Jurgis Savickis 1890 1952 Savickis kaip koks burtininkas

Jurgis Savickis 1890 -1952

Savickis kaip koks burtininkas, kažkur dausose pasislėpęs, pakabino pasaulį ant ilgo iešmo ir vartalioja jį, protarpiais šmėktelėdamas kur į kurią pasaulio skaudžiausią vietą savo magiška lazdele. . . Pasaulis verkia, aimana kyla, kaip pavasarį tarpukalny ūkana, o jis - magas, burtininkas, žiūri meiliomis akimis ir šypsos: Menkysta! Panorės ir užgydys padarytą žaizdą vienu magiškos lazdelės mojimu! B. Sruoga

Gyvenimas Gimė 1890 m. gegužės 2 d. Pagausančio dvarelyje, netoli Ariogalos. Mokėsi Kauno ir Maskvos gimnazijose. 1912 -1914 m. studijavo dailę Maskvoje ir Krokuvoje. Prasidėjus I pasauliniam karui, dirbo lietuvių komitetuose nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1919 -1938 m. Lietuvos reikalų patikėtinis Skandinavijos šalyse. Atstovaudamas Lietuvai jis rūpinosi tarptautiniu Lietuvos pripažinimu, populiarino Lietuvos kultūrą užsienyje. Prasidėjus II pasauliniam karui Ženevoje atstovavo Lietuvai tuometinėje Europos valstybių organizacijoje – Tautų Sąjungoje. Kai Sovietai okupavo Lietuvą, jis neteko darbo ir apsigyveno Pietų Prancūzijoje, Rivjeroje , ūkyje, kurį pavadino , , Ariogala” ir ten mirė 1952 m. gruodžio 22 d.

Motina Sofija Barauskaitė Savickienė

Tėvas Augustinas Savickis

Jurgis Savickis gimnazistas(2 -3 klasė)

Pirmoji žmona Ida. 1910 m.

Su draugais: sėdi Vaižgantas, stovi – M. Yčas ir J. Savickis 1918 m.

J. Savickis 1923 m. dirbdamas Lietuvos reikalų patikėtiniu.

Lietuvos atstovybės namas Kopenhagoje- Savickio darbo vieta.

J. Savickis Pagausantyje –tėviškėje. Centre stovi motina, šalia –antroji žmona Ingė Geisler.

J. Savickio sūnūs. Augustinas ir Algirdas Danijoje.

Jau su paaugliais sūnumis.

Užsienio reikalų ministerijos personalas ( apie 1923 m. ) Sėdi iš dešinės į kairę: Šeinius, Savickis ir Voldemaras.

Norvegijos ministras įteikia savo kredensus Kaune. Apie 1928 m. Greta – J. Savickis

J. Savickis apie 1928 -1930 m.

Jurgis su motina 1930 m.

Iškilmingas J. Savickio audiencija pas Norvegijos karalių Haakon΄ą. 1930 m.

J. Savickis ( centre) tarp Kauno Vytauto Didžiojo universiteto korporacijos , , Fraternitas Baliensis” studentų. 1938 m.

J. Savickio sūnus Algirdas , kuris tragiškai žuvo 1943 m.

J. Savickio sūnus-tapytojas Augustinas Savickis. Jis apie savo tėvą yra pasakęs: , , Meilę Lietuvai jis kaupė savyje, savo kūryboje”.

Su antrąja žmona Inge ir įsūniu Serge Rokebriune.

Iškyla su draugais, gražioje Skandinavijos gamtoje.

