IMTYNININK PSICHOLOGINIS RENGIMAS PRIE SVARBIAS VARYBAS Darb paruo
IMTYNININKŲ PSICHOLOGINIS RENGIMAS PRIEŠ SVARBIAS VARŽYBAS Darbą paruošė Gintaras Melinis Vadovas prof. Romualdas Malinauskas
Europos , pasaulio čempionatai, olimpinės žaidynės reikalauja iš sportininkų didžiausio patikimumo, realizuojant įgytus įgūdžius ir mokėjimus. Tokiomis sąlygomis išauga paveikios veiklos priklausomybė nuo psichologinės parengties. Rengiantis reikšmingoms varžyboms būtina iš varžybų informacijos atrinkti aplinkybes, kurios imtynininko psichiką gali veikti neigiamai pvz. , vėlus finalų laikas, neparankūs burtai). Nustatant tikslus ir uždavinius varžyboms, reikia užsibrėžti juos kuo realesnius. Rekomenduojama, sudarant psichologinio rengimo programą rasti sportininkui geriausią sprendimą; planuojant modeliuoti būsimų varžybų režimą, įvertinti galimas kliūtis, netikėtumus, psichinei įtampai mažinti sudaryti geras reabilitacijos ir buities sąlygas.
Prieš startiniu laikotarpiu per dideliam sportininko sujaudinimui sumažinti naudojami šie metodai: trenerio žodinė parama (rungtynių dieną nerekomenduojama, nes kartais būna atvirkštinis poveikis), sportininko išmokta savitaiga, dėmesio nukreipimas į mėgstamą veiklą, kvėpavimo pratimai, masažas ir savimasažas. Sportininko aktyvumui sužadinti tinka trenerio paskatinimai, padrąsinimai, įsakymai sau pačiam, ideomotorinė treniruotė (savo pastangų rungties metu įsivaizdavimas), pramankšta naudojant tonizuojančius judesius, pabrėžtų judesių vaizdavimas, masažas , aritminis kvėpavimas, šalčio dirgikliai), savitaigos, protinė treniruotė. Prieš pat rungtį rekomenduojama vengti visko, kas emociškai erzina ir kelia psichinę įtampą (pvz. , kalbos apie varžybas), varžybų dieną būtina labai tiksliai suplanuoti dienotvarkę, nevertėtų ilgai žiūrėti komandos draugų rungtynių, emociškai išgyventi.
Nustatant sportininko psichinę parengtį reikšmingoms varžyboms, galima naudoti šiuos tyrimo metodus (Palaima, 1976): Žodinis-asociacinis eksperimentas. Parenkamos dvi grupės po 15 -20 žodžių (geriausiai daiktavardžių, išreiškiančių konkrečias ir abstraktiškas sąvokas); grupė žodžių, nesusijusių su varžybomis šioje sporto šakoje, ir grupė - ne tik susijusių su šia šaka, bet ir asmeniškai reikšmingų sportininkui. Tiriamasis instruktuojamas, kad, išgirdęs trenerio ištartą žodį, tuoj pat atsakytų pirmuoju į galvą atėjusiu žodžiu, susijusiu kuriuo nors požiūriu su išgirstuoju. Tada tiriamajam vienas po kito tariami pirma vienos, paskui kitos grupės žodžiai, chronometru registruojant reakcijos laiką: nuo žodžio (dirgiklio) ištarimo pabaigos iki žodžio (atsakymo) pradžios. Reakcijos laikas į labai reikšmingus tiriamajam sportininkui asmeniškai žodžius (dirgiklius) palyginamas su reakcijos laiku į neutralius žodžius (dirgiklius), ir žodžių (atsakymų) pobūdis leidžia daryti kai kurias išvadas apie sportininko būseną: jo pasitikėjimą savo jėgomis, teigiamą ar neigiamą požiūrį į būsimas varžybas.
