Bit Vilimait g 1943 1960 1964 m studijavo

Bitė Vilimaitė (g. 1943) 1960– 1964 m. studijavo Vilniaus universitete. Dirbo žurnale „Kinas“. Debiutavo 1966 m. novelių rinkiniu „Grūdų miestelis“. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. 2003 m. apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija už savitą trumpos novelės modelį, talpinantį skaudžią tikrovę rinktinėje „Papartynų saulė“ (2002 m. ). Šiuo metu gyvena Vilniuje.

KŪRYBOS BRUOŽAI: • Minimalistinės novelės autorė. • Bitei Vilimaitei yra svarbi ne modernistinė saviraiška, o objektyvus gyvenimo stebėjimas, skvarbi žmogaus vidinių ir socialinės tikrovės būsenų analizė. • Rašytojos novelė yra trapi, lakoniška, fragmentiška, joje nėra nieko nereikalinga, kiekviena detalė veda į žmogaus vidinį pasaulį. • Vilimaitė dažnai žmoguje įžvelgia tamsiąją prigimties pusę. • Rašytojos proza yra artimiausia realistinės psichologinės literatūros klasikai.

Pagrindinė kūrybos tema – moteris ir jos likimas. Novelėse vengiama dramatiškumo, skaudžių dalykų. Personažai dažniausiai neindividualizuojami. Veikėjai dažniausiai gyvenimo nuskriausti žmonės: vaikai, paliktos moterys, seneliai. Būdingiauisios raiškos priemonės – meninės detalės (aplinkos, portretinės, gamtos, veiksmo psichologinės)

• Labiausiai idealizuojami veikėjai - vaikai. Pasakotojas – objektyvus stebėtojas iš šalies, tačiau jo šališkumas vaizduojamiems veikėjams išryškėja iš novelių turinio. • Novelių turinys - dažniausiai kasdienybės vaizdeliai, įgaunantys plačią apibendrinamąją prasmę.

novelių rinkiniai: „Grūdų miestelis” (1966), „Baltos dėmės” (1969), „Obelų sunki našta” (1975), „Pirmūnų šventė” (1977), „Vasaros paveikslėlis” (1981), „Tėvo vardas” (1987), „Čiuožyklos muzika” (1992), „Užpustytas traukinys” (1996), apysaka „Rojaus obuoliukai” (1981), apsakymų rinktinė „Papartynų saulė” (2002).

Apie novelę “Kada piešime perlinę vištelę? ”

Turinio santrauka: Užsiėmusi motina suranda būdą, kaip dukrai leisti laiką po pamokų, ji mokysis piešti paukščius ir siuvinėti kryželiu pas kaimynę senutę. Iš pradžių nenorėdama ir jausdama pyktį motinai, mergaitė nejučia ima ir susidraugauja su senute.

Veikėjų paveikslai: Mergaitė (Evelina)- storulė, uždaro būdo, užsispyrusi. Motina- mylinti savo dukrą, bet už bendravimą su ja labiau vertinanti karjerą. Senutė- tipiška sena moteris, užsiimanti netradicine siuvinėjimo veikla; mįslinga, romi, silpnos sveikatos.

Kokiu būdu pasakotoja atskleidžia novelės mintį? Minimalistiškai pavaizduoti įvykiai: motina laimi konkursą, mergaitės ir senutės bendravimas atskleistas per dialogą. Evelinos požiūris į senutę, joms bendraujant, kinta: įžeidi mergaitė atveria savo sielą nepažįstamai moteriai. Novelės pabaiga – senutės žodžiai: ” Pradėsime nuo gėlytės, pačios mažiausios gėlytės širdies kamputyje. ”. Šis pasakymas įgauna netiesioginę mintį: gėlytė – tai trapi, gležna, augančio vaiko siela, kurios nevalia sužeisti.

Vertybės, teigiamos kūrinyje: Vertybės Kaip jos atskleidžiamos per senutės paveikslą Nuoširdumas Senutė bendrauja paprastai, nesistengia įtikti vaikui. Supratingumas To neparodydama, senutė sugeba suprasti ir perprasti nepažįstamą mergaitę. Rūpestis Mergaite ji rūpinasi ne iš materialinių paskatų, tai jos gyvenimo būdo dalis. Pagarba Sugeba pelnytai įgauti mergaitės pagarbą ir pasitikėjimą. Senutė atstoja mergaitei žmogų, Šeima kurio jai labiausiai trūksta, - jos mamą.