Ivestins daiktins teiss 1 Ivestini daiktini teisi samprata

Išvestinės daiktinės teisės 1. Išvestinių daiktinių teisių samprata ir rūšys 2. Išvestinės daiktinės teisės kaip nuosavybės teisės įgyvendinimo priemonė: • patikėjimo teisė • svetimo turto administravimas 3. Išvestinės daiktinės teisės, suvaržančios teises į daiktus (turtą): • servitutas • uzufruktas • superficies • emphyteusis 4. Įšvestinės daiktinės teisės, užtikrinančios prievolių vykdymą: • įkeitimas ir hipoteka • sulaikymas

IŠVESTINIŲ DAIKTINIŲ SAMPRATA IR RŪŠYS 1. Išvestinių daiktinių teisių ryšys su nuosavybės teise 2. Išvestinių daiktinių teisių turinys 3. Išvestinių daiktinių teisių rūšys: • Patikėjimo teisė ir svetimo turto administravimas yra nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas suteikiant daiktinę teisę paskirtam daikto (turto) valdytojui. • • Servitutas, superficies, uzufruktas ir emphyteusis suteikia teisę naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu, gauti iš to naudą. Hipoteka, įkeitimas ir daikto sulaikymas tarnauja prievolių įvykdymo užtikrinimu.

Nuosavybės teisės apribojimai ir suvaržymai 4. 39 straipsnis. Nuosavybės teisės apribojimas 1. Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo. 2. Kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota. (prezumpcija)

Patikėjimo teisė Turto patikėjimo teisė – tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti. Patikėjimo teisė nustatoma asmeniniais tikslais, privačiai ar visuomeninei naudai. (4. 106 str. ) Patikėjimo teise tvarkomą turtą galima dovanoti tik turto savininko rašytiniu sutikimu, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (6. 471 str. )

Ekonominis turto atidalijimas išlaikant nuosavybės teisę leidžia SAVININKUI įgyvendinti savo funkcijas tuo turtu pačiam nedisponuojant. Toks pats efektas pasiekiamas kai patikėjimo teise yra perduodamas ir privatus turtas. Patikėjimo teise perduotas turtas atskiriamas nuo patikėtojo ir patikėtinio turto patikėtiniui sudarant ir tvarkant atskirą jam perduoto turto apskaitą (balansą), o atsiskaitymams atlikti atidarant atskirą banko sąskaitą (CK 6. 961 str. 1 d. ).

Patikėjimo teisės objektai 1. Patikėjimo teisės objektais gali būti nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai ar kitoks turtas. 2. Valstybės ar savivaldybės turtas, kurį patikėjimo teise valdo, naudoja ar juo disponuoja valstybės ar savivaldybės įmonė, įstaiga ar organizacija, negali būti perduotas kitam asmeniui patikėjimo teise, išskyrus atvejus, kai ta įmonė, įstaiga ar organizacija likviduojama ar reorganizuojama, taip pat kitus įstatymo nustatytus atvejus. 6. 956 straipsnis.

PATIKĖJIMO TEISĖS SUBJEKTAI Asmuo, kuris perduoda turtą patikėjimo teise kitam asmeniui, yra vadinamas patikėtoju, o patikėjimo teisės turėtojas – patikėtiniu. Turto patikėjimo teise perduotas turtas patikėtojo nurodymu gali būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo ir trečiojo asmens – naudos gavėjo interesais. Patikėtoju gali būti turto savininkas arba kitas įstatymo nustatytas tokią teisę turintis asmuo. ,

Iki 2000 metų CK įsigaliojimo patikėjimo teise galėjo būti valdomas tik valstybės ir savivaldybių turtas. Pagal naują CK turto patikėjimo teisė gali būti nustatoma asmeniniais tikslais, privačiai ar visuomeninei naudai (CK 4. 106 str. 2 d. ).

Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnį valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja valstybės įmonė VALSTYBĖS TURTO FONDAS. Turtą, kuris nėra perduotas šiam fondui, patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja valstybės institucijos, Lietuvos bankas, valstybės įmonės, įstaigos ir organizacijos. Įstatymo numatytais atvejais valstybės turto patikėtiniais gali būti savivaldybės ir akcinė bendrovė Turto bankas. Kitiems juridiniams asmenims valstybės turtas patikėjimo teise gali būti perduotas tik tais atvejais, kai įstatymai jiems priskiria valstybines funkcijas.

Valstybės turto patikėtiniai gali įvardyti ir specialiuose įstatymuose. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnį valstybinės reikšmės kelius patikėjimo teise valdo, naudoja ir jais disponuoja Susisiekimo ministerijos įsteigtos valstybės įmonės ar jos įgaliota Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos.

Turto perdavimas kitam asmeniui patikėjimo teise nepakeičia turto nuosavybės teisės. Perduoto turto savininku ir toliau lieka patikėtojas. 6. 953 straipsnis.

PATIKĖJIMO TEISĖS TURINYS Turto patikėjimo teisės turinį, kaip ir nuosavybės teisės turinį, sudaro naudojimo, valdymo ir disponavimo teisės. Turto patikėjimo teisės turinio (patikėtinio turimos teisės) nustatymas priklauso nuo perduodamo turto priklausomybės. Kai patikėjimo teise perduodamas valstybės ir savivaldybių turtas, patikėtinis (valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos) valdo, naudoja joms perduotą turtą, disponuoja juo savo įstatuose (nuostatuose), taip patikėtinio veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis, nepažeisdamos įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų. Taigi valstybės ir savivaldybių perduodamo turto patikėjimo teisės tyrinys iš esmės nustatomas teisės normomis. Kiek kitaip yra, kai turto patikėjimo teisė yra nustatyta kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Šie asmenys valdo, naudoja patikėtojo jiems perduotą turtą bei disponuoja juo tiek, tokia tvarka bei sąlygomis, kaip nustatyta turto perdavimo patikėjimo teise sutartyje, testamente, teismo sprendime ar įstatyme. Įstatyme ar sutartyje gali būti nustatyti patikėtinio teisių turtą valdyti, naudoti ar juo disponuoti apribojimai.

Patikėtinio teisinis statusas Patikėtinis sandorius, susijusius su jam perduotu patikėjimo teise turtu, sudaro savo vardu, tačiau jis privalo nurodyti, kad veikia turto patikėjimo teise. Patikėjimo teisės faktas turi būti atskleistas tokia forma, kokia yra nustatyta sudaromam sandoriui. Jeigu patikėtinis neįvykdo šio straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos, tretiesiems asmenims jis atsako savo turtu. 6. 955 straipsnis. Kuo skiriasi patikėjimo santykiai nuo atstovavimo?