Tremometrija. Apie sportininko emocinę būseną prieš varžybas sprendžiama iš jo tremoro (virpėjimo). Susijaudinęs žmogus virpa - dreba rankos, kojos. Specialiu elektriniu prietaisu - tremometru registruojami pirštų virpesiai, vedant kiek galint greičiau metalinę vinelę įvairaus pločio ir formos išpjovomis metalinėje plokštėje (dinaminis tremometras) arba laikant jį tam tikrą laiką įvairaus dydžio apvaliose angelėse toje pačioje plokštėje (statinis tremometras), nepriliečiant prie išpjovos arba angelės kraštų.
Judesių dažnis. Apie sportininko emocinę būseną, jo psichologinę parengtį bandoma spręsti naudojant judesių dažnio testą. Tiriamasis tam tikrą laikotarpį (pvz. , 10 sek. ) metaline vinele kiek galėdamas greičiau baksnoja pakaitomis į dvi metalines plokšteles, esančias per 10 -l 5 cm viena nuo kitos (arba j tą pačią plokštelę). Kiekvieną vinelės prisilietimą prie plokštelės registruoja specialus skaitiklis. Jeigu artėjant varžyboms ir jų išvakarėse (esant galimybei tinka išmatuoti ir prieš startą) sportininko judesių dažnio rezultatai ne blogėja, o gerėja, tai rodo esant gerą psichologinę parengtį. Judesių dažnio testas yra atliekamas įvairia metodika. Yra siūloma šiuo testu stebėti, kaip, artėjant varžyboms, kinta sportininko gebėjimas dozuoti savo pastangas: baksnoti didžiausia sparta, puse didžiausios spartos.
Kai sportininkas stipraus sujaudinimo būsenos (varžybų metu), sutrinka daugelis jo psichinių funkcijų: kinestetinis jautrumas, pastabumas, dėmesio savybės, mąstymo aštrumas. Nustačius tų funkcijų reiškimąsi ramiomis aplinkybėmis, gerokai prieš varžybas ir tikrinant jas varžyboms artėjant, galima spręsti apie minčių ir būsimos varžybinės kovos vaizdinių teigiamą ir neigiamą įtaką sportininko psichinei būsenai. Sportininko aktyvus pergalės siekimas, kaip tam tikra emocinė būsena, daro įtakos visiems jo psichiniams vyksmams. Tuo remiamasi atliekant teminės apercepcijos testą (TAT). Jo esmę sudaro tai, kad tiriamajam sportininkui gerokai prieš varžybas ir jų išvakarėse siūloma sukurti istorijas pagal trumpai rodomus siužetinius paveikslėlius. Iš istorijų, sukurtų varžybų išvakarėse, turinio sprendžiama apie sportininko siekio laimėti būsimose varžybose aktyvumą.
Rengiantis rungčiai, būtina: rasti laiko pramankštai; pagal galimybes treniruotis ar daryti pramankštą sektoriuje, kur bus rungtyniaujama. Rekomenduojama derinti kvėpavimo pratimus (pvz. , staigiai įkvėpti ir sulaikyti kvėpavimą, kvėpuoti pilvu) su fiziniais pratimais (galvos, rankų sukimu, pečių kilnojimu, kūno įtempimu, greitu trepsėjimu). Kartojimų skaičius ir trukmė pasirenkama laisvai. Tinka progresuojančios relaksacijos programa, taip pat savitaigos treniruotė.
Progresuojančios relaksacijos programa - tai metodas, kai išmokstama pajusti raumenų įtampą ir tos įtampos nusikratyti. Pirmiausia sportininkas mokomas įtempti ir visiškai atpalaiduoti šešiolika raumenų grupių. Vėliau išmokstama jungti raumenų grupes ir atsipalaiduojama per keletą sekundžių. Metodas įvaldomas per šešias savaites, jei treniruojamas! tris kartus per savaitę (Bump, 2000). Savitaigos treniruotė - relaksacijos metodas, kai tikslingais vaizdiniais ir savitaiga daromas poveikis vidaus organams, visiškai atsipalaiduojama (Psichologijos žodynas, 1993). Šio metodo esmę sudaro tai, kad sportininkas, negalėdamas paveikti savo emocinės būsenos tiesioginiu būdu, išmoksta žodžiu pašalinti nervinę įtampą, nusiraminti aplinkiniu keliu, atpalaiduodamas griaučių raumenis, sukeldamas sunkumo, šilumos, ramybės, poilsio vaizdinius, reguliuodamas kvėpavimą.
