Greiiausiai dienos tirpsta gruody ir Taip danai sau

Greičiausiai dienos tirpsta gruody ir. . .

Taip dažnai sau kartojame, kad gyvename tokiu metu, kai visi skuba, kažkur veržiasi, kažką tikisi surasti. . . Bet ne ten, kur liko prisiminimai, ne šiandien, o kažkada: rytoj ar netolimoj ateity. . .

Ir tas bėgimas jau tampa liga. Įsipareigojimų daug, našta nelengva, bet tikimasi, kad ateityje kažkokiu stebuklingu būdu sustosime ir pagaliau atsikvėpsime. Ir va tada jau gyvensime. . .

Kartą gyveno Žmogus, kuris labai mėgo Būsimą laiką. Jis be atodairos planuodavo ir planuodavo, kas bus Ateityje. . . Ir, palikęs viską, šuoliuodavo į Ateitį.

Dabarties jis nematė, nepažvelgdavo ir į Praeitį, kad pamatytų savo pasiekimus ir klaidas, įvertintų Nugyventą laiką. Nesuvokė, kaip svarbu gyvent dabartimi.

Bet kartą Laikas sustojo. Tiesiog neliko Būsimo laiko. Ne, jis liko, tiesiog tapo trumputėlis, paženklintas skausmo ir sunkios ligos.

Dabar Žmogus lėtai, nenorom slinko Ateities link. Paklaustumėt jo, ar jis norėjo tai daryti? Ne, jis mieliau būtų atsigręžęs ir šuoliavęs atgal į Nugyventą laiką, kur buvo jaunas ir stiprus. Deja, sugrįžt jis negalėjo, kaip ir mes negalime. . .

Pripratęs mąstyti tik apie ateitį ir skubėti ten, jis neturėjo jėgų tai daryti. Dabar į Ateitį šuoliuodavo jo mintys. . .

O tada, kai skausmas aprimdavo, galva buvo šviesi, jis mintimis skubėdavo jau ne į Ateitį, o į Praeitį, kad pamatytų savo nugyventas dienas, kurių nevertindavo, ir jos pralėkdavo nepastebimai; kad prisimintų sutiktus žmones, kuriuos paliko.

Paliegusio Žmogaus mintys šuoliavo ir lankė visus tuos įvykius, kurie tada buvo nereikšmingi, o dabar atrodė tokie svarbūs, visus tuos žmones, kuriuos paliko, nes skubėjo, o dabar jie atrodė jam tokie brangūs, visus tuos darbus, kurių nenudirbo, nes jie jam tada atrodė bereikšmiai. . .

O kas buvo reikšminga jo gyvenime? Ir dėl ko jis šuoliavo? Neprisiminė. . . Turbūt tai, dėl ko jis visą gyvenimą skubėjo, tapo nereikšminga, be vertės, kai gyvenimas privertė sustoti. . .

Gal tik dabar, mintimis nuklysdamas į Praeitį, jis atrado tikrąsias vertybes. Dabar jis vertino kiekvieną, nors ir skausmingą, dieną. (Autorius nežinomas)

Kiekvieną dieną stabtelėk bent akimirką ir leisk saulei paglostyt tavo veidą. Bent sekundę ar dvi pasiklausyk, kaip žaisdami krykštauja tavo vaikai. Atsisėdęs ant upės kranto paklausyk, kaip alma vanduo, čiulba paukščiai ir ošia vėjas.

Aplinkinis pasaulis kalba su tavimi, išgirsk – tebūnie jis tau įkvėpimas. Jei klausysi įtempęs ausis, savo viduje išgirsi balsą, pajusi gebėjimą suvokti ir galią įžvelgti skirtumą. (Erina Brokovič)

Metų virsmas jau pasiekė gruodį, tamsa palengva užleidžia savo vietą plintančiai šviesai – ateina slaptinga Kalėdų naktis, nešdama ramybę, meilę ir viltį. Tegul sušildo ji užgautas širdis, paguodžia sužvarbusias sielas ir stiprina tikėjimą – gyvenimu, savo artimu, savimi…

Tebūna visų kelių pabaigoje - NAMAI, Visų naktų pabaigoje - AUŠRA, Visų neapykantų pabaigoje - MEILĖ. Visų nevilčių pabaigoje - VILTIS! Linksmų šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų!

Nijolė Muzika: Enigma - Temple Of Love