Patikėtinio atsakomybė

1. Patikėtinis, kuris tinkamai nesirūpino jam perduotu turtu ir patikėtojo bei naudos gavėjo interesais, turi atlyginti naudos gavėjui arba patikėtojui nuostolius, padarytus dėl turto praradimo ar sugedimo, ir negautas pajamas. 2. Patikėtinis atleidžiamas nuostolių atlyginimo, jeigu įrodo, kad jie atsirado dėl nenugalimos jėgos arba patikėtojo ar naudos gavėjo veiksmų. 3. Jeigu patikėtinis sudaro sandorį viršydamas jam suteiktus įgaliojimus arba pažeisdamas sutartyje nustatytus apribojimus, tai pagal tokį sandorį jis atsako pats. Jeigu tretieji asmenys nežinojo ir negalėjo žinoti apie įgaliojimų viršijimą ar apribojimų pažeidimą, atsiranda šio straipsnio 4 dalyje nustatytos teisinės pasekmės. Patikėtojas tokiu atveju turi teisę reikalauti iš patikėtinio atlyginti nuostolius. 4. Skolos pagal prievoles, atsiradusios turtą patikėjimo teise valdant, naudojant ar juo disponuojant, apmokamos iš patikėto turto. Jeigu šio turto nepakanka, tai išieškoma iš patikėtinio turto, o kai neužtenka ir šio turto, – iš patikėtojo kito turto. (6. 965 str. )

Patikėjimo teisės atsiradimo pagrindai: • įstatymas, • administracinis aktas, • sutartis, • testamentas, • teismo sprendimas. Rūpintojas gali būti paskirtas tik tuo atveju, kai yra rašytinis jo sutikimas. Veiksnus asmuo ir rūpintojas sudaro pavedimo arba turto perdavimo valdyti patikėjimo teise sutartį, kurioje nustatomos rūpintojo teisės ir pareigos, susijusios su veiksnaus asmens turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo. (3. 279 str. )

Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 8 str. 4 d. nustatyta, kad: 4. Individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesusitaria kitaip. Minėta įstatymo norma reiškia, kad tuo atveju, jeigu sutuoktiniai neaptarė turto perdavimo individualiai įmonei teisių, turtas bus laikomas perduotu patikėjimo teise.

Administraciniu aktu patikėjimo teise perduodamas valstybės ir savivaldybių turtas.

Turto patikėjimo sutarties samprata 1. Turto patikėjimo sutartimi viena šalis (patikėtojas) perduoda kitai šaliai (patikėtiniui) savo turtą patikėjimo teise tam tikram laikui, o kita šalis įsipareigoja tą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti patikėtojo ar jo nurodyto asmens (naudos gavėjo) interesais. 2. Turto perdavimas kitam asmeniui patikėjimo teise nepakeičia turto nuosavybės teisės. Perduoto turto savininku ir toliau lieka patikėtojas. 6. 953 straipsnis.

6. 959 straipsnis. Esminės turto patikėjimo sutarties sąlygos 1. Turto patikėjimo sutartyje privalo būti nurodyta: 1) turtas, perduodamas patikėjimo teise; 2) patikėtojas, patikėtinis, o jeigu sutartis sudaryta trečiojo asmens (naudos gavėjo) naudai, – naudos gavėjas; 3) patikėtinio atlyginimas ir jo mokėjimo tvarka, jeigu atlyginimą nustato sutartis; 4) sutarties galiojimo terminas. 2. Turto patikėjimo sutartis negali būti sudaroma ilgesniam kaip dvidešimties metų terminui. Įstatymas gali nustatyti ir ilgesnius maksimalius sutarties galiojimo terminus. 3. Jeigu, pasibaigus sutarties galiojimo terminui, nė viena šalis nepareiškia apie jos nutraukimą, sutartis pripažįstama pratęsta tomis pat sąlygomis naujam tokiam pat terminui.

6. 968 straipsnis. Turto patikėjimo teisės ypatumai Įstatymai gali nustatyti turto patikėjimo teisės ypatumus, kai patikėtinis yra valstybės arba savivaldybės įmonės, įstaigos ar organizacijos, taip pat kai turto patikėjimo teisė atsiranda ne sutarties, o kitais pagrindais.

Turto patikėjimo sutarties forma 1. Turto patikėjimo sutartis turi būti rašytinė. 2. Nekilnojamojo daikto patikėjimo sutartis turi būti notarinės formos. Prieš trečiuosius asmenis ji gali būti panaudota tik įregistravus ją viešame registre įstatymų nustatyta tvarka. 3. Sutarties formos reikalavimų nesilaikymas turto patikėjimo sutartį daro negaliojančią. 6. 960 straipsnis.

Turto atskyrimas 1. Turtas, perduotas patikėtiniui patikėjimo teise, turi būti atskirtas nuo patikėtojo ir patikėtinio turto. Patikėtinis privalo sudaryti ir tvarkyti jam perduoto turto apskaitą (balansą), o atsiskaitymams atlikti turi atidaryti atskirą banko sąskaitą. 2. Išieškoti pagal patikėtojo kreditorių ieškinius iš turto, perduoto patikėjimo teise, draudžiama, išskyrus atvejus, kai patikėtojui iškeliama bankroto byla ar jis tampa nemokus. Iškėlus patikėtojui bankroto bylą ar jam tapus nemokiam, turto patikėjimo teisė baigiasi, o turtas turi būti grąžintas patikėtojui. 6. 961 straipsnis.

Turto patikėjimo sutarties pabaiga 1. Turto patikėjimo sutartis baigiasi šiais atvejais: 1) kai miršta ar likviduojamas naudos gavėjas, jeigu sutartis nenustato ko kita; 2) kai naudos gavėjas atsisako pagal sutartį gaunamos naudos, jeigu sutartis nenustato ko kita; 3) kai patikėtinis miršta, pripažįstamas neveiksniu, ribotai veiksniu ar nežinia kur esančiu ar jis likviduojamas; 4) kai patikėtojui iškeliama bankroto byla; 5) kai patikėtojas ar patikėtinis atsisako sutarties dėl to, kad patikėtinis nebegali pats vykdyti sutarties; 6) kai patikėtojas atsisako sutarties kitais pagrindais ir išmoka patikėtiniui sutartyje nustatytą atlyginimą bei atlygina būtinas išlaidas, padarytas dėl sutarties nutraukimo. 2. Šalis, norinti atsisakyti sutarties, privalo apie tai raštu pranešti kitai šaliai prieš šešis mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino. 3. Pasibaigus turto patikėjimo sutarčiai, patikėtinis privalo grąžinti turtą patikėtojui, jeigu sutartis nenustato ko kita. 6. 967 straipsnis.

KITO ASMENS TURTO ADMINISTRAVIMAS

Administravimo ir patikėjimo teisės atribojimas Turto atskyrimas Administratoriaus teisė į atlyginimą

Turto administravimo normų taikymo sritis 1. Šio skyriaus normos reglamentuoja kiekvieno asmens, kuris administruoja kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą, veiklą, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas arba kiti įstatymai nustato kitokį turto administravimo būdą. 2. Administravimas nustatomas teismo nutartimi, įstatymu arba sandoriu. Šio kodekso numatytais atvejais administravimas gali būti nustatomas administraciniu aktu. 3. Nekilnojamojo daikto administravimo faktas registruojamas viešame registre ir nurodomas jo administratorius. (4. 236 str. )

ADMINISTRATORIUS 1. Turto administratoriumi gali būti fizinis ar juridinis asmuo, kuriam teisės aktai leidžia teikti turto administravimo paslaugas. 2. Administratorius, sudarydamas sandorius, privalo nurodyti, kad jis veikia kaip administratorius. (4. 237 str. ) Turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas.