Savitaigos treniruotė padeda ne tik nervinei įtampai, nemalonioms emocinėms būsenoms prieš startą varžybose pašalinti, bet ir gerai pailsėti po sunkių pratybų. Savitaigos treniruotė turi būti atliekama reguliariai, du kartus per dieną: rytą pabudus ir vakare prieš užmiegant. Po 2 -3 mėnesių pratybų išmokstama atsipalaiduoti, nusiraminti. Per pertraukas tarp rungčių tinka atlikti savitaigos seansą: pajusti sunkumą: „mano rankos sunkios"; šilumą: „mano rankos šiltos"; kvėpavimą: „kvėpuoju giliai ir ramiai"; šilumą pilve: „mano pilvas šiltas". Jei kyla neigiamos mintys, jas reikia stabdyti, reikia atpalaiduoti kūną; labai greitai atitrūkti, nuo neigiamų minčių, susitelkti; pakeisti jas teigiamomis, pasakyti sau, kas yra svarbiausia.
Varžybų metu tarp rungčių reikia mokėti valdyti savo raumenų įtampą, taisyklingai kaitalioti raumenų įtempimą ir atpalaidavimą. Iš lėto, kontrastingai, greitai, nuosekliai atpalaiduoti įvairias raumenų grupes. Ugdyti gebėjimą visiškai atpalaiduoti įvairias raumenų grupes įtempiant kitas. Raumenų įsitempimo ir atpalaidavimo pratimai turi išugdyti įprotį ne tik jausti savo raumenų būklę, bet skirti jų atpalaidavimo ir įtampos dydį. Šiuo aspektu valdyti save įvairiose judesio fazėse padeda beveik visi specialieji ypatybių lavinimo ir technikos tobulinimo pratimai. Pavyzdžiui, rankos judesys smūgiuojant (užsimojimas smūgis - mosto baigimas arba atpalaiduota ranka - įtampa atpalaiduota ranka), kai ranka juda tik iš inercijos. Arba šuoliukas aukštyn, staigus spyruokliuojantis atsispyrimas pėdomis ir švelnus nusileidimas, liemens sukimas atpalaidavus rankas, mostai neįtempta koja. Atsipalaiduoti padeda masažas ir savimasažas.
Laisvas kvėpavimas - taip pat būdas nusiraminti, todėl mokomasi giliai kvėpuoti ir kvėpavimą sulėtinti. Dažniausiai naudojamos kognityviosios streso įveikimo procedūros yra tokios: minčių stabdymas, racionalus mąstymas. Pasak Martens (1999), minčių stabdymo metodas reiškia, kad sportininkas, pajutęs neigiamas mintis, jas sustabdo ir pakeičia produktyviomis. Neigiamos mintys -tai mintys apie savo netinkamumą, jaudinimasis dėl pasirodymo, dėl negebėjimo daryti sprendimų, dėl prasto pasirodymo padarinių, dėl fizinių simptomų. Produktyvios mintys - tai mintys apie sporto šakos technikos aspektus arba užduoties, problemos sprendimo galimybes. Manoma, kad neigiamas mintis dažniausiai sukelia frustracija arba sunkumas susidaryti ar išlaikyti į užduotį orientuotą problemų sprendimo požiūrį.
Minčių stabdymo metodas taikomas taip: Reikia atrasti įvykį, kuris sukelia neigiamas mintis. Pasirenkamas signalas, kuriuo sportininkas gali stabdyti neigiamas mintis (pvz. , šūksnis stop, spragtelėjimas pirštais). Reikia padėti sportininkui rasti realistiškas, produktyvias mintis, kurios galėtų pakeisti neigiamas. Šį metodą galima naudoti varžybose. Jį galima įvaldyti per keletą savaičių.