J. Savickis eksdiplomatas. Savo ūkyje , , Ariogala”, Prancūzijoje. 1950 -1952 m.

Kūriniai Pirmasis apsakymų rinkinys , , Šventadienio sonetai”(1922 m. ) susilaukė griežtos aplinkinių kritikos. J. Savickis buvo laikomas pavojingu modernistu ir dekadentu. Apsakymų siužetai ribojosi pasąmonės reiškiniais , siaurais vidiniais žmonių išgyvenimais ir nieko bendro neturėjo su tradiciniu sonetu. Pilną pripažinimą atnešė antrasis apsakymų rinkinys , , Ties aukštu sostu”(1928 m. ). Čia veikėjų charakteriai stipriau išryškinami, rodoma aiškesnė jų gyvenimo kryptis. III novelių rinkinyje , , Raudoni batukai”(1951 m. ) –lietuviška realybė. Čia rašytojo pasakojimai plaukia ramesne vaga, negu ankstesniuose kūriniuose, žmogaus portretas detalizuojamas platesne spalvų gama. Atsiranda nostalginė intonacija, kurios nebuvo ankstesniuose kūriniuose.

Mažiau garsūs kūriniai: -Romanas , , Šventoji Lietuva”(1952) - Dienoraštiniai užrašai , , Žemė dega”(1956)

Literatūros kryptis, kuriai priklausė Savickis Vieni vadina ekspresionistu, nes vaizduojamas pasaulio agresyvumas, individo kraštutinė desperacija, pasaulio katastrofos nuojauta; Kiti vadina impresionistu, nes daug dėmesio skiriama įspūdžių vaizdavimui, nėra pastovių žmogaus savybių – viskas kinta kartu su situacijų ir nuotaikų kaita, daug kalbama apie meilę; Dabar linkstama vadinti jį modernistu arba egzistencialistu, nes kūryboje ryškus dvilypumas: - novelės novatoriškos, modernios; - yra ir daug tradicijos.

Kūrybos ištakos Savickio kūrybai poveikį darė: - teatras; - kinas; - dailė; - visuotinė literatūra; - platus vakarietiškas akiratis; - miestietiška gyvenimo patirtis.

Kaip tai pasireiškia kūryboje? Atsiranda tarptautinių arba kitų kalbų žodžių, kultūrinių nuorodų; Novelės teatrališkos, kinematografiškos, nes gyvenimas vaizduojamas kaip teatras.

Pasakotojas Išlaikydamas distanciją, kaitaliodamas pozicijas, stebi - kaip personažas elgiasi situacijoje; - fiksuoja reikšmingiausius ( bet ne visus) pasikeitimus. * Jis dažnai iškelia tokią idėją- už viską svarbesnis yra žmoniškumas.

Nebėra visažinis, nes nevertina vaizduojamų įvykių; Niekada nepasako, ar veikėjas smerkiamas, ar juo didžiuojamasi – tai paliekama vertinti skaitytojui.

Kompozicija Dėl tokio įvykių fiksavimo pasakojimas skyla į fragmentus; Atskiri sakiniai pavirsta pastraipomis; Suardomas sakinys, kad išryškėtų esmė, netikėta pastaba ar išvada.

Pasakojimo stilius Pasakojimas žaismingas: - būdingi staigūs kontrastai; - kai kada kalbama rimtai, kai kadašmaikštaujama, mėtomos replikos; - bandoma šokiruoti skaitytoją; - nevengiama šiurkštumo, komiškumo.

Veikėjai Miestietis, menininkas, aristokratas, kaimietis. Veikiami nenuspėjamų instinktų, aistrų; Jų likimas įnoringas, linkęs žaisti su žmogumi, apvilti jo lūkesčius; Jiems duodami tik keli bruožai; Dažnai veikėjai atrodo lyg artistai, o dar dažniau kaip prisukami automatai (teatro lėlės – marionetės, manekenai). Kartais jie elgiasi veidmainiškai, nes užsideda kaukę: - pašnekovui sako viena, patys galvoja ką kita; - dažnai trokšta keistis, bet ketinimai dažnai yra savanaudiški; - dėl to dažnai pasišaipoma iš veikėjų.

Būdingi veikėjų jausmai Novelėse neretai susipina - džiaugsmas ir pagieža; - atjauta ir abejingumas; - nuoširdumas ir nepakantumas.

Dažnesnės temos Meilė; Žmogaus vienišumas; Gyvenimas savyje; Neturėjimas jokių tikslų ir siekių.

