JUSTINAS MARCINKEVIIUS 1930 2011 Biografija Gim 1930 m

JUSTINAS MARCINKEVIČIUS 1930 -2011 ) (

Biografija Gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje (Prienų r. ). Į mokslus kibti pradėjo Alksniakiemio pradžios mokykloje. Mokėsi Prienų „Žiburio" gimnazijoje. Baigė Vilniaus universiteto istorijos-filologijos fakultetą.

Kurį laiką dirbo redakcijose. Buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, vėliau – pirmininko pavaduotojas. Atgimimo pradžioje – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys. Justinas Marcinkevičius - poetas, dramaturgas, vertėjas.

Pasiekimai Už kūrybą Justinas Marcinkevičius apdovanotas: � Lietuvos TSR valstybine premija (1957 ir 1968); � Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio (1992) ir I laipsnio (1997) ordinais; � Poeto kūryba du kartus apdovanota Lietuvos valstybine premija, visuomeninė veikla - Lietuvos Santarvės premija (1994); � Tarptautinės J. G. Herderio (1998) ir Baltijos Asamblėjos (2001) premijos; � Nacionalinė premija (2001).

� � � Pirmoji Justino Marcinkevičiaus knyga išleista 1955 metais. Poetas išrinktas populiariausiu XX amžiaus Lietuvos rašytoju. Justino Marcinkevičiaus kūryba atskiromis knygomis išleista vokiečių, rusų, anglų, bulgarų, vengrų, norvegų, estų, rumunų, serbų, latvių, slovakų, armėnų, čekų, uzbekų, gruzinų, moldavų, kirgizų, ukrainiečių ir kitomis kalbomis. Eilėraščių tekstais sukurta apie 200 dainų. Justinas Marcinkevičius buvo daugelio komisijų, komitetų, tarybų, organizacijų narys.

Šeima Justino Marcinkevičiaus tėvai buvo valstiečiai, jo vaikystė ir moksleiviška jaunystė prabėgo kaimo aplinkoje. Vaikystėje kaimo troboje buvo mažai knygų, vėlai išgirsta profesionali muzika. Bet jį supo įgimta žemdirbių kultūra: daiktai, žemės darbai, liaudies dainos, dainuojamos kartu su broliu ir dviem seserimis, giesmės, giedamos su tėvu.

Šeimos pamaldumas sužadino Justino vaizduotę ir kūrybą. Jis dar būdamas visai mažas išmoko visas „kantičkas” ir „Graudžius verksmus”. Pagal „kantičkų” pavyzdį ėmė kurti savo giesmes, po kelerių metų priėjo prie dainų.

Susituokė su nuostabia moterim Genovaite, kuri jam pagimdė dukras Ramunę ir Jurgą. Augdami vaikai su savo tėvais kelis kartus keitė gyvenamąją vietą. Viename interviu Marcinkevičius teigė, jog sunkiausia buvo su namais išsiskirti ir. . . perkelti knygas į naujo būsto lentynas.

Daugiausia, anot Justino Marcinkevičiaus, jo aplinkoje būdavo džiaugsmo, rūpestingumo, knygų ir meilės.

Kūrybos bruožai Justino Marcinkevičiaus kūryba apima labai skirtingus žanrus – nuo trumpučio eilėraščio ir poemos iki epinės dramos bei autobiografinės prozos. Kūrybos šakotumas susijęs su tuo, kad šis rašytojas stengiasi aprėpti daug žmogaus klausimų, platus jo meninių interesų laukas.

Ne vienu atveju jis apskritai atrodo artimas praeities klasikams, ypač keldamas istorijos, tautinio sąmoningumo klausimus, siekdamas aiškumo, suprantamumo, darnos, ryšio su gamta ir liaudies kultūra.

Laikas yra palikęs poeto kūryboje savo žymių, pristabdęs modernesnius ieškojimus. Svarbiausios kūrybos temos: tėvynė, gamta, kalba, meilė, pareiga. Būdingi keli kalbėjimo tipai: meditacinis, dainiškasis, retorinis, pasakojamasis, ironizuojantis, minimalistinis.

Kūrybos periodai Ankstyvasis laikotarpis (1955 -1964) labiausiai susietas su „Dvidešimtu pavasariu”. Ankstyvojoje kūryboje liko nelaisvo mąstymo, prisitaikymo žymių.

Antrasis laikotarpis (nuo 1964) yra paženklintas poemos „Donelaitis”. Jis pasižymi lietuvių tautos likimo klausimais, modernesne kalba. Nuo 1970 -ųjų didžiausias kūrybos pakilimas, sustiprėja draminės būties linijos. Šis laikotarpis pertrauktas Atgimimo veiklos, labiau publicistinės kūrybos.

Trečiasis kūrybos etapas prasideda nuo rinkinio „Žingsnis” (1998), jam būdingas lakoniškesnis, taupesnis kalbėjimas, tiesioginės minties raiškos vengimas.

Pagrindiniai Justino Marcinkevičiaus žanrai yra eilėraštis, poema, drama Eilėraščių rinkiniai: Prašau žodžio [1955] Duoną raikančios rankos [1963] Mediniai tiltai [1966 ] Liepsnojantis krūmas [1968] Gyvenimo švelnus prisiglaudimas [1978 ] Būk ir palaimink [1980 ] Vienintelė žemė [1984 ] Už gyvus ir mirusius [1988 ] Lopšinė gimtinei ir motinai [1992 ] Prie rugių ir prie ugnies [1992] Eilėraščiai iš dienoraščio [1993] Žingsnis [1998] Carmina minora [2000] Dienos drobulė [2002]

Poezijos savitumas Eilėraščius persmelkia elegiškas būties grožio pajautimas, meilė ir užuojauta viskam, kas kaip žmogus auga, žydi, vysta, brolystės su visomis gyvybės apraiškomis jausmas. Dažnai kalbama savotiško pamokslininko ar mokytojo, žinančio, kas gera ir kas bloga, intonacijomis. Marcinkevičius transformuoja tautosakinius, mitologinius modulius, religinių žanrų poetiką. Ypač svarbios žmogaus ir tėvynės ryšio, gimtosios kalbos likimo, žodžio prasmės ir jėgos temos.

Poemos Dvidešimtas pavasaris [1956] Kraujas ir pelenai [1960] Publicistinė poema [1961] Donelaitis [1964] Siena [1965] Pažinimo medis [1978] Šešios poemos [1973] Pažinimo medis [1979]

Poemų bruožai Pirmose poemose autorius brėžė individualias veikėjų psichologijos linijas, trokšdamas sukurti charakterius, kurie būtų „laiko ir epochos tipais", kaip įprasta epiniuose kūriniuose. Psichologinė individualizacija, kaip eiliuoto pasakojimo principas, galutinai išnyko poemoje „Donelaitis", kur istorinio laiko realijos virto tautos istorinio likimo formulėmis.

Įvykių fragmentai, žmonių veidai, buities nuotrupos išnirdavo apibendrinimų siekiančios minties įtampoje. Toji mintis plėtojosi susiduriant priešingoms jėgoms ir lėmė Marcinkevičiaus poemų dramatišką intensyvumą, jų struktūrų įvairovę ir kintamumą - nuo baladžių, raudų, himnų iki sarkastiško farso ir oratorijų.

Dramos Mindaugas [1968] Mažvydas [1977] Katedra [1971]