Administravimo rūšys Skiriami turto paprastasis administravimas, kai administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti, ir turto visiškas administravimas, kai administratorius ne tik turi išsaugoti turtą, bet taip pat privalo jį gausinti, tvarkyti taip, kad jis duotų pajamų, bei naudoti tokiam tikslui, kuris yra palankiausias naudos gavėjui. Preziumuojamas paprastasis administravimas

Interesų konflikto prevencija Draudimai turto administratoriui 1. Administratoriui draudžiama panaudoti savo funkcijas asmeniniams interesams. Apie kiekvieną interesų konfliktą administratorius privalo nedelsdamas pranešti naudos gavėjui. 2. Administratorius neturi teisės sujungti ar sumaišyti administruojamo turto su savo turtu, naudoti administruojamo turto ar informacijos, susijusios su turto administravimu, savo interesams, išskyrus atvejus, kai tai leidžia daryti naudos gavėjas ar administravimą nustatęs aktas. 3. Administratorius neturi teisės perleisti administruojamo turto neatlygintinai kitiems asmenims, taip pat negali atsisakyti teisių, kurias naudos gavėjas turi į administruojamą turtą. 4. Administratorius neturi teisės administruojamo turto įsigyti nuosavybėn, išskyrus atvejus, kai tai leidžia naudos gavėjas ar teismas arba kai administruojamą turtą jis paveldi.

Išvestinės daiktinės teisės, suvaržančios teises į daiktus (turtą) • servitutas • uzufruktas • superficies • emphyteusis • įkeitimas ir hipoteka • sulaikymas

Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise, kaip savarankiška daiktine teise, servitutu, uzufruktu, užstatymo teise (superficies), ilgalaike nuoma, kaip savarankiška daiktine teise (emphyteusis), įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d. , išskyrus tuos atvejus, kai šių teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas. Teisių į daiktus suvaržymai, nustatyti iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, galioja ir įsigaliojus šiam kodeksui. 30 straipsnis. Ką reiškia terminas “teisių į daiktus suvaržymai”?

Servitutas 1. Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. 4. 111 straipsnis.

Servitutų rūšys Kelio servitutas Kelio servitutu gali būti nustatoma teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ir taku galvijams varyti. 4. 117 straipsnis. Statinių servitutas Gali būti nustatomas statinių servitutas, suteikiantis teisę atremti viešpataujantįjį statinį į tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo, įtvirtinti į tarnaujančiojo statinio sieną (konstrukciją) kablius ir kitokius pritvirtinimo dalykus bei naudotis jais, statyti ar montuoti statinių dalis, pakibusias virš tarnaujančiojo sklypo ar statinio, uždrausti tarnaujančiojo sklypo savininkui statyti statinius, kurie užstotų šviesą ar esamą vietovaizdį, taip pat atlikti kitus įstatymų neuždraustus veiksmus ar reikalauti iš tarnaujančiojo daikto savininko, kad jis susilaikytų nuo konkrečių veiksmų atlikimo. 4. 122 straipsnis. Kiti servitutai Gali būti nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis, taip pat kiti servitutai. 4. 123 straipsnis.

Romos teisėje servitutu buvo vadinama teisė naudotis svetimu žemės sklypu, kai daikto savininkas negalėdavo savo žemės sklypo naudoti pagal paskirtį nepasinaudojęs kitu žemės sklypu. Iš esmės tokia servituto samprata išliko ir iki mūsų laikų, tik šiuo metu servituto objektu gali būti ne tik žemės sklypas, bet ir statiniai.

Servitutas skiriasi nuo panašių teisių - nuomos ar panaudos. Perdavęs naudojimosi teises nuomos ar panaudos pagrindu savininkas tokių teisių netenka. Tuo tarpu servitutas leidžia naudotis nekilnojamuoju daiktu tiek servituto turėtojui, tiek ir daikto savininkui. Ir tik išimtiniais atvejais, kai naudojimosi teisių palikimas tarnaujančio daikto savininkui trukdytų servitutui, tokios naudojimosi teisės gali būti atimtos. Servitutui, kaip daiktinei teisei, yra būdinga tai, kad servituto turėtojas negali reikalauti iš tarnaujančio daikto savininko atlikti aktyvius veiksmus – ką nors padaryti. Daiktinės teisės pobūdis servituto turėtojui suteikia tik teisę reikalauti, kad tarnaujančio daikto savininkas ar kiti asmenys ko nors nedarytų, pvz. neužtvertų kelio servitutu apsunkinto žemės sklypo dalies ar pan.

Servitutai gali būti įvairūs. Labiausiai paplitę yra kelio servitutai, tačiau servitutas gali būti nustatytas ir statiniams. CK 4. 118 -4. 120 str. nustatyti šie kelio servitutai: kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis pėsčiųjų taku, kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis, kelio servitutas, suteikiantis teisę varyti gyvulius. Servitutas taip pat gali būti nustatomas suteikiant teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis. Statinių servitutas nustatomas suteikiant teisę atremti viešpataujantįjį statinį į tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo, įtvirtinti į tarnaujančiojo statinio sieną (konstrukciją) kablius ir kitokius pritvirtinimo dalykus bei naudotis jais, statyti ar montuoti statinių dalis, pakibusias virš tarnaujančiojo sklypo ar statinio, uždrausti tarnaujančiojo sklypo savininkui statyti statinius, kurie užstotų šviesą ar esamą vietovaizdį, taip pat atlikti kitus įstatymų neuždraustus veiksmus ar reikalauti iš tarnaujančiojo daikto savininko, kad jis susilaikytų nuo konkrečių veiksmų atlikimo. Servitutai gali būti įvairūs. Labiausiai paplitę yra kelio servitutai, tačiau servitutas gali būti nustatytas ir statiniams.

Labiausiai paplitę yra kelio servitutai, tačiau servitutas gali būti nustatytas ir statiniams. Kelio servitutai gali būti įvairūs. CK 4. 118 -4. 120 str. nustatyti šie kelio servitutai: kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis pėsčiųjų taku, kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis, kelio servitutas, suteikiantis teisę varyti gyvulius. Servitutas taip pat gali būti nustatomas suteikiant teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis.

Statinių servitutas nustatomas suteikiant teisę atremti viešpataujantįjį statinį į tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo, įtvirtinti į tarnaujančiojo statinio sieną (konstrukciją) kablius ir kitokius pritvirtinimo dalykus bei naudotis jais, statyti ar montuoti statinių dalis, pakibusias virš tarnaujančiojo sklypo ar statinio, uždrausti tarnaujančiojo sklypo savininkui statyti statinius, kurie užstotų šviesą ar esamą vietovaizdį, taip pat atlikti kitus įstatymų neuždraustus veiksmus ar reikalauti iš tarnaujančiojo daikto savininko, kad jis susilaikytų nuo konkrečių veiksmų atlikimo.

Servituto teisės objektas - tarnaujančio daikto objektas sąveikoje su viešpataujančiu daiktu Servitutas baigiasi: 1)…. . . 2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku; 3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui; 4)…………. 4. 130 straipsnis.

Servituto teisės subjektai Pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka. 4. 111 straipsnis.

Servituto turinys 1. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės. 2. Kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias. 3. Jeigu nustatant servitutą ar vėliau nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai. 4. Servituto nustatymas neatima iš tarnaujančiojo daikto savininko daikto naudojimo teisių, sudarančių servituto turinį, jeigu šių teisių įgyvendinimas netrukdo nustatytam servitutui. 5. Viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar panaikinti servitutą, jeigu iš esmės pasikeičia aplinkybės ar atsiranda nenumatytų aplinkybių, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinti tampa neįmanoma ar labai sudėtinga. 4. 112 straipsnis.

Dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. 4. 129 straipsnis. Dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimas

Servituto nustatymas Servitutą gali nustatyti: • įstatymai, • sandoriai, • teismo sprendimas, • administracinis aktas (tik įstatymo numatytais atvejais) Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. 4. 124 straipsnis.

Įstatymu nustatomo servituto pavyzdžiai “. . . Jeigu įkeičiant žemę statiniai neįkeičiami, pardavus įkeistą žemę varžytynėse, statinių savininkas įgyja teisę į žemės servitutą. ” 4. 171 str. Kai parduodamas žemės sklypas neparduodant jame esančių pastatų “. . . Jeigu pirkimo–pardavimo sutartyje pardavėjo teisė naudotis žemės sklypo dalimi ir jos sąlygos neaptartos, tai pardavėjui nustatomas servitutas į tą žemės sklypo dalį, kurią užima nekilnojamasis daiktas ir kuri būtina jo naudojimui pagal jo paskirtį. ” 6. 395 str

Servituto nustatymas Nustatant servitutus, visais atvejais turi būti ir dėl servitutų nustatymo viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas. 4. 125 straipsnis. Servituto nustatymas sandoriais

Servituto nustatymas 1. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. 2. Daikto savininkas ar valdytojas gali kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo teismo sprendimu. 4. 126 straipsnis. Servituto nustatymas teismo sprendimu

Teismo sprendimu servitutas nustatomas tais atvejais, kai dėl jo nustatymo tarp šalių yra kilęs ginčas, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Teisę kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo turi daikto savininkas ar valdytojas (CK 4. 126 str. ). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad CK 4. 126 straipsnyje įtvirtintas servituto nustatymas įstatymo siejamas ne su absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, o su sąlyga, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1. 5 straipsnis), svarstyti ir konstatuoti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (Civilinė byla Nr. 3 K-3 -246/2005, Biuletenis Teismų praktika Nr. 24).

SERVITUTO NUSTATYMASADMINISTRACINIU AKTU Servitutas gali būti nustatytas administraciniu aktu tik įstatymo numatytais atvejais. Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka yra išdėstyta Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnyje. Jame numatyta, kad apskrities viršininkas savo sprendimu - administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustato servitutus: 1) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti;

3) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų;

4) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti.

Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu valstybinės žemės sklypams tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 „Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės.

Servitutas baigiasi tik šiais pagrindais: 1) jo atsisakius; 2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku; 3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui; 4) pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei; 5) išnykus servituto būtinumui; 6) suėjus senaties terminui (10 m. ). Servituto pasibaigimo momentu laikomas jo išregistravimo momentas, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatytus atvejus. 4. 130 straipsnis. Servituto pasibaigimo pagrindai ir momentas

Viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar panaikinti servitutą, jeigu iš esmės pasikeičia aplinkybės ar atsiranda nenumatytų aplinkybių, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinti tampa neįmanoma ar labai sudėtinga. 4. 112 str.

Viešpataujančiojo daikto savininkas gali atsisakyti turimo servituto tik tarnaujančiojo daikto savininko naudai. Kai servitutas suteikia keletą to paties daikto naudojimo teisių, galima atsisakyti ir tik kai kurių iš jų. 4. 131 straipsnis. Servituto atsisakymas

Uzufruktas 1. Uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. 2. Uzufruktas gali būti nustatytas vieno ar kelių asmenų (bendrai ar nustatant kiekvieno dalį) naudai. 4. 141 straipsnis. Uzufruktas – asmeninė teisė Uzufrukto objektas 1. Uzufrukto objektu gali būti kiekvienas nesunaudojamas ir kilnojamasis, ir nekilnojamasis daiktas, kuris yra nuosavybės teisės objektas. 4. 142 straipsnis.

Istoriškai uzufruktas atsirado Senovės Romoje vėlesniuoju respublikos laikotarpiu ir buvo skirtas patenkinti testatoriaus valią.

Uzufruktas turi panašumų į servitutą. Senovės Romoje jis net buvo laikomas asmeninių servitutų rūšimi. Tačiau nuo servituto uzufruktą skiria tai, kad jis nustatomas konkrečiam asmeniui. Uzufruktas gali būti nustatytas tiek vieno, tiek ir kelių asmenų (bendrai ar nustatant kiekvieno dalį) naudai. Antra, asmeninis uzufrukto pobūdis lemia ir kitą jo skirtumą nuo servituto – uzufrukto terminas ribojamas asmens gyvenimo trukme. Tuo tarpu servituto terminas nėra ribojamas. Trečią uzufruktą nuo servituto skiriantį požymį lemia jo nustatymo tikslai – paprastai uzufruktas nustatomas siekiant uzufruktoriui naudos. Tuo tikslu perduodamos tokiai naudai gauti naudojimosi teisės, kurias įgyvendindamas uzufruktorius iš svetimo daikto gauna vaisius, produkciją ir pajamas. Ketvirta, skirtingai nuo servituto, kurio turinys apibrėžiamas reikalingų servituto įgyvendinimui teisių minimumu, uzufruktu, jeigu nėra nustatyta kitaip, suteikiama tiek teisių, kiek jų turėtų rūpestingas daiktą pagal paskirtį naudojantis savininkas.

UZUFRUKTO NUSTATYMAS ĮSTATYMU TEISMO SPRENDIMU SANDORIU

Įstatymu nustatytas uzufruktas, pavyzdžiui, CK: 3. 185 straipsnis. Nepilnamečių vaikų turto tvarkymas „ 1. Turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis. “ Teismo sprendimu uzufruktas gali būti nustatomas įstatyme numatytais atvejais. Pavyzdžiui, CK 3. 71 str. 1 d. numato tokias santuokos nutraukimo pasekmes, kai gyvenamoji patalpa yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė: 1. Jeigu gyvenamoji patalpa yra vieno sutuoktinio nuosavybė, teismas savo sprendimu gali nustatyti uzufruktą ir palikti joje gyventi kitą sutuoktinį, jeigu su juo po santuokos nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Kaip ir kitos daiktinės teisės, uzufruktas gali būti nustatomas sandoriu. Nustatyti sandoriu uzufruktą gali tik pats daikto savininkas.

Nustatant uzufruktą turi būti uzufruktoriumi tampančio asmens valia, išskyrus atvejus, kai uzufruktą nustato įstatymas.

Uzufrukto teisės turinys • Uzufruktorius turi teisę naudoti daiktą taip, kaip nustatyta, o jeigu nenustatyta, – kaip tai darytų pagal daikto paskirtį rūpestingas savininkas. • Naudojant uzufrukto objektą gaunami vaisiai, produkcija ir pajamos priklauso uzufruktoriui, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitaip. • Uzufrukto turinys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju nustatant uzufruktą. Nustatantis uzufruktą subjektas gali nustatyti tik tokias uzufrukto suteikiamas teises, kurios neprieštarauja daikto naudojimui pagal paskirtį. 4. 143 straipsnis. • Uzufrukto objektas perduodamas uzufruktoriui pagal aprašą.