Vyrai ir moterys Tai dažna novelių tema; Flirtuojanti moteris ir viliojantis vyras yra pagrindiniai novelių tipai; Vyras pristatomas lakoniškai, nusakant jo amžių, socialinį statusą (profesiją, šeimyninę padėtį); Moteris pristatoma kaip materiali būtybė, išskiriant jos grožį ir sugebėjimą flirtuoti; Šeima vertinama pozityviai.

Dievas ir velnias Dievas nebėra visatos centras, jis gana pasyvus; Dievas vertinamas kaip pasaulio kūrėjas, tačiau jis labiau primena menininką (vadinamas “malioriumi”, dangaus tapytoju, gamtos modeliuotoju, sodininku). Velnias energingas, nes jis nori kiekvieną sielą nustumti nuodėmėn; Ypač jis aktyvus dėl kūniškųjų nuodėmių – sugundo visus veikėjus; Nuo velnio neapsaugo nei Biblijos skaitymas, nei bažnyčios lankymas; Velnias vadinamas “raudonu velniu”, “raudonu mefistofeliu”, diabolu, kipšu ir kt.

Mirtis Novelėse dažna; Dažniau tai smurtinė mirtis (nužudymas ar savižudybė); Nesiejama su jokiu tragizmu, neverčia pamąstyti apie žmogaus būtį; Siejama su moters įvaizdžiu.

Laikas Tiesiogiai nenurodomas; Bendrą istorinį foną, gyvenamąjį laikotarpį nurodo tam tikros realijos (kalba, drabužiai, vieta); Istorinis laikas tik numanomas: 19 a. pabaiga- 20 a. I pusės Lietuva ir Europa; Veikėjams svarbiausia yra dabartis, nes jie gyvena šios dienos džiaugsmais ir vargais; Kai kada prisimenama istorinė Lietuvos praeitis, senieji papročiai lyginami su dabartiniais. Dažniausiai palankiau vertinama praeitis; Apie ateitį nekalbama, nes ji nuo nieko nepriklauso ir yra nežinoma.

Miesto erdvė - Lietuvių prozai iki Savickio miestas- nuodėmių ir patvirkimo lizdas, moralinio nuopuolio sinonimas (Lazdynų Pelėda); - Savickiui miestas tampa natūralia patirties kaupimo vieta, nes ten vykstama norint pažinti, todėl mieste nepražūvama; - Miestas yra gyvas organizmas, diktuojantis veikėjui nervingą gyvenseną; - Veikėjas ten gali gyventi pagal individualius poreikius: keliauti, kvailioti, laužyti kolektyvines normas; - Gamtovaizdis kažkiek sugyvintas, technologizuotas: kaštonų lapai- kaip pusiau išskėsti skėčiai; rytmečio saulės spindulysraudonas balionas; griaustinis- bloga patrankų imitacija.

Kaimo erdvė Erdvės elementai: ūkininko namai ar dvarelis, klebonija, fortepijonas, kambarinės gėlės, arbata, rimti pašnekesiai; Bendruomenė kompaktiška ir uždara, o individas privalo laikytis kolektyvo nustatytų normų; Gamtovaizdis minimalus, primenantis saikingai spalvingą teatro dekoraciją; Gamtovaizdžio nuotaika atitinka personažo psichologiją.

Gamta Nebėra natūralaus žmogaus ryšio su gamta; Gamtovaizdis tėra tapytojo nupieštas meno paveikslas; Gamta yra vyksmo ar veiksmo fonas; aistrų išsiliejimo erdvė.

Būties įprasminimas Žmogaus būtis atsiskleidžia kaip nepažini, grėsminga. Tai būdinga to meto ir kiek vėlesnei Europos „aukštojo modernizmo" literatūrai (Francui Kafkai, Alberui Kamiu ). Antra vertus, proza tikrai nėra niūri, nes lemties grimasas, prigimties išdaigas joje atsveria - šilti žmogiški ryšiai (tėvų ir vaikų, vienas kitą suradusių mylimųjų), - aukštieji grožio, meno, kultūros idealai.

