Jono Bilino gyvenimas ir kryba 1879 1907 Projekto

Jono Biliūno gyvenimas ir kūryba 1879 -1907

Projekto vadovė Aldona Butrimanskienė

Biografija n n Gimė J. Biliūnas 1879 04 11 d. Niūronių kaime, Anykščių valsčiuje pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Gimnazijai paruošė kaimo daraktorius. 1891 -1899 m. mokėsi Liepojos gimnazijoje. Čia įsitraukė į visuomeninę, politinę veiklą. 1893 m. mirė tėvai. J. Biliūnas, atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko giminių materialinės paramos. Vertėsi privačiomis pamokomis.

Tėviškė

n n n 1900 m. įstojo į Tartu (Dorpato) universiteto medicinos fakultetą. Už dalyvavimą studentų demonstracijose 1901 m. iš universiteto buvo pašalintas. 1901 -1902 m. gyveno Liepojoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius. 1903 m. įstojo į Leipcigo Aukštąją prekybos mokyklą, kur greta studijų domėjosi literatūra.

n n n 1904 m. įstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros. Sveikatai pablogėjus, 1905 m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje (Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje). Tuo metu daug rašė. Mirė 1907 12 08 Zakopanėje; 1953 m. palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liūdiškių piliakalnyje netoli Anykščių.

Jonas Biliūnas su žmona 1903 metais

Jono Biliūno beržai

Jono Biliūno memorialinė sodyba žvelgiant nuo kalnelio

Jono Biliūno memorialinės sodybos fragmentai

Sodo daržinė

Sodybos rūsiai

Akmenys, žymintys senųjų pastatų vietą Biliūnų sodyboje

Mediniai koplytstulpiai

Jono Biliūno memorialinės sodybos tvora

Jono Biliūno memorialinės sodybos vidaus fragmentai

Jono Biliūno knygos

Jono Biliūno testamentas n n Kad numirsiu, man' pakaskit Ant Šventosios upės kranto: Kad matytų kapas sodžių, Kūdikėlis kur užaugau; Kad girdėtų tą dainelę, Motynėlė ką dainavo, Kai ant kelių mažą migdė Ar lopšy mane lingavo. n n Tu, Julyte, mano kapą Žolynėliais apkaišysi, Tarpu rožių ir lelijų Man kryželį pastatysi. Nieko kita aš nenoriu, Tik lelijos kad žydėtų, Kas pavasario rytelį Kad lakštingala skambėtų. . .

Kelias į Laimės žiburį

Laimės žiburys

Paminklas pastatytas 1958 m. iš Anykščių krašto tašytų akmenų. Aukštis- 14 m. Skulptorius B. Vyšniauskas.

Jono Biliūno kapas

Slapyvardžiai Pasirašinėjo: n Jonas Anykštėnas, n Jonas Barzdyla, n J. Niuronis, n Jonas B-nas, n Jonas Bežemis, n Jonas Gražys, n Jonas Žaltys, n Jonelis, n Kazys Tauškutis ir kt.

Kūryba n n n Geriausius kūrinius parašė 1904 -1907 m. Tai apsakymai „Žvaigždė", „Nemunu", „Vagis", „Laimės žiburys", „Kliudžiau", „Joniukas", „Lazda", „Brisiaus galas“. Apysaka , , Liūdna pasaka”.

n n n Pirmoji grožinė knyga "Įvairūs apsakymėliai" išėjo 1906 m. Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras. Geriausias kritikos straipsnis- “Žemaitės “Paveikslai”

Rankraštis

Kūrybos ypatybės Iki Biliūno vyravo epinis pasakojimo būdas: n Stengiamasi aprėpti kuo daugiau socialinių ir moralinių problemų. n Kuriamas objektyvus, tikroviškas vaizdas. n Veikia teigiami ir neigiami veikėjai. n Gausu įvykių, išorinių konfliktų. n Spalvingi veikėjų portretai. n Kalbama trečiuoju asmeniu. n Pasakotojas-stebėtojas, visažinis, linkęs vertinti veikėjų elgesį, samprotauti, išsakyti savo nuomonę.

n n Biliūnas pasirinko intymesnį kalbėjimo būdą, vadinamą lyriniu. Dėmesys vidiniam konfliktui. (psichologizmas) Plėtojamas tik vienas įvykis. Pagrindinis dėmesys skiriamas vidinėms būsenoms, išgyvenimams. Aplinka ir gamta vaizduojama tik tiek, kiek tai padeda atskleisti veikėjų jausmų ir nuotaikų pasaulį.