Uzufrukto teisės turinys Uzufrukto turinys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju nustatant uzufruktą. Nustatantis uzufruktą subjektas gali nustatyti tik tokias uzufrukto suteikiamas teises, kurios neprieštarauja daikto naudojimui pagal paskirtį. Uzufruktorius turi teisę naudoti daiktą taip, kaip nustatyta, o jeigu nenustatyta, – kaip tai darytų pagal daikto paskirtį rūpestingas savininkas. Kadangi uzufruktas yra asmeninė teisė, uzufruktorius neturi teisės perduoti uzufrukto kitam asmeniui. Tačiau jis gali perduoti kitam asmeniui teisę įgyvendinti uzufruktą. Laikas, kuriam perduodama kitam asmeniui teisė įgyvendinti uzufruktą, negali būti ilgesnis už laiką, kuriam nustatytas uzufruktas

UZUFRUKTO PASIBAIGIMAS Uzufrukto pabaigos pagrindai nustatyti CK 4. 150 str. Uzufruktas baigiasi: 1) jo atsisakius; 2) mirus uzufruktoriui, likvidavus uzufruktorių juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui; 3) pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui; 4) uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku; 5) žuvus uzufrukto objektui; 6) pablogėjus uzufrukto objekto būklei; 7) suėjus senaties terminui; 8) panaikinus uzufruktą teismo sprendimu. Nurodytas uzufrukto pasibaigimo pagrindų sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai.

Kai uzufrukto terminas susiejamas ne su uzufruktoriaus, o su tam tikru trečiojo asmens amžiumi, tačiau jis nesukakęs nustatyto amžiaus miršta, tai uzufruktas išlieka iki to laiko, kada šis asmuo būtų sukakęs nustatytą amžių. Jeigu uzufruktas buvo nustatytas laikotarpiui, kol atsiras su trečiuoju asmeniu susiję sąlygos, o trečiasis asmuo iki tų sąlygų atsiradimo miršta ir todėl numatytos sąlygos atsirasti negali, tai uzufruktorius išsaugo savo teises iki savo gyvenimo pabaigos. Kaip ir servitutas, uzufruktas pasibaigia, jeigu uzufruktorius tampa viso uzufrukto objekto savininku. Kai uzufruktorius tampa dalies daikto savininku, uzufruktas išlieka į likusią daikto dalį.

Užstatymo teisė (superficies) – teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti ar įsigyti bei valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti. Pasikeitus žemės, statinių ar sodinių savininkui, užstatymo teisė išlieka. Užstatymo teisę nustatančiame akte gali būti numatyta, kad šios teisės turėtojas turi sumokėti žemės savininkui vienkartinę sumą arba už ją mokėti periodiškai. 4. 160 straipsnis. Užstatymo teisė gali būti terminuota ar neterminuota.

Superficies kaip daiktinė teisė atsirado Senovės Romoje. Respublikos laikotarpiu valstybė ir miestų bendruomenės perduodavo laisvus žemės sklypus gyvenamiesiems namams statyti. Taip būdavo aprūpinami asmenys, kurie neturėdavo lėšų nusipirkti žemės sklypus. Teisė naudotis žemė sklypu buvo amžina arba ilgam terminui. Už naudojimąsi žemės sklypu naudotojas mokėdavo į valstybės ar miesto kasą nustatytą mokestį (solarium). Vėliau superficies galėjo būti nustatytas ir privačiai žemei. Sutartis dėl žemės sklypo naudojimo statiniams statyti iš pradžių buvo vertinama kaip paprasta nuomos sutartis ir tik vėliau naudotojui buvo suteiktos daiktinės teisės gynybos priemonės. Jis galėjo ginti savo teisę naudoti žemę nuo bet kurio asmens, įskaitant ir žemės sklypo savininko

Superficies paskirtis – statiniams žemės sklype statyti ar juos įsigyti bei valdyti nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti. Superficies kaip daiktinei teisei būdingas sekimo požymis. Pasikeitus žemės, statinių ar sodinių savininkui, užstatymo teisė išlieka. Preziumuojama, kad superficies yra neatlygintinė teisė. Tačiau užstatymo teisę nustatančiame akte (sutartyje ar testamente) gali būti numatyta, kad šios teisės turėtojas turi sumokėti žemės savininkui vienkartinę sumą ar mokėti ją mokėti periodiškai. Superficies teisė negali būti nustatyta viešajai nuosavybei, nes tokia galimybė nėra numatyta disponavimą valstybės ir savivaldybių turtu reglamentuojančiuose teisės aktuose.

Užstatymo teisė nustatoma žemės savininko ir užstatymo teisės turėtoju tampančio asmens susitarimu arba žemės savininko testamentu.

Superficies gali būti terminuota ir neterminuota. Superficies nuo prievolinės nuomos teisės skiriasi tuo, kad jos turėtojui suteikiamos absoliučios teisės gynimo priemonės. Superficies pabaigai netaikomi prievolės pabaigos pagrindai. Ji gali baigtis tik CK 4. 164 straipsnyje nustatytais pagrindais.

Užstatymo teisė baigiasi: kai užstatymo teisės turėtojas tampa ir žemės savininku, pasibaigus terminui, dėl senaties, jeigu užstatymo teisės turėtojas dešimt metų nesinaudoja užstatymo teisės objektu, užstatymo teisės turėtojui daugiau kaip už dvejus metus nesumokėjus užstatymo teisę nustatančiame akte nustatyto mokesčio. Statinių ar sodinių žuvimas nėra pagrindas užstatymo teisei baigtis, jeigu daikto savininkas ir naudotojas nesusitarė kitaip. Nurodytas užstatymo teisės pabaigos pagrindų sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai. Neterminuota užstatymo teisė gali baigtis tik CK 4. 164 straipsnyje numatytais pagrindais.

ILGALAIKĖ NUOMA (EMPHYTEUSIS) Ilgalaikė nuoma (emphyteusis), kaip daiktinė teisė, – teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto vertę, išskyrus atvejus, kai yra nuomotojo sutikimas. Ilgalaikė nuoma gali būti terminuota ar neterminuota. Ilgalaikės nuomos terminas negali būti trumpesnis kaip dešimt metų. Ilgalaikė nuoma nustatoma išnuomojamo nekilnojamojo daikto savininko ir nuomininko susitarimu arba testamentu.

Preziumuojama, kad ilgalaikė nuoma yra neatlygintinė, tačiau ją nustatančiame akte gali būti numatyta, kad nuomininkas turi sumokėti nuomotojui vienkartinę sumą ar ją mokėti periodiškai. Ilgalaikė nuoma (emphyteusis) teisė negali būti nustatyta viešajai nuosavybei, nes tokia galimybė nėra numatyta disponavimą valstybės ir savivaldybių turtu reglamentuojančiuose teisės aktuose.