J. Savickio , , Vagies” ir J. Biliūno , , Vagies” panašumai ir skirtumai. Panašumai 1. 2. 3. 4. 5. Abiejuose kalbama apie arklių vagis. Didelis dėmesys personažų išgyvenimams. Vaizduojamas pasigailėjimas ir graužatis. Visi žmonės gina savo turtą. Abu kūriniai trumpi- vos keli puslapiai. Veiksmas greitas. Skirtumai 1. 2. 3. 4. 5. 6. Vagis iš karto užmušamas ginantis, kitur kenčia už padarytą vagystę. Pagrindinių personažų amžius nevienodas. Viename vagystė aprašoma smulkiai ir su detalėmis , o kitame daugiau dėmesio skiriama vagies kankinimo detalizavimui. Vieno veikėjo sąžine rami, o kitas graužiasi dėl padaryto darbo. Savickio kūrinyje pasakotojas vengia vienprasmiško įvykių vertinimo, o Biliūno pasakojime būtent pasakotojas vertina ir padeda suprasti teksto prasmę. Biliūno darbe yra kelios erdvės, o Savickio , , Vagyje” daugiausia aprašoma viena.

J. Savickis , , Ad astra” Tai pasakojimas apie Dalbą, kuris pasiryžo atsikratyti seno šuns. Bet įvykiai pasisuko kita linkme ir tas šuo jam išgelbėjo gyvybę , bet ūkininkas už tai jam neatsidėkojo. Įvykis vyksta šventadienį. Novelės veiksmas trunka nuo ryto iki vakaro. Vyras norėjo paskandinti šunį einant į bažnyčią, bet tai nepavyko, ir jis įvykdė šį žiaurų nuosprendį grįžtant iš jos. Veiksmo vieta , yra ant užšalusios upės kranto. Dalbai yra svarbiau viešoji nuomonė, negu vidinės moralinės nuostatos. Čia, ir kaip kituose Savickio kūriniuose, susipina daug jausmų ir veiksmas greit pasisuka kita linkme. Jaučiama panieka, po to džiaugsmas dėl gyvybės išgelbėjimo ir vėl staiga atsiranda Dalbos pyktis, kuris ir pražudo šunį. Čia labai aiškiai susipina moralinės nuostatos. Dalba –tikintis žmogus: lankosi bažnyčioje, pas jį dažnai lankosi kunigas, o jis nesilaiko krikščioniškų moralės principų. Ūkininkas po šio įvykio į namus įėjo ramesnis ir ne su tokiu trenksmu kaip įprasta. Gal ir jam širdyje pagailo šuns , kuris jį išgelbėjo nuo mirties, bet tai jis suprato jau per vėlai ir to labai aiškiai neparodė. Šią novelę galime priskirti prie pamokančių novelių.

Proza labai koncentruota Tekstai palyginti trumpi, tačiau nepaprastai talpūs; Nerasime nė vieno blankaus, be papildomo prasminio krūvio pasakyto žodžio; Neduodamas ištisinis aprašymas, pasakojimas nėra tolydus: fiksuojami tik atskiri momentai ar situacijos; jos dinamiškos; Skaityti Savickį reikia atidžiai, sekant vaizdų ir vertinimų kaitą, neprašokant užuominų, gėrintis vaizdo ir žodžio originalumu, netikėtais siužeto posūkiais.

Kuo skiriasi Savickio proza nuo tradicinės? Apžvelgus aiškėja, kad skiriasi trimis bruožais: pasakojimo sandara, žmogaus būties samprata, stiliumi.

Rašytojai apie J. Savickį sako. . . Jurgi Savickis, Vakarų kultūros žmogus, atėjo į mūsų , , pilkąjį ” gyvenimą ir ėmė rodyti, koks jis įvairus, koks jisai margas ( K. Binkis 1928 m. ). Jurgio Savickio kūryba inteligentiška, vientisa ir stilinga. Stebėti pasauliui ir gyvenimui autorius pasikėlė nuo žemės , , ties aukštu sostu ” (V. Mykolaitis- putinas 1928 m. ). Įstabūs, gražūs, pilni gėrybės ir meilės Jurgio Savickio , , Šventadienio sonetai ” (B. Sruoga 1923 m. ).