Just Marcinkeviius Darb atliko Emilija Rinkeviit Justinas Marcinkeviius

Just. Marcinkevičius Darbą atliko Emilija Rinkevičiūtė

Justinas Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje, mirė 2011 m. vasario 16 d. Vilniuje.

J. Marcinkevičius – XXa. , antrosios pusės poetas. Brandžiausi jo kūriniai išleisti dar sovietiniais metais leido skaitytojams atsigręžti atgal į pačius reikšmingiausius istorinius įvykius, apmąstyti, kas yra žmogus, kas yra kūryba, kas yra pareiga ir atsakomybė.

Just. Marcinkevičiaus poezijos branduolys – lietuvių tautos savasties, jos istorinio kelio bei likimo apmąstymas. Svarbiausias lietuvių tautinės tapatybės šaltinis poetui buvo kaimo agrarinė kultūra. Todėl jo eilėraščiuose ir poemose kasdieniai žemdirbių darbai, buitis ir daiktai vaizduojami kaip šventas ritualas, pakylėjami į sakralumo ir mito plotmę.

Savo kūryboje poetas pagarbiai prabyla apie žemę, apie kalbą ir apie patį žmogų. Just. Marcinkevičius giliai suvokia savo, kaip poeto paskirtį, apdainuoti visa tai, kas ir yra gyvenimas.

Žmogus Justino Marcinkevičiaus kūryboje

, , Žmogus – kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas – Žmonija. Tiktai pažindami raides pradedame skaityti. ’’

, , Kiekvienas mes praeityje ieškom sau pavyzdžio, kurio tiesą mėginame patvirtinti ir įrodyti savimi, savo darbu. Būna, kad šitai mums nepavyksta, tačiau tai dar nereiškia, kad praeities pavyzdys, kuris mus vedė ir šaukė, būtų dėl to kaltas. ‘‘

, , Skaitytojas auga kartu su knyga, klausytojas – kartu su muzika. ‘‘

, , Gyvename taip, tartum turėtume begales laiko. Išmokyti žmogų elgtis su laiku protingai ir taupiai – štai uždavinys ir šeimai, ir mokyklai, ir visuomenei. Žmogus vienintelis iš visos gamtos pažįsta laiką, tačiau dažnai nemoka juo naudotis‘‘.

, , Žmogus negali suvokti Nebūties – todėl, kad jis yra Būtis‘‘.

, , Kiekvieno žmogaus gyvenimą grafiškai galima būtų pavaizduoti dviem linijom. Viena jų reikštų gyvenimą pasaulyje, kita - gyvenimą savyje. ’’

, , Kas ta mūsų taip dažnai linksniuojama žmogaus širdis? Ar ne praraja , į kurią bijome ar nemokame atvirai ir tiesiai pažvelgti, o tuo labiau parodyti ją kitam? Vieniša, vieniša savo dorybėm ir ydom. . . ’’.

, , Tikras menininkas visada galvoja, kad jis matomas kūrinyje, kad jam nėra jokio reikalo savo asmens demonstravimu trukdyti skaitytojui ar žiūrovui. Lygiai kaip ir Dievas, kuris, sutvėręs pasaulį, dingo, ištirpo savo kūrinyje. ’’

, , Kažkada, tenai, sapne, vieną akimirką tarytum tapo aiški žmogaus ir būties prasmė, bet. . nubudau ir pamiršau. Žinojau tik, kad kažką žinojau. Visas mūsų gyvenimas – lėtas to žinojimo prisiminimas. ‘‘

, , Bet visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli, vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad ir jo rankos ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad ir jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia bei sunkiausia pareiga. ‘‘

, , Suprasti – štai didžiausia pergalė. Suprasti žmogų, įvykį, reiškinį, gamtos ir istorijos mįslę. Ir meno kūrinį. Nepraleisti progos suprasti. ‘‘

, , Niekada ne per vėlu gyventi. Kalbėti taip, tartum kiekvienas žodis būtų paskutinis. ‘‘

, , Niekas tiek nepasitarnavo žmogui, niekas neiškėlė taip aukštai jo dvasios ir niekas tiek nekentėjo kartu su žmogumi, kaip knyga. ‘‘

PABAIGA