Ilgalaikės nuomos pabaiga Ilgalaikė nuoma (emphyteusis) gali pasibaigti tik CK 4. 169 straipsnyje ir ilgalaikę nuomą nustatančiame akte numatytais pagrindais. Kaip ir kitoms daiktinėms teisėms, jai netaikomi bendrieji prievolių teisės pagrindai, numatyti CK 6. 123 -6. 144 straipsniuose. Ilgalaikė nuoma pasibaigia: 1) pasibaigus terminui; 2) žuvus nuomos objektui; 3) nuomą panaikinus teismo sprendimu; 4) nuomotojui tapus ir nuomininku; 5) nenaudojus nuomos objekto dešimt metų; 6) šalių susitarimu. Praėjus dvidešimt penkeriems metams po nuomos nustatymo, nuomininko ar nuomotojo prašymu ilgalaikė nuoma gali būti teismo sprendimu pakeista ar panaikinta, jeigu atsiranda nenumatytų aplinkybių, dėl kurių nebegalima naudotis daiktu ankstesnėmis sąlygomis.

Ilgalaikės nuomos turinys Jeigu ilgalaikę nuomą nustatantis aktas nenustato kitaip, tai nuomininkas naudojasi išnuomotu nekilnojamuoju daiktu kaip savininkas, tik iš esmės nedidina jo vertės, taip pat neturi teisės keisti jo tikslinės paskirties be savininko sutikimo. Jeigu nuomos objektas yra žemės sklypas, ilgalaikę nuomą nustatančiame akte gali būti numatyta nuomininko teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus žemei naudoti pagal paskirtį. 2. Nuomininkas savo lėšomis privalo išlaikyti išnuomotą nekilnojamąjį daiktą ir jį remontuoti. 3. Jeigu nenustatyta kitaip, nuomininkui priklauso išnuomoto nekilnojamojo daikto duodami vaisiai. 4. Ilgalaikę nuomą nustatančiame akte gali būti nurodyta, kad nuomininkas be nuomotojo sutikimo savo teisių negali perleisti kitam asmeniui arba padalyti ilgalaikės nuomos teisės. 5. Jeigu ilgalaikę nuomą nustatančiame akte nenumatyta kitaip, nuomininkas turi teisę subnuomoti. Subnuomininkas neturi daugiau teisių už nuomininką. Ilgalaikei nuomai pasibaigus, baigiasi ir subnuoma.

DAIKTO SULAIKYMAS

Subjektas Objektas Teisės atsiradimo pagrindai ir įgyvendinimo sąlygos 4. 229 straipsnis. Daikto sulaikymo teisės turinys 1. Kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas. 2. . 3. Kiti įstatymai gali nustatyti kitokias daikto sulaikymo taisykles.

Daikto sulaikymas turi atitikti šias sąlygas: sulaikantis daiktą asmuo turi būti teisėtas jo valdytojas, sulaikantis daiktą asmuo turi turėti reikalavimo teisę į daikto savininką, turi būti suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas. Įstatymai gali nustatyti ir kitokias daikto sulaikymo taisykles arba numatyti draudimus, kada negalima pasinaudoti daikto sulaikymo teise. Pavyzdžiui, pagal CK 6. 640 str. panaudos gavėjas neturi jam perduoto daikto sulaikymo teisės, išskyrus atvejus, kai panaudos davėjo prievolė pasireiškia dėl daikto išsaugojimo būtinų ir neatidėliotinų išlaidų kompensavimo.

Daikto sulaikymo teisės turinys • • Daikto sulaikymo teisė pasireiškia faktiniu daikto sulaikymu, kol daikto savininkas įvykdys savo prievolę daiktą sulaikiusiam asmeniui arba pateiks adekvatų prievolės įvykdymo užtikrinimą. • Sulaikyto daikto duodamus vaisius sulaikymo teisę turintis asmuo gali pasilikti sau ir tuo patenkinti reikalavimą. Šia teise daikto sulaikymo teisę turintis asmuo gali pasinaudoti pirmiau už kitus kreditorius. • Daikto sulaikymas nesuteikia kreditoriui teisės reikalauti patenkinti savo reikalavimą iš sulaikyto daikto vertės.

Įstatyme nustatytais atvejais daikto sulaikymas transformuojasi į priverstinį įkeitimą, kuris suteikia kreditoriui teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Pavyzdžiui, CK 6. 786 str. numato, kad komisionierius turi teisę sulaikyti turimus daiktus, kuriuos jis privalo perduoti komitentui ar jo nurodytam asmeniui, jeigu komitentas nevykdo savo prievolių komisionieriui. Jeigu komitentas tampa nemokus (jam iškeliama bankroto byla), komisionierius netenka sulaikymo teisės ir įgyja įkeitimo teisę į tą daiktą (priverstinis įkeitimas), o jo reikalavimai dėl daikto, kurį komisionierius buvo sulaikęs, vertės dydžio tenkinami kartu su įkeitimu užtikrintais reikalavimais.

Daikto sulaikymo teisės pabaiga • Daikto sulaikymo teisė baigiasi, kai: • skolininkas pateikia adekvatų prievolės įvykdymo užtikrinimą, arba • valdytojas praranda valdymo teisę, išskyrus atvejus, kai daikto savininkui (skolininkui) sutikus daiktas išnuomojamas arba įkeičiamas kitiems asmenims. •

6. 865 straipsnis. Daiktų saugojimas viešbučiuose Viešbutis be specialaus susitarimo su viešbutyje apsigyvenusiu asmeniu atsako kaip saugotojas už šio asmens daiktų praradimą, trūkumą ar sugadinimą. Viešbutis turi teisę sulaikyti apsigyvenusio jame asmens daiktus tol, kol šis asmuo įvykdys savo prievoles viešbučiui, susijusias su atlyginimu už viešbučio suteiktas paslaugas. Ar viešbutis yra viešbutyje apsigyvenusio asmens daiktų teisėtas valdytojas?

HIPOTEKA

HIPOTEKOS ESMĖ Hipoteka yra viena iš įkeitimo plačiąja prasme formų. Pastaba: Įkeitimas plačiąja prasme suprantamas kaip daiktinis prievolių įvykdymo užtikrinimas, kai įkaito turėtojui (kreditoriui) suteikiama teisė skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrinto reikalavimo patenkinti jį iš įkeisto turto. Lietuvos teisėje pripažįstamos dvi įkeitimo formos: Hipoteka (CK 4. 170 -4. 197 str. ) ir Įkeitimas (CK 4. 198 -4. 228 str. ). Hipoteką nuo Įkeitimo skiria du pagrindiniai požymiai: hipotekos objektas yra tik nekilnojamasis daiktas, įkeičiamas hipoteka daiktas visuomet lieka įkaito davėjo valdyme

Hipotekos samprata pateikiama CK 4. 170 str. : Hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Hipoteka neapriboja įkaito davėjo teisių įkeistą daiktą naudoti, jį valdyti ar disponuoti, įkaitant ir daikto perdavimą kito asmens nuosavybėn bei paskesnius įkeitimus. Šios teisės gali būti apribotos pažymint apie tai hipotekos sutartyje (lakšte). Hipotekai kaip daiktinei teisei būdingas sekimo požymis, t. y. hipoteka išlieka ir pasikeitus įkeisto daikto savininkui. Hipoteka taip pat išlieka, jeigu įkeistas daiktas padalijamas arba keli įkeisti daiktai yra sujungiami.

Hipoteka gali būti užtikrinami tik piniginiai reikalavimai. Tokia išvada seka iš pačios hipotekos prigimties, nes kreditoriui realizuojant savo teises reikalavimas yra tenkinamas iš įkeisto daikto vertės pardavus daiktą iš varžytynių arba iš pajamų, kurias kreditorius gauna administruodamas daiktą. Hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo hipotekos registre momento, kai viešame registre įrašomi atitinkami įrašai.

