Yra tik vienas dalykas, padedantis valdyti kitus –tai mokėjimas valdyti save.
Žmonių visuomenės pagrindai yra gobšumas, baimė ir pasidavimas. Žmogus yra blogas, bet jis mėgsta gera. . . kai jį daro kiti. . .
Kol nepasiduodi, esi stipresnis už likimą.
Užuojauta nėra skausmas. Užuojauta – tai užslėpta pikdžiuga. Atsikvepi, kad tai ne tu ir ne tas, kurį tu myli.
Kai nereiški gyvenimui jokių pretenzijų, tai viskas, ką tik gauni, yra dovana.
Žinojimas išlaisvina žmogų, bet padaro jį nelaimingą.
Savo sumanymais žmogus visada didis.
Žmogus didis savo kraštutinumais. Menu, meile, kvailyste, neapykanta, egoizmu ir net pasiaukojimu. Tačiau pasauliui labiausiai trūksta kažkokio vidutinio gėrio.
Šaltis daro žmogų liūdną.
Pasaulis juokingas tu gali pavirsti į archangelą, kvailį ar nusikaltėlį - niekas nepamatys! Bet, jei tau trūksta sagos, tai pamato kiekvienas.
Melancholiku tampi, kai imi galvoti apie gyvenimą; ciniku – kai pamatai, ką iš jo padaro dauguma žmonių.
Niekada negalima nutraukti žvangančios laiko grandinės, niekada nerimas nepavirs ramybe, ieškojimas - tyla, kritimas -sustojimu.
Stebuklas visada yra kažkur arti nevilties.
Kuo žmogus mažiau apie save galvoja, tuo vertesnis.
Dorybė, gerumas, taurumas tai tokios savybės, kurių žmogus linki kitiems, kad galėtų juos mulkinti.
Gyvenimas nenumatė padaryti iš mūsų tobulybės. Tobulybių vieta muziejuje.
Drąsus savo patirtimi pasidalina su kitais. Juk svarbiausia įveikti save, pergyventi negandas ir eiti tolyn.
Kiek vis dėlto sielvarto gali sutilpti dviejuose tokiuose mažuose lopinėliuose, kuriuos galima uždengti vienu nykščiu, - žmogaus akyse.
Tiktai kvailas laimi gyvenime, protingas mato per daug kliūčių ir netenka pasitikėjimo, dar nieko nepradėjęs.
Galų gale visi prisiminimai liūdni, nes vienaip ar kitaip yra susiję su praeitimi.