Pasakotojas n n n Pagrindinis veikėjas –pasakotojas. Vaizduojamais daiktais, reiškiniais, įvykiais, žmonėmis nesidomima savaime, jie priklauso nuo pasakojančio asmens ir nuo jo keliamų problemų. Pasakotojas stovi kuriamo pasaulio centre ir tik jis vienas suvokia ir nustato daiktų vertę. Pasakotojas dažnai kalba pirmuoju asmeniu, dėl to lengviau parodyti žmogaus vidinius išgyvenimus. Toks pasakotojas vadinamas subjektyviuoju.

Veikėjas n n Biliūno apsakymuose pirmąkart pasirodo mąslaus ir jautraus žmogaus paveikslas. Tai žmogus, kuris svarsto, ieško tiesos, sugeba suprasti greta esančio skausmą ir pajusti jam užuojautą. Kito žmogaus skausmas primena, padeda įsisąmoninti ir išreikšti savąjį. Biliūno veikėjas nuolat eina, bręsta, vertina pasaulį ir savo ryšį su kitu žmogumi. Kūrinių centre-sąžinės kamuojamas, likimo nuskriaustas žmogus.

Stiliaus ypatybės n n Mintys dėstomos glaustai, nuosekliai. Išryškinami tik svarbiausi dalykai. Tikroviškam vaizdui sukurti ir reikiamai emocijai perteikti parenkami kuo tiksliausi ir konkrečiausi žodžiai. Būdingos inversijos, pakartojimai, sintaksiniai paralelizmai.

Problemos n Žmonių tarpusavio ryšiai gėrio ir blogio prasme.

Kontekstas n n n Pagal idėjas artimiausias kontekstas yra Biblija (kaltės ir atgailos motyvas). Kaip ir krikščionybė, J. Biliūnas propaguoja lygybę. Aukojimasis taip pat yra slaptas krikščionybės tikslas: juk ir Kristus miršta iš meilės ir užuojautos.

Vertybės n Svarbiausia vertybė- žmogiškieji santykiai, paremti Dekalogu. Visuose kūriniuose jis moko, kaip įveikti moralinį blogį ( retaisocialinį ).

Idealas n Tobula visuomenė, kurioje visi žmonės lygūs, nėra išnaudojimo (“Laimės žiburys”).

Esminė kūrybos ypatybė n Užuojauta ir meilė kitam. O visas žmogaus gyvenimas- tai moralinis tobulėjimas. Tą kelią žmonija eina nuo priešistorinių laikų iki dabarties ( = nuo tamsos į šviesą).

Pagrindinė tema-skriauda n n Pasakodamas apie skriaudžiamus, siekia sužadinti žmogaus sąžinę. Ji leidžia matyti, jausti, užjausti šalia esantį. Rašytojo žvilgsnis visada nukreiptas į šalia esantį. Tuo jis skiriasi nuo impresionistų, neoromantikų, kuriems svarbiausias objektas yra “aš”, bėgantis nuo žmogaus.

Antroji tema n Tai- aukojimasis dėl kitų laimės.

Laikas ir erdvė n n Laikas- istorinis linijinis. Erdvė- istorijos, kultūros, kurios kūrėjas yra pats žmogus. Tuo prilygsta Čechovui, Mopasanui, Dostojevskiui.

Gamta n n Mažai vaizduoja gamtą, kurioje žmogus užsimiršta, jaučia paslaptį, nes užvis svarbiau yra žmogus. Gamta – tik fonas. Ji teikia sveikatos, yra moralinis fonas ( paprastai tėviškė, turinti etinę reikšmę).

Esminiai Biliūno ir Žemaitės realizmo skirtumai Žemaitė Biliūnas Pasakotojas 1. Žmogus iš šalies. 1. Pats į viską reaguoja, pats kenčia, liūdi, prisiima atsakomybę, daug ką pasako apie save. 2. Stebi, kas 2. Pats dalyvauja vyksta aplink, kas įvykyje, dėl to žmonėms pasakoja I asmeniu, atsitinka. dažnai susitapatina su autoriumi.

Žemaitė Biliūnas Veiksmas Nuoseklus. Dažniausiai nuoseklus. Svarbiau įvykis Svarbiau ne įvykis, o tai, kaip jis išgyvenamas. Veikėjai Tipiški: geri ir blogi. Tipas Epinis apsakymas. Individualizuoti. Skirstomi ne š gerus ir blogus, bet į tai, kaip išgyvena kaltę ir skriaudą. Lyrinis apsakymas.

J. Biliūno reikšmė n n Jis pirmasis meniškai įteisino individualų žvilgsnį į aplinką. Yra lietuvių psichologinės prozos pradininkas. Todėl prozą galima vadinti: iki Biliūno- po Biliūno. Tęsė realistinio pasakojimo tradiciją, bet kartu ženklino mūsų literatūrą naujų krypčių požymiais (impresionizmo, simbolizmo apraiškos).