Hipoteka vienas iš labiausiai paplitusių užtikrinimų bankinio kreditavimo rinkoje. Tokią situaciją didele dalimi lėmė supaprastinta hipotekos kreditoriaus teisių realizavimo tvarka ir hipotekos sistemos patikimumas, kurį užtikrina hipotekos procese dalyvaujantys pareigūnai bei naudojamos priemonės. Supaprastinta hipotekos kreditorių teisių realizavimo procedūra reiškia, kad hipotekos kreditorius, skolininkui neįvykdžius prievolės, turi teisę, nesikreipdamas į teismą ieškinio teisenos tvarka, kreiptis į hipotekos teisėją, kuris, laikydamas specialių išieškojimą iš įkeisto daikto reglamentuojančių procesinių normų, areštuoja įkeistą turtą ir įspėja skolininką apie priverstinį išieškojimo nukreipimą į įkeistą turtą. Skolininkui neįvykdžius per vieną mėnesį prievolės, išieškojimas nukreipiamas į įkeistą turtą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 232 „Dėl hipotekos registro vystymo koncepcijos patvirtinimo“[1] patvirtino hipotekos registro vystymo koncepciją, kurios pagrindinis tikslas – per 20072008 metus apibrėžti nuostatas, galiojančių teisės aktų pakeitimus, kuriuos priėmus būtų sukurtas naujas hipotekos ir įkeitimo bei turto arešto aktų registravimo modelis atsisakyta hipotekos teisėjo funkcijų registruojant hipoteką (įkeitimą) ir hipotekos skyrių prie apylinkės teismų. Vyriausybės nuomone tokie pakeitimai leistų užtikrinti adekvačią galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintą kreditorių teisių apsaugos sistemą, įgyvendinti "vieno langelio" principą, o duomenys Hipotekos registrui ir Turto arešto aktų registrui būtų teikiami elektroniniu būdu.

HIPOTEKOS SUBJEKTAI Hipoteka sukuria papildomą prievolinį santykį tarp įkaito davėjo ir kreditoriaus (įkaito turėtojo). Paprastai šie asmenys yra ir pagrindinės prievolės šalys. Įkaito davėju gali būti ir tretysis asmuo, savo daiktu užtikrinantis kito asmens prievolės įvykdymą kreditoriui. Hipotekos subjektais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Valstybei ir savivaldybėms priklausantys nekilnojamieji daiktai gali būti įkeisti hipoteka tik Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme[1] numatytais atvejais. [1] Valstybės Žinios, 1998. 06. 12, Nr. : 54, Publ. Nr. : 1492; Valstybės Žinios, 2002. 06. 19, Nr. : 60, Publ. Nr. : 2412.

HIPOTEKOS OBJEKTAI CK 4. 171 str. 1 d. nurodo, kad hipotekos objektu gali būti viešame registruojami, iš civilinės apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti viešose varžytynėse. Galime išskirti tris hipotekos objektui keliamus bendruosius reikalavimus: turi būti įregistruotas viešame registre, turi būti civilinėje apyvartoje, gali būti parduotas iš viešųjų varžytynių.

Hipoteka gali būti įkeista ir dalis daikto, tačiau jos įkeitimui keliami šie reikalavimai: - ji turi būti tiksliai apibrėžta ir įregistruota viešame registre kaip atskiras objektas, jeigu daiktas priklauso vienam savininkui, -ji turi būti tiksliai nustatyta bendraturčių sudaryta ir notaro patvirtinta naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartimi, jeigu daiktas priklauso keliems savininkams (bendroji nuosavybė). Įkeičiamas hipoteka daiktas, išskyrus žemę, turi būti apdraustas. Jeigu daiktas žūva ar yra sugadinamas, hipoteka apima ir draudimo atlyginimą.

Hipotekos rūšys Hipoteka gali būti sutartinė ir priverstinė. Hipoteka taip pat gali būti nustatyta vienašaliu daikto savininko pareiškimu (savininko hipoteka).

Sutartinė hipoteka gali būti paprastoji, jungtinė, svetimo turto, maksimalioji, bendroji ir sąlyginė. Paprastoji hipoteka – vieno konkretaus nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą (CK 4. 179 str. ) Jungtinė hipoteka – kelių nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas vienu metu, norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą (CK 4. 180 str. ) Svetimo daikto hipoteka – nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, norint apsaugoti kito asmens skolinio įsipareigojimo įvykdymą (CK 4. 181 str. )

Maksimalioji hipoteka – nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai susitariama tik dėl maksimalios įsipareigojimų apsaugojimo įkeičiamu daiktu sumos ir dėl paskolos naudojimo srities. Maksimalioji hipoteka registruojama ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui (CK 4. 182 str. ) Bendroji hipoteka – keleto atskiriems savininkams priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas, norint apsaugoti vieną skolinį įsipareigojimą (CK 4. 183 str. ) Sąlyginė hipoteka – daikto įkeitimas, norint apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, jeigu susitariama, kad hipoteka įsigalios nuo sutartyje numatytos sąlygos įvykdymo momento arba kad hipoteka galios tik iki to momento, kol bus vykdoma sutartyje numatyta sąlyga. Sąlyga gali būti nustatoma tiek kreditoriui, tiek skolininkui (CK 4. 184 str. )

CK 4. 175 str. 2 d. nustato, kad priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu šiais atvejais: valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių bei valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti, reikalavimams, susijusiems su statinių statybomis ar rekonstrukcija, užtikrinti, pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti, Pagal teismo sprendimą patenkintiems turiniams reikalavimams užtikrinti hipoteka gali būti nustatyta tik įstatymo numatytais atvejais.

Civilinis kodeksas numato eilę atvejų kada priverstinė hipoteka (įkeitimas) gali būti įsteigta: teismui priėmus sprendimą nutraukti santuoką - atsakovo, iš kurio priteistas išlaikymas to reikalingam sutuoktiniui, turtui (3. 72 str. 10 d. ); teismui priėmus sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium atsakovo, iš kurio priteistas išlaikymas to reikalingam sutuoktiniui, turtui (3. 78 str. 5 d. ); teismui priėmus sprendimą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo – tėvų (ar vieno iš jų) turtui (3. 197 str. ); įpėdinio, kuris paveldėjo ūkininko ūkį, nekilnojamiesiems daiktams kitiems įpėdiniams priklausančių kompensacijų mokėjimo užtikrinimui (5. 71 str. ); daiktams, kurių nuosavybės teisė pereina pirkėjui nuo daikto pardavimo, nuo to momento, kai daiktai perduodami pirkėjui, iki visiško sumokėjimo, jeigu sutartis nenumato ko kita (6. 414 str. 2 d. );

Jeigu pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise sutartyje nustatyta, kad atpirkimo teisė yra paskolos užtikrinimas, pardavėjas laikomas skolininku (paskolos gavėju), o pirkėjas – kreditoriumi, turinčiu įkeitimo teisę (6. 418 str. 5 d. ); kai nekilnojamasis daiktas perduodamas su sąlyga mokėti rentą, rentos gavėjui įkeitimo teisė į tą nekilnojamąjį daiktą atsiranda kaip rentos mokėtojo prievolės įvykdymo užtikrinimas (priverstinė hipoteka)(6. 445 str. 1 d. ); jeigu komitentas tampa nemokus (jam iškeliama bankroto byla), komisionierius netenka sulaikymo teisės ir įgyja įkeitimo teisę į tą daiktą (priverstinė hipoteka), o jo reikalavimai dėl daikto, kurį komisionierius buvo sulaikęs, vertės dydžio tenkinami kartu su įkeitimu užtikrintais reikalavimais (6. 786 str. 3 d. );

