Henrikas Radauskas Biografija H Radausko tvai Tvas Bernardas

Henrikas Radauskas

Biografija

H. Radausko tėvai • Tėvas – Bernardas Radauskas, gyveno Gikonių kaime, baigė keturias gimnazijos klases. Turėdamas gerą klausą, šiek tiek pasimokęs pas vargonininką, vargonavo, vėliau tarnavo valsčiaus raštininku, dirbo sekretoriumi, ilgainiui tapo dvarų ūkvedžiu. • Motina – Amalija Radauskienė-Kieragga, atvažiavusi iš Rytprūsių vaikų auklėti ir vokiečių kalbos mokyti, dirbo guvernante viename dvare, kuriame susipažino su būsimu vyru Bernardu Radausku. Amalija buvo aštuoniolika metų už vyrą jaunesnė.

• 1910 m. balandžio 23 d. Krokuvoje gimė dvynukai – Henrikas ir Brunas Radauskai. • 1913 m. pabaigoje Bernardas Radauskas perkėlė šeimą į Gikonių kaimą. • 1914 m. rudenį šeima nutarė trauktis nuo karo į Sibirą, - Novonikolajevską (dabar Novosibirskas). Čia dvynukai baigė dvi gimnazijos klases. • 1921 m. Radauskų šeima grįžo į Lietuvą. • 1923 m. Radauskai persikėlė į Panevėžį. Dvynukai įstojo į Panevėžio gimnazijos antrąją klasę.

• 1925 – 1929 m. Henrikas Radauskas studijavo Panevėžio mokytojų seminarijoje. • 1929 m. Dirbo Vievio pradinėje mokykloje mokytoju. • 1930 m. H. Radauskas įstojo į VDU Kaune. • 1934 – 1936 m. dirbo VDU Humanitarinių mokslų fakultete bibliotekininku. • 1936 – 1937 m. dirbo Klaipėdos radiofono pranešėju. • 1937 m. liepos 29 d. vedė Verą Sotnikovaitę.

Vera ir Henrikas Radauskai Vašingtono parke, 1961 m. birželis

• 1938 – 1940 m. LR Švietimo ministerijos Knygų leidybos komisijos Centro įstaigos korektorius. • 1940 – 1941 m. LTSR Švietimo liaudies komisariato Meno reikalų valdybos atsakingasis sekretorius. • 1941 -1944 m. Valstybinės leidyklos (Kaune) Grožinės literatūros skyriaus redaktorius. • 1944 m. Pasitraukė iš Lietuvos; karo pabaigą sutiko Berlyne.

• 1946 m. iš Berlyno persikėlė į Hahno miestą. • 1946 – 1949 m. gyveno Reutlingene, prancūzų kontroliuojamoje zonoje. • 1949 m. išvyko į JAV. • 1950 – 1959 m. gyveno Čikagoje. • 1959 – 1969 m. Kongreso bibliotekos Vašingtone tarnautojas. • 1969 m. mažinant etatus, atleistas iš darbo kongreso bibliotekoje. • 1970 m. balandžio 27 d. miršta nuo širdies priepuolio.

H. Radausko asmenybė

• Jis buvo linkęs šalintis nuo žmonių, buvo šaltesnis už brolį, dažnai netaktiškas, o kartais ir piktokai prasiverždavo. • Vengė bendrauti su jam neįdomiais žmonėmis, nenorėjo studijuoti tų dalykų, kurie jo netraukė, nors ir buvo būtini diplomui gauti. • Buvo stropus, pareigingas. • Kitų akivaizdoje niekada nesipykdavo su žmona.

• Jis nėjo lažybų, nelošė, išgerdavo tik retom progom ir saikingai. • Ką uždirbdavo nešvaistydavo - pirko menines knygas, kinų vazas bei lėkštes, prieinamus paveikslus ir daugybę plokštelių, kurių mėgo vakarais klausytis. • “Nusimano menuose”, - tai geriausia, ką Radauskas galėjo pasakyti apie žmogų.