Racionalaus mąstymo metodas (Ellis, Grieger, 1977)-tai metodas, kuris padeda aptikti iracionalias mintis ir jas užginčyti. Jis labai praverčia tada, kai sportininkams nesiseka atsikratyti neigiamų minčių ir jas pakeisti konstruktyviomis. Pasak Martens (1999), dažniausiai pasitaiko penki įsitikinimai, kurie tampa sportininkų streso priežastimis: Aš turiu būti mylimas ir pelnyti palankumą beveik iš kiekvieno svarbaus mano gyvenime asmens. Jei taip nėra, tai blogai. Aš negaliu daryti klaidų arba ką nors daryti prastai, o jei taip darau, tai siaubinga. Reikia kaltinti žmones, kurie elgiasi netinkamai arba negerai ir laikyti juos pagedusiais. Jei kažkas darė mano gyvenimui įtaką praeityje, tai turi lemti mano jausmus ir elgesį šiandien. Žmonės ir įvykiai visada turėtų būti tokie, kaip aš noriu.
Ellis, Grieger (1977) siūlo pakeisti šiuos teiginius racionalesniais: Aišku, gerai sulaukti kitų žmonių meilės ir palankumo, bet net ir be to galiu save priimti ir savimi džiaugtis. Viską daryti gerai yra smagu, bet žmogui būdinga daryti klaidas. Net jei jaučiu, kad su manimi buvo pasielgta neteisingai, kitų kaltinimas nepadės man kelti savo meistriškumo. Aš turiu būti atsakingas pats už savo elgesį. Tai galbūt buvo sunkus išgyvenimas praeityje, tačiau jei esu pasirengęs smarkiai dirbti, galiu daug ką pakeisti. Žmonės elgiasi taip, kaip jie nori, o ne kaip noriu aš. Vadinasi, šių problemų šaknys yra pastangos valdyti aplinkybes ir žmones, o šiuos dalykus priversti paklusti sunkiai jmanoma. Pagrindinis dalykas, koreguojant iracionalų mąstymą, yra pripažinimas, kad yra dalykų, nepavaldžių žmogui. Toks galvojimas padeda įveikti priešstartinj jaudulj.
Pavyzdys - veiksminga ugdymo priemonė. Psichologinis jo pamatas yra tas faktas, kad vaikų, jaunuolių, net suaugusių žmonių pasąmonė turi ypatybę lyginti save su kitais, perimti kitų mąstymo būdą, kalbėseną, elgseną. Sekdami kitais, juos mėgdžiodami, žmonės lavinasi ir auklėjasi. Treneris savo asmenybės jėga, dalykine kompetencija, gyvenimo būdu ir bendravimo kultūra, dora nusipelno sportininkų palankumo ir daro jiems didelę įtaką.
Intelektualumo ugdymas • Intelektas (lot. intellectus - suvokimas, prasmė) tai gebėjimų visuma, sąlygojanti asmenybės mąstymo kokybę. • Intelektualumas- tai proto ir išminties vyravimas gyvensenoje, tai kultūringo žmogaus požymis. „Intelekto esmė, - sako R. Sternbergas, gebėjimas suvokti savo stiprybes bei silpnybes ir naudotis stiprybėmis taip, kad jos atsvertų silpnybes. ” Kitaip sakant - tai mokėjimas mąstyti.
Mokslininkai iki šiol nesutaria dėl intelekto prigimties, tačiau beveik visi pripažįsta tris pagrindinius jo požymius: • gebėjimą geriau suprasti ir vartoti abstrakcijas (idėjas, simbolius, santykius, koncepcijas, dėsnius); • gebėjimą spręsti problemas - ne tik panaudoti išmėgintus reagavimo būdus, bet gerai orientuotis naujomis situacijomis; • gebėjimą išmokti - ypač išmokti naudoti žodžiais ir kitais simboliais reiškiamas abstrakcijas.
