Besivystani ali ir euro zonos skol krizs ir

Besivystančių šalių ir euro zonos skolų krizės ir jų sprendimo būdai 2012 -04 -27

Besivystančių šalių skolos krizės priežastys 1970 metais Eurobankuose susikaupė OPEC šalių naftos doleriai, kuriuos bankai skolino mokėjimo balanso deficitą turinčioms šalims; 1982 metais, šios paskolos pradėjo mažėti, nes besivystančios šalys prasiskolino; 1988 metais Argentinos skola (30, 4 mlrd $)sudarė 480% eksporto pajamų, Brazilijos 305% (67, 6 mlrd $), Meksikos 302% (63, 4 mlrd$) ir t. t. Vienintelis būdas aptarnauti esančią užsienio skolą – skolintis dar daugiau tol kol išaugs eksporto pajamos arba sumažės palūkanos, arba bus atidėtas skolų išmokėjimas.

Skolos krizės priežastys 1. 2. 3. 4. 1979 -1980 m. m. prekių kainos sumažėjo 27%, prasidėjo ekonomikos nuosmukis. Kartu su kainų mažėjimu, smuko ir eksporto pajamos; Besivystančių šalių skolos buvo išreikštos $, o 1980 metais dolerio kursas labai išaugo. Dolerio vertė 1985 metais daugumos valiutų atžvilgiu beveik padvigubėjo; 1979 metais JAV pradėjo įgyvendinti antiinfliacinę politiką dėl ko labai išaugo bazinė palūkanų norma(iki 20%). Tai apsunkino užsienio skolos palūkanų mokėjimus, o pagrindinės skolos grąžinimą – neįmanomą; Dauguma paskolų nebuvo panaudota investicijoms, kurios galėjo ateityje generuoti pajamas paskolų grąžinimui, o panaudota vartojimo subsidijavimui kas veda į tolesnį užsienio skolinimą;

Skolos krizės priežastys 5. 6. 7. 8. 1980 metų viduryje(krizės įkarštyje) TVF delegacijų vizitai į šalis debitores, su tikslu sumažinti vartojimo subsidijavimą, buvo sutikti priešiškai; 1982 metais 15 didžiausių JAV bankų paskolos besivystančioms šalims sudarė apie 8 % jų aktyvų ir 150% jų kapitalo, kas reiškė, kad skolų nemokėjimas gali techniškai padaryti bankus nemokius; Dauguma paskolų buvo išduota valstybėms arba turint jų garantijas todėl bankai mažai rūpinosi jog skolos gali būti nesugrąžintos; 1982 metais Meksika paskelbė, kad ji negali laikytis paskolų grąžinimo terminų savo 100 mlrd $ skolai. Praėjus metams 47 šalys-debitorės vedė derybas su kreditoriais ir tarptautinėmis organizacijomis dėl skolų mokėjimo atidėjimo.

Skolos krizės reguliavimas 1980 metų skolos krizė baigėsi be plataus masto bankų bankrotų ir finansinio chaoso dėl vykusių skolų mokėjimo atidėjimų, prasidėjusio ekonominio augimo ir priemonių, kurių ėmėsi bankai ir tarptautinės organizacijos: 1. 1982 metais JAV Fed. suteikė 1, 7 mlrd $ trumpalaikį kreditą Meksikai tam, kad ji galėtų vykdyti trumpalaikius mokėjimus ir dalyvavo kartu su kitomis išsivysčiusiomis šalimis suteikiant Brazilijai ir Argentinai paskolas. Tai išgelbėjo kai kuriuos JAV bankus nuo žlugimo;

Skolos krizės reguliavimas 2. 1982 -84 m. m. TVF ir Pasaulio bankas suteikė 12 mlrd$ išankstinio susitarimo kreditą 7 Lotynų Amerikos šalims. Kredito sąlygos numatė tų šalių valiutų devalvavimą, subsidijų panaikinimą, kas turėjo padėti šioms šalims ilgame laikotarpyje atlikti struktūrinius pertvarkymus; 3. 1983 -84 m. m. privatūs bankai sutarė su debitoriais atidėti skolų išmokėjimus. Tai pareikalavo plataus bankų bendradarbiavimo; 4. 1985 metais James Baker pasiūlė privatiems bankams suteikti 20 mlrd$ šalims-skolininkėms ir dar 9 mld$ iš Pasaulio banko ir Amerikos plėtros banko. Beikerio Iniciatyva rodo, kad šiuolaikiniame globaliame pasaulyje reikalinga palaikyti šalių debitorių perkamąją galią;

Skolos krizės reguliavimas 1988 metais City banko vadovaujami, daugiausia skolų turintys bankai pradėjo jas nurašinėti, t. y. bankai prisiėmė savo klaidų pasekmes; 6. 1989 metais Meksika ir 500 kreditorių atstovaujamas kredito komitetas sutiko su N. Brady planu(JAV Finansų ministras). Šis planas suteikė kreditoriams 3 galimybes: jie galėjo “užmiršti” 35% pradinės senos skolos, sumažinti palūkanas iki 6. 25% arba suteikti naują paskolą; 7. 1989 metais G-7 susitikime Paryžiuje, Japonija pasiūlė 65 mlrd$(per 5 metus) paskolinti besivystančioms šalims.