• „Radauskas buvo toks žmogus, kurį visiškai teisėtai galėjai pavadinti menų alkoholiku. Menai jam buvo absoliutus pasaulio centras, vienintelė asmeninė obsesija ir kone vienintelis dėmesio vertas konversacijos objektas. Poezija, baroko muzika ir impresionistų tapyba buvo temos, kurios jam niekad nenusibosdavo. “ (Alfonsas Nyka-Niliūnas)

• „Radausko religija buvo menas, jis buvo nuoširdus, gal net fanatiškas tos religijos ir išpažinėjas, ir žynys, ir šitoje plotmėje jis negalėjo negirdomis praleisti profanacijos. Jis kaip Don Kichotas puola ginti šią neliečiamą sritį net tada, kai grėsmė jai iš tikrųjų tik tariama. “ (J. Blekaitis)

Kūrybos apžvalga

Radausko kūriniai • “Fontanas” 1935 m. • “Strėlė danguje” 1950 m. • “Žiemos daina” 1955 m. Ši rinktinė pelnė Lietuvių rašytojų draugijos premiją. • “Žaibai ir vėjai” 1965 m.

Eilių modernizmas • H. Radausko lyrika lietuvių poezijoje užima visiškai atskirą, izoliuotą, padėtį, nesiremiančią į jokią lokalinę tradiciją ir neturinčią sekėjų. • Naujajame eilėraštyje atsiranda šiuolaikinės civilizacijos išugdytas naujo tipo intelektas, kuris mąsto ir kalba netradicinėmis sąvokomis.

• duominuoja žmogaus prigimties motyvai, žmogaus santykiai su aplinka, daiktais. • atskleidžiama miesto kultūra, kuri tampa svarbiausiu poeto kūrybos šaltiniu. • labai svarbus klasikinės poezijos pradas, derinamas su modernumu.

Apolitiškumo principas • Poetas visą gyvenimą nuosekliai skelbė meno apolitiškumą, abejingumą istorijai ir socialiniams klausimams, vertino grynąjį estetizmą. • Stengėsi atsiriboti nuo bet kokios ideologijos ar net filosofijos. • H. Radausko nuomone, menas yra ne tautos suvienijimo priemonė, o laisvės išraiška.

Poetinės realybės dominantė • Šios eilutės yra tarsi kūrybinis H. Radausko manifestas: “Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala, Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu. ”

• Pasakiškas, fantastiškas pasaulis poetui visuomet buvo tikresnis už realų, matomą, jis kūrė savo poetinę tikrovę, kuri buvo greičiau vaizdai, iškylantys sapne, antirealybėje, įgyjančioje atskirą pavadinimą, - pasaka. • H. Radausko pasaka panaši į siurrealizmo pasaką, kurioje klaidžioja keisti personažai, sapnai, sklando neįprasčiausios vizijos.

• Siekiama atskleisti, kad tikras pasaulis šaltas ir žiaurus, kad jame pilna pavojų, o svajonių pasaulyje, t. y. pasakoje, žmogus gali įvykdyti slapčiausius troškimus. • Pasaulis ir poezija H. Radauskui yra vienas ir tas pats dalykas – jųdviejų bendras vardas – pasaka. Realybė nepasiekiama, ji tik žaidžia atspindžiais mūsų akyse.

• • Eilėraščių estetizmas Estetinis įspūdis – stipriausias H. Radausko kūrybos impulsas. Niekuo nepaaiškinamos grožio galios įgauna labai tolimi poezijai dalykai. Objektai, kurie realybėje nėra gražūs, net šokiruoja, meniniame pasaulyje gali būti pakylėti iki estetinio išgyvenimo. H. Radauskas geba poetinį pasaulį pateikti skaitytojui kaip sąlyginį – čia netenka prasmės visuotinai priimtinos grožio normos.

Lyrinis subjektas • Lyrinis subjektas gyvena pasaulyje ne su daiktais ar žmonėmis, bet tarp daiktų ar žmonių, spalvų ir situacijų žaisme. • Klausa, regėjimas ir sąmonė yra svarbiausios žmogiškosios galios. • Lyrinis subjektas gali būti bet kokios tautybės, nes jam nerūpi tautos bruožai, o tik grožio paieška pasaulyje.

• Žmogus yra dvilypis: vienišas, apimtas liūdesio ir linksmas, ironiškas, ciniškas. • Gyvenimas – žaidimas, spektaklis, kuriame tik dalyvaujama; kasdienybė – mirtis. • Žmogus gyvena daiktų pasaulyje, daiktai personifikuojami. • Eilėraščio žmogus dažniausiai svarbus tiek, kiek svarbūs jo santykiai su daiktais ar aplinka.

• Lyrinis subjektas chaotišką pasaulį kartais stebi lyg vaikas ar menininkas, itin subtiliai jaučiantis magišką daiktų pasaulio virpesį, kaitą, dinamiką, o kartais tampa sudaiktėjęs, šaltas, nenuspėjamas. • Poezijoje vyksta keisčiausi procesai: nesuderinami dalykai vaizduojami kartu: “Degantis saulės vežimas krenta į juodą bažnyčią. ”

• Estetinis išgyvenimas sužadinamas vaizduojant ne tik gražius objektus, bet ir visokias baisybes, siaubą, košmarą. • Girtuokliavimas, senatvė, beprotybė, laisvų moterų elgesys nesukelia pasibjaurėjimo, nes H. Radausko eilėraščiuose visa tai suspindi meno šviesa.

• Poeto sukurtame pasaulyje nėra vietos įprastai lyrinio subjekto išpažinčiai. Jo tragizmas nublanksta, tampa nebereikšmingas estetinio stebuklo fone. • Meninė erdvė kupina vyksmo, virsmo ir paslapties, ji priima žmogų tik kaip to puikaus pasaulio elementą, bet ne kaip ašį, apie kurią turi suktis poetinė visata. • Pasaulis ir jame esantys žmonės bei daiktai nebepaklūsta logikai – jie laisvi.

Ironija ir paradoksas • Ironija ir paradoksas – H. Radauskui labai būdingi pasaulio matymo ir vaizdavimo būdai. • Į kasdienybės chaose besiblaškantį žmogų poetas žvelgia ironišku, bet kartu ir užjaučiančiu žvilgsniu. Nors pasaulyje viešpatauja likimas, tačiau už jį aukštesnis ir galingesnis yra grožis.

• H. Radausko eilėraščių pasaulis be galo nepastovus. • Viešpataujančiai beprotybei nėra ribų. Kad ir kas atsitiktų šiame chaotiškame pasaulyje, skaitytojo jau nebestebina. • H. Radausko poetinis pasaulis – paradokalus ir kontrastingas, fragmentiškas ir barokiškai puošnus. • Jame dera viskas, ką realiajame pasaulyje pavadintume anomalija ar beprotybe.

• • Dinamiškumas Visi poeto eilėraščiai labai ekspresyvūs. Pasaulio kaitos fiksavimas – vienas pagrindinių H. Radausko eilėraščių savybių. Poezijoje vyrauja temperamentingas veiksmingumas. Eilėraščiuose viskas gyva: juda, kvėpuoja, ritasi, šoka, veržiasi. . . Pasaulis yra laikinas. Nuolatinė kaita yra viso pasaulio prasmė ir žaveys.

• Poezijoje charakteringas formos pabrėžimas, išbaigtumas, palinkimas į simetriją ir objektyvinį vaizdavimo būdą. • Eilėdara, ritmikos schemos, sąskambiai, net eilėraščio “piešinys” dažniausiai remiasi klasiškosios harmonijos dėsniais. • Kalba yra savotiškai šalta, bendrinė, mažokai individualizuota ir labai taisyklinga.

• Daiktų spindėjimo, judrumo Radauskas pasiekia ne spontanišku kūrybinės įtampos prasiveržimu, o griežtai kontroliuojama forma, staigiai šėlstančiais ritmais, meistriškai išvystytais garsų sąskambiais ir ypač sudėtinga vaizdų struktūra.