Treneris, ugdydamas savo auklėtinių intelektualumą, turi : • diegti moksline tiesa grindžiamas pažiūras į tikrovę; • mokyti spręsti problemas į tą patį reiškinį žiūrint iš skirtingų perspektyvų; • sudaryti auklėtinių darnių pažiūrų į pasaulį sistemą; • vertinti sportininkų poelgius, pažiūras, pažangą remiantis tik objektyviais kriterijais ir skatinant sportininką siekti laimėjimų; • nevengti ginčų, toleruoti įvairių nuomonių raišką, nes tai lavina intelektą, padeda nustatyti tiesos, teisingumo ir kitus vertybinius santykius su pasauliu; • ugdyti pozityvius įsitikinimus ir paversti juos valios veiksmų pamatu; • ugdyti teisingumo poreikį, teisingų ir lygiaverčių santykių su socialine aplinka, kitais ir savimi įpročius; • pabrėžti ne tik kūno lavinimo, sportinių laimėjimų reikšmę, bet ir kalbos lavinimo, bendro išprusimo ir išsiauklėjimo uždavinius; • išugdyti auklėtinių nuostatą, kad mąstyti apie pasaulį ir save yra veiksmingiausias būdas tobulėti intelektualiai.
Emocinių santykiu su pasauliu formavimas Jausmai - tai žmogaus santykių su tikrovės daiktais ir reiškiniais išgyvenimas. Emocijos atspindi žmogaus santykį su kuriais nors objektais tam tikru metu ir tam tikromis aplinkybėmis taigi jie yra situaciniai išgyvenimai.
Treneris, ugdydamas auklėtinių emocinius santykius su pasauliu, turi: • suprasti, kad jis atsakingas už treniruojamą sportininkų psichinę ir fizinę sveikatą ne mažiau kaip už savo; • žinoti, kad jo mąstysena ir elgsena lemia sportinius rezultatus; • sporto treniruotės vyksme matyti ne tik save, bet ir kitus. Labai perspektyvu ne kaltinti ką nors ar kitus, bet kelti klausimus: „ Ko aš nepadariau ? ", Ką aš ne taip padariau? ", „Ką aš galėčiau padaryti geriau? ", „Kaip galima būtų šią užduotį spręsti kūrybiškai? " ir pan. ; • ugdyti kiekvieno auklėtinio savimonę, kad jis pats mokytųsi adekvačiai vertinti, pasirinkti, savarankiškai spręsti, žinoti, kada ir ką reikia tobulinti; • žinoti, kokie jausmai vyrauja auklėtinio elgesyje;
• suvokti, kad emocijos - tai tam tikrų vertybių išgyvenimas, todėl auklėjimas bus visavertis tik tada, kai jis bus emocionalus; • savo auklėtinių akyse matyti ne baimę, žadinančią neurozę, prisitaikėliškumą ir kitas blogybes, bet įžvelgti jų sielose bundančią sąžinę, norą būti geresniems, stiprinti jų pasitikėjimą savo jėgomis; • atsisakyti baimės kaip auklėjimo priemonės. Principas „ Nebijos - neklausys " pedagoginiame darbe yra neveiksmingas. Baimė neigiamai veikia auklėtinius. Tyrimų duomenys rodo blogą neigiamų emocijų poveikį žmogui, t. y. treneris turi sukurti atmosferą be baimės, paremtą tarpusavio pasitikėjimu; • žinoti, kad auklėjimas yra veiksmingas tik tada, kai jis grindžiamas ne tik kritišku mąstymu, bet ir teigiamomis, palaikančiomis, pritraukiančiomis emocijomis.
Rekomenduotini tokie emocinių būsenų valdymo būdai: • Tikslingas minčių keitimas. • Žodinė savitaiga. • Sisteminga desensibilizacija. • Modeliavimo treniruotės. • Autogeninė treniruotė Auklėtiniams treneris turi įdiegti mintį, kad gyvenimas pernelyg trumpas, kad jį aukotum smulkmenoms.