Skolos krizės reguliavimas 8. Bankai vykdo ir besivystančių šalių skolos keitimus į debeto šalių akcijas komerciniuose projektuose. Skoloskapitalo swopai apima skolos iškeitimą į debitoriaus vidaus valiutą, kuri po to panaudojama šalies debitorės nuosavybės įsigijimui. 9. Skolos-kapitalo swopų buvimas skatino antrinės skolos rinkos augimą, kurioje kreditorius parduoda skolą kaip šalies debitorės kapitalo poziciją. Skolos krizė parodė, kad finansų pasaulis tapo globalus ir kad sveika aplinka negali būti pasiekta tik vykdant nepriklausomą, konkurencingą politiką. Tai galima pasiekti bendradarbiaujant, rengiant reguliarius susitikimus.

TVF sąlygos TVF yra svarbus šalių-debitorių, susiduriančių su skolos išmokėjimu, finansavimo šaltinis; Debitoriai negali dalyvauti Paryžiaus Klube dėl skolų mokėjimo atidėjimo be išankstinių susitarimų su TVF; TVF užtikrina garantijas šalių kreditorių vyriausybėms ir bankams, reikalauja šalisdebitores sumažinti mokėjimų balanso deficitą, sumažinti biudžeto deficitą, suderina sureguliavimo programą (TVF sąlygos); Prieš suteikiant finansavimą, TVF misija atvyksta į šalį, analizuoja ekonominių problemų priežastis ir pateikia rekomendacijas jų sprendimui. Priemonių programa yra priedas prie sutartos paskolos sumos;

TVF sąlygos Paskolos išmokėjimas dalimis stabdomas, jeigu nevykdomos TVF sąlygos; TVF vaidina prižiūrėtojo vaidmenį, jo patarimai neturi politinio atspalvio. Suverenios valstybės gali kritiškai vertinti kitos valstybės pasiūlymus ir rekomendacijas keisti vidaus politiką; TVF nustato sąlygas, kurios apriboja ekonominį augimą ir mažina pragyvenimo lygį(už ką TVF yra kritikuojamas), tačiau skatina ilgalaikį ekonomikos augimą. Imant

Euro zonos skolų krizė. Bendra euro zonos valstybių skola sudaro 89 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) (pagal Mastrichto sutartį gali sudaryti tik 60 proc. BVP). Leistiną ribą viršija ne tik periferinės ekonomikos (Graikijos valstybės skola – 166 proc. BVP, Portugalijos – 106 proc. BVP), bet ir didžiausios regiono valstybės (Vokietijos valstybės skola – 83 proc. BVP, Prancūzijos – 87 proc. BVP, Ispanijos – 67 proc. BVP).

Krizės priežastys Kai kurių ES valstybių narių netinkama ir pajamų, ir išlaidų požiūriu neatsakinga fiskalinė politika. Neatsargus bankų skolinimas, kuris padėjo formuotis statybų ir turto burbulams. Spekuliacinio pobūdžio reitingų agentūrų veikla. Didelė kai kurių valstybių narių finansinė pagalba mokesčių mokėtojų pinigais bankams ir pasaulinės finansų sistemos trapumas.

Stabilumo ir augimo pakto, kaip valstybių narių fiskalinės atsakomybės užtikrinimo mechanizmo, trūkumai Stabilumo ir augimo pakto paskirtis – užtikrinti, kad būtų nuolat vykdoma patikima biudžeto politika. Šiuo paktu nustatyta valstybių narių prievolė laikytis vidutinės trukmės tikslo siekti „artimo subalansuotam arba perteklinio biudžeto“ būklės, apibrėžtos atsižvelgiant į atskirų šalių ypatumus. Tokios būklės išlaikymas turėtų leisti valstybėms narėms įveikti įprastus cikliškus svyravimus neviršijant 3 proc. BVP valstybės biudžeto deficito. Praktikoje pastebimas didžiulis atotrūkis tarp Stabilumo ir augimo pakto koncepcijos ir jo veikimo.

Europos centrinio banko nuomonė Atskiros valstybės narės nevienodai laikėsi Mastrichto sutartyje ir Stabilumo ir augimo pