DIEVENIKS MIESTELIO ISTORIJA Darb paruo Dieveniki Adomo Mickeviiaus

DIEVENIŠKĖS MIESTELIO ISTORIJA Darbą paruošė Dieveniškių Adomo Mickevičiaus gimnazijos VIg klasės mokinys Edvin Bicic

Pažvelgus į Lietuvos žemėlapį, Dieveniškių kraštas atrodo tarsi pusiasalis, įsiterpęs į kaimyninę valstybę. Dieveniškių seniūniją beveik iš visų pusių supa Baltarusijos teritorija. Sienos ilgis čia - apie šimtą kilometrų, kurių didesnė dalis eina per miškus.

Kaipgi žemėlapyje atsirado toks neįprastas lietuviškas pusiasalis, gana giliai įsiskverbęs į Baltarusijos teritoriją? Anot populiarios legendos, 1939 m. Maskvoje braižant Lietuvai grąžintos Vilniaus krašto dalies sienas, ant žemėlapio gulėjusi paties Stalino pypkė. Niekas neišdrįsęs jos pajudinti, tad ir apibrėžė valstybės sienos linija.

Tačiau iš tiesų buvo kitaip - šios lietuviškos apylinkės iš pradžių atiteko sovietinei Baltarusijai, tačiau 1940 m. buvo grąžintos Lietuvai. Tai buvo tarsi broliška baltarusių dovana lietuviams „įstojimo" į Sovietų Sąjungą proga.

Manoma, jog Dieveniškių krašte jau XIII a. viduryje galėjo būti įtvirtinta gyvenvietė. Tik ji praeityje buvo kitaip vadinama. 1385 m. minimas Mingailos kaimas, o 1411 m. didžiojo kunigaikščio Vytauto rašte paminėtas Mingaila iš Dieveniškių.

Dieveniškėms daug reiškė žydai, kurie įsikūrė jose nuo seno. XVIII a. antrojoje pusėje gyveno 15— 35 žydų šeimos. Jų skaičius svyravo. 1766 m. miestelyje buvo 94 žydų tautybės gyventojai. Dauguma jų vertėsi įvairiais amatais. Pavyzdžiui 1897 m. miestelyje jau gyveno 1710 žmonių, iš jų net 1225 — žydų tautybės.

Dieveniškių neįmanoma įsivaizduoti be centrinės turgaus aikštės, kuri turėjo didelę įtaką miestelio vystymuisi. Būtent joje vyko prekymečiai. Sparčiau plėtojosi prekyba, kuria daugiausia užsiiminėjo jau minėti žydai.

1912 m. balandžio mėn. Dieveniškes užgriuvo neganda — gaisras. Sudegė beveik visas miestelis. Šimtai žmonių liko be pastogės. Netrukus, miesteliui nespėjus atsistatyti, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, įvairių kariuomenių siautėjimai. Miestelis ištuštėjo ir nuskurdo. 1919 m. buvo likę tik 707 gyventojai.

1920— 1939 m. teko kovoti dėl lietuvių kalbos. Dieveniškėse nuo 1917 m. vienoje mokykloje mokslas vyko lenkų kalba. Antroje mokykloje buvo dėstoma žydų kalba.

Miestelis vėl pasikeitė nuo XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos. 1927 m. buvo pastatyta nauja medinė mokykla. 1930— 1932 m. aikštė išgrįsta akmenimis. Galais į aikštę iškilo nauji arba buvo perstatyti seni pastatai. Nemažai naujų sodybų atsirado į šiaurę nuo bažnyčios. Vėl sustiprėjo žydų bendruomenė, kuriai priklausė du trečdaliai gyventojų iš 1800 miestelio žmonių.

1939 m. Stalinas Lietuvos Respublikai negrąžino Dieveniškių valsčiaus. Tad dieveniškiečiams lietuviams metus laiko teko leisti vaikus į baltarusišką mokyklą. Mat Dieveniškės atsidūrė Baltarusijoje.

1939— 1941 m. Dieveniškių gyventojus užgriuvo stalininės represijos ir trėmimai. Juos netrukus nustelbė hitlerininkų įvykdytos miestelio žydų žudynės.

Kurį laiką po žydų žudynių siaubo miestelis, kuriame liko mažiau kaip 700 gyventojų, gyveno palyginti ramiai. Miestelyje tebuvo pora vokiečių pareigūnų, kurie mažai kišosi į savivaldos įstaigų veiklą. Ji labiausiai pasireiškė švietimo srityje. Mokyklose vaikai pagaliau galėjo mokytis lietuvių kalba. Tai sunkiomis sąlygomis, mokslui nepritaikytose patalpose, paprasčiausiose kaimo trobose daugiausia darė iš įvairių Lietuvos vietų atvykę mokytojai patriotai.

Vokiečių okupacijos pabaiga vėl buvo kruvina. Jau 1943 m. padažnėjo baltarusių sovietinių partizanų lankymasis, įvairiose valsčiaus vietovėse pareikalavęs gyventojų aukų.

1944 m. Dieveniškėse ir valsčiuje įsisiūbavo ir Armijos Krajovos vykdomi „teismai“. Hitlerininkams pasitraukus, vyrus, besislapstančius nuo tarnybos Raudonojoje armijoje, pradėjo „medžioti“ stalininiai baudėjai. Per pusantrų metų keliasdešimt vyrų, tarp jų ir senyvo amžiaus, buvo nužudyta, daug kitų — įkalinti arba ištremti, dingę be žinios. Nedaug liko kaimų, iš kurių nebuvo ištremtos šeimos į Sibirą.

Pokario metais daugelis pradžios mokyklų tapo lenkiškomis, kai kurios iš jų vėliau ir rusiškomis.

1950 m. , panaikinus valsčius, Dieveniškės tapo eiliniu bažnytkaimiu. Čia įsikūrė nedidelės apylinkės ir kolūkio įstaigos. 1959 m. gyveno tik 696 žmonės. Gerokai sumažėjus gyventojų, ilgą laiką beveik nieko nebuvo statoma.

Septintajame dešimtmetyje atsinaujinusių statybų svarbiausi statiniai — 1963 m. įsteigto technikumo, vidurinės mokyklos, parduotuvės, apylinkės tarybos ir bendrabučių pastatai. Dalis jų iškilo centrinėje miestelio dalyje, kur 1944 m. nedidelio mūšio tarp įsitvirtinusių hitlerininkų ir puolančių raudonarmiečių metu sudegė keli namai.

Nedaug išaugo Dieveniškės ir per vėlesnius dešimtmečius. 1970 m. čia gyveno 1135 žmonės, 1979 m. — 1052, 1985 m. — 1353.

Dieveniškės – tai ne tik istoriniu, bet ir architektūriniu požiūriu įdomus miestelis. Neatsitiktinai 1970 m. Dieveniškės įtrauktos į Lietuvos vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą. Tai užtikrino šiokią tokią Dieveniškių istorinės dalies apsaugą.

Be abejo, svarbiausias Dieveniškių urbanistinio paminklo elementas — keturkampė aikštė, į kurią subėga penki istoriniai keliai.

Šv. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčia, suremontuota devintojo dešimtmečio pabaigoje — vertingas XVIII a. pabaigos architektūros statinys. 1903 m. šalia jos iškilo ant šventoriaus ribos pastatyta 21 m aukščio mūrinė varpinė su vartais. Mūrinės bažnyčios projektą įgyvendinti sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas.

Aikštėje, priešais šventoriaus vartus, stovi paminklas su užrašu: „Amžina garbė herojams, kritusiems kovoje už laisvę ir nepriklausomybę mūsų tėvynės“.

Pietinėje Dieveniškių dalyje yra senos kapinės. Čia buvo laidojami žydų tautybės gyventojai.

Šalia mokyklos pastato dėmesį patraukia prieškarinis paminklas be viršutinės dalies.

Tai pilsudskinės Lenkijos viešpatavimo Rytų Lietuvoje reliktas. Paminklo viršuje būta didelio erelio išskleistais sparnais. Erelis, nutrauktas traktoriumi sovietiniais metais, simbolizavo Lenkijos valstybės galią ir šlovino L. Želigovskio armiją, klasta užėmusią didžiulius lietuviškų žemių plotus 1920 m

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Dieveniškės, miestelis su taip didinga istorija, išgyveno ne pačius geriausius laikus. Buvo uždaryti kolchozai, padidėjo bedarbystė, jaunimas pradėjo emigruoti ieškodamas geresnio gyvenimo, to pasekmės buvo gimstamumo sumažėjimas ir vidutinio gyventojų amžiaus padidėjimas. Gyventojų skaičius pradėjo sparčiai mažėti, o Dieveniškių apylinkėse atsirado vis daugiau kaimų-vaiduoklių.

Laikui bėgant situacija vis dėlto keitėsi į gerąją pusę. Jau 20 metų seniūnės pareigas eina Česlava Marcinkevič.

Per tą laikotarpį buvo renovuotas seniūnijos pastatas.

Atidaryti kultūros namai.

Nuo 2006 m. Dieveniškės turi savo herbą, tai mėlyname skydo lauke dvi perkabintos auksinės pasagos.

Dieveniškėse veikia 3 mokyklos, tai: Dieveniškių Adomo Mickevičiaus gimnazija, Dieveniškių “Ryto” gimnazija ir Dieveniškių technologijų ir verslo mokykla.

AČIŪ UŽ DĖMESĮ