4. 185 straipsnis. Hipotekos įforminimas ir įregistravimas 1. Hipotekos sutartis, įkeičiamo daikto savininko vienašalis pareiškimas įkeisti daiktą, taip pat prašymas įregistruoti priverstinę hipoteką įforminami surašant hipotekos lakštą. Jeigu hipoteka sutartinė, hipotekos lakštą tvirtina notaras. Kai hipoteka registruojama vienašaliu įkeičiamo daikto savininko pareiškimu, hipotekos lakštą pasirašo tik daikto savininkas, o kreditorius nenurodomas (CK 4. 185 ir 4. 186 str. ). Nuo įregistravimo hipotekos registre momento, kai viešame registre įrašomi atitinkami įrašai, hipoteka įsigalioja.

HIPOTEKOS FORMA Hipotekos sutartis, įkeičiamo daikto savininko vienašalis pareiškimas įkeisti daiktą, taip pat prašymas įregistruoti priverstinę hipoteką įforminami surašant hipotekos lakštą. Jeigu hipoteka sutartinė, hipotekos lakštą tvirtina notaras. Skirtingai nuo kai kurių teisinių sistemų (pvz. Šveicarijos, Rusijos), kuriose hipotekos lakštas yra pripažįstamas vertybiniu popieriumi, Lietuvoje lakštas tėra tik standartizuota sutarties (pareiškimo) forma. Tokios standartizuotos formos naudojimas sumažina hipotekos registro darbuotojų klaidos tikimybę. Hipotekos registro duomenys yra vieši ir laikomi teisingais bei išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Jeigu hipotekos lakšto tekstas nesutampa su hipotekos registro įrašu, sprendžiamąją galią turi hipotekos registro įrašas. Šiuo atveju dėl hipotekos registro tvarkymo įstaigos kaltės patirtą žalą sąžiningam lakšto turėtojui atlygina valstybė įstatymų nustatyta tvarka.

Hipotekos lakšte turi būti nurodoma: • sudarymo vieta ir data, • skolininkas, kreditorius ir įkeičiamo daikto savininkas (kai skolininkas ir daikto savininkas ne tas pats asmuo), • jų gyvenamoji vieta (buveinė), • įkeičiamas daiktas, jo įkainojimas ir buvimo vieta, • įkeitimu užtikrinta prievolė, jos konkretus arba maksimalus dydis (kai hipoteka sutartinė) • įvykdymo terminas. Prievolės dydis hipotekos lakšte nurodomas įskaitant palūkanas. Jeigu hipoteka priverstinė, hipotekos lakšte nurodomas jos nustatymo pagrindas.

HIPOTEKOS PASIBAIGIMAS Hipoteka pasibaigia ją išregistravus iš hipotekos registro. Jos pasibaigimo momentas yra išregistravimo iš hipotekos registro momentas. Priverstinis įkeisto daikto realizavimas hipotekos kreditoriaus prašymu išlaisvina jį nuo visų hipotekų. Įkeisto daikto savininkas ar skolininkas gali reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu: 1) yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas; 2) daiktui panaikinama hipoteka; 3) hipotekos kreditorius arba hipotekos kreditoriaus buvimo vieta nežinoma dešimt metų nuo skolos mokėjimo termino pabaigos. Hipoteka gali baigtis hipotekos kreditoriaus ir skolininko susitarimu ar kai hipotekos kreditorius hipotekos atsisako.

ĮKEITIMAS Įkeitimo siaurąja jo reikšme (kaip savarankiškos daiktinės teisės), samprata pateikiama CK 4. 198 straipsnyje: Įkeitimas – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui Skirtingai nuo hipotekos, įkeitimas neriboja šalių galimybių perduodant įkeičiamą turtą. Priklausomai nuo aplinkybių ir kreditoriaus ir įkaito davėjo interesų, jis gali būti perduotas kreditoriui, paliekamas įkaito davėjui ar perduodamas trečiajam asmeniui saugoti. Įkaito davėjui paliekamas turtas gali būti užrakinamas, užantspauduojamas ar pažymimas ženklais, rodančiais jo įkeitimą.

ĮKEITIMO SUBJEKTAI Kaip ir hipotekoje įkeitimo teisiniuose santykiuose dalyvauja įkaito davėjas (skolininkas) ir įkaito turėtojas (kreditorius). Įkaito davėju gali būti ir tretysis asmuo (pagrindinės prievolės atžvilgiu). Įkaito davėju ir įkaito turėtoju gali būti fizinis ir juridinis asmuo. Valstybės ir savivaldybių turtas įkeičiamas pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą. Valstybės įmonės ilgalaikį turtą turi teisę įkeisti tik steigėjo leidimu; trumpalaikį turtą valstybės įmonės įkeisti turi teisę, jei to nedraudžia įmonės įstatai ir tik įstatuose nustatyta tvarka ir sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Litimpeks bankas v. Valstybinė įmonė “Pagirių šiltnamiai”, Nr. 3 K-3 -178/99 m. , kategorija 14).

ĮKEITIMO OBJEKTAI CK 4. 201 straipsnyje nurodoma, kad įkeitimo objektu gali būti kilnojamieji daiktai ir turtinės teisės. Tai matyti ir iš CK 4. 198 straipsnyje pateiktos įkeitimo sampratos. Tačiau ši nuostata neturi būti aiškinama siaurinamai, laikantis CK 1. 97 straipsnyje pateikiamos civilinių objektų klasifikacijos. Iš esmės įkeitimo objektu gali būti visas, nuo įkaito davėjo asmens atskiriamas turtas, į kurį galima nukreipti išieškojimą. Pavyzdžiui, įkeitimo objektu gali būti teisė į prekės ženklą, nors tokia teisė priskiriama prie asmeninių neturtinių teisių ir vertybių. Įstatymo numatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti daiktai, kurie taps įkaito davėjo nuosavybe ateityje. Išieškojimas į tokius daiktus gali būti nukreiptas tik įkaito davėjui įgijus šiuos daiktus nuosavybės teise.

Įkeitimo teisės pabaiga Skirtingai nuo hipotekos, kurios pabaiga siejama su išregistravimu iš hipotekos registro, įkeitimas baigiasi: 1) pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei; 2) žuvus įkeistam daiktui; 3) įkaito turėtojui įgijus nuosavybės teisę į įkeistą daiktą arba įkeistoms teisėms perėjus įkaito turėtojui; 4) pasibaigus teisės, esančios įkeitimo dalyku, galiojimo terminui; 5) kai kreditorius negali patenkinti savo reikalavimo iš įkeitimo dalyko dėl ieškinio senaties termino praleidimo; 6) šalių susitarimu ar kreditoriui atsisakius įkeitimo. Kai įkeistas turtas priverstinai parduodamas kreditoriaus, kuriam turtas įkeistas, reikalavimu, visi turto įkeitimai panaikinami.