Valingumo ugdymas Žmogaus gebėjimas sąmoningai vairuoti savo veiklą siekiant užsibrėžtų tikslų yra valia. Sportininko valia - tai pirmiausia jo gebėjimas ištverti treniruotės proceso ir varžybinės kovos sunkumus. Valia kartu slopina mintis, nepadedančias siekti užsibrėžtų tikslų. Taigi valia atlieka stimuliuojamąsias, reguliuojamąsias ir slopinamąsias funkcijas. Stipri valia padeda sutelkti fizines ir dvasines jėgas, palenkti ir priversti save, nugalėti įvairias kliūtis siekiant užsibrėžtų tikslų, leidžia geriau justi gyvenimo prasmę.
Treneris, ugdydamas sportininkų valingumą, turi : • žinoti, kad sportininko valingumas yra susijęs su visos asmenybės ir jos aktyvumo ugdymu; • nuo pat pirmųjų treniruočių pratinti sportininką įveikti sunkumus, griežtai laikytis dienotvarkės; • padėti sportininkui užsibrėžti sportinės karjeros tikslus ir jų kryptingai siekti, pažadinti sportininkų ryžtą ugdytis valią; • žinoti, kad valia nėra savaiminė vertybė. Ji gali būti gera, kai siekiama doroviškai kryptingų tikslų, ir bloga, kai siekiama savanaudiškų ar piktų tikslų. Vadinasi, svarbu išugdyti ne bet kokią valią, o valią, kuri padeda siekti gerų tikslų;
• supažindinti sportininkus, kokios valios savybės yra reikalingiausios jo sporto šakai ir kaip jos konkrečiai pasireiškia; • reikalauti iš sportininko tiek, kad reikalavimai atitiktų jo galimybes; • pratinti sportininkus skaityti knygas apie stiprios valios sportininkus, pasiekusius puikių rezultatų, garsinusius savo tėvynę, ir pan. ; • žinoti, kad ištikimiausi valios ugdymo pagalbininkai yra saikingumas, santūrumas, savitvarda ir kantrybė. Sportininkų valingumo ugdymas - sudėtingas ir ilgalaikis procesas. Treneris turi padėti sportininkui išmokti stebėti, analizuoti, mąstyti, kad jis pats panorėtų grūdinti savo valią, pats išmoktų įveikti pasitaikančius trūkumus ir kliūtis. Silpna sportininko valia - pagrindinė jo pralaimėjimų priežastis.
Noras laimėti yra beprasmis, jei neturime valios tam pasiruošti. L. Pasteras Stiprūs smūgiai, nesėkmės nepalaužia tvirtos valios žmogaus. Visus sunkumus jis laiko pratybomis. Seneka
Labai dažnai žmogui nesiseka ne dėl to, kad jis iš tikrųjų neturi gabumų, bet dėl to, kad jis yra įsitikinęs neturįs gabumų. E. Amičis Žmonės kenčia ne dėl to, kad neturi sugebėjimų spręsti savo problemą, o todėl, kad nemoka tų sugebėjimų panaudoti. E. Erienou
Savo gabumus žmogus gali pažinti tik pabandęs juos pritaikyti. Seneka jaunesnysis Svarbiausias savo gyvenimo įvykių formuotojas yra pats žmogus. A. Svijašas Žmogus be humoro - tai gėlė be aromato. Liaudies patarlė
Jeigu žmogus nuolat tobulins save, savo gebėjimus, gyvenime jis pasieks dideles aukštumas. J. A. Komenskis Blogas pedagogas tik pateikia tiesą geras - moko ją rasti. F. A. V. Dystervėgas Laimingiausia ta tauta , kurios geriausi vaikai tampa pedagogais. Liaudies išmintis.
DĖKOJU UŽ DĖMESĮ !
- Slides: 31