pavasarių“. Kaunas. 1923 m.

„Paldienikas“ pas K. Binkį Iš kairės sėdi: J. Brazaitis, T. Tilvytis, A. Braziulis, J. Petrėnas, A. Gerutis, K. Binkis; stovi: H. Kačinskas ir A. Gricius. Kaunas. Apie 1924 m.

K. Binkis žvejoja. Balsiai. Apie 1938 m.

K. Binkis su šeima. Iš kairės: dukros Irena ir Lilijana, sūnus Gerardas, Kazys Binkis, žmona Sofija, dukra Levutė. Kaunas. Apie 1930 m.

Garsusis Binkių vištų ūkis. Centre - Sofija Binkienė. Balsiai. Apie 1935 m.

Kazio Binkio (1893– 1942) rinkinys Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kazio Binkio archyvą sudaro • knygos ir žurnalai (apie 130), • fotografijos (130), • rankraščiai (16), • laiškai (130), • dokumentai (7), • atsiminimai apie poetą (30), • memorialiniai daiktai, iliustracijos.

Archyvas pradėtas kaupti apie 1946 m. Turima įvairių K. Binkio leidimų ir vertimų. Archyve rastumėte almanachą „Sniegams tirpstant“ (Vilnius, 1913), kurį sudarė K. Binkis; keletą jo pirmosios knygos „Eilėraščiai“ (1920), dedikuotos „mūsų žole, medžiais ir samanomis apaugusiam sodžiui“ egzempliorių. Saugomi abu „ 100 pavasarių“ leidimai (1923 m. ir 1926 m. ) ir K. Binkio raštelis, kad gavo honorarą - 100 litų už antrąjį leidimą. Rinkinyje yra K. Binkio knygelių vaikams, feljetonų, vertimų, biografinių apybraižų.

K. Binkis „Atžalynas“ (premjera 1956 m. ) Rež. Gediminas Karka, dail. Albertas Stepanka Petras - Česlovas Pažemeckas, Žiogas - Juozas Jučas

LITERATŪRA • Naujesnioji poezijos antologija „Vainikai“. Kaunas, 1921 m. • Ostrauskas, Kostas. Žodžiai ir žmonės: Straipsniai, atsiminimai, laiškai. – Vilnius: Vaga 1997. • http: //teatras. mch. mii. lt/Teatras/Pan_dr am_teatr_nuotr 9. htm 2008 -11 -17 • http: //www. maironiomuziejus. lt/395. – 2007 -12 -07

Sudarė Adakavo pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Zita Jarašūnienė 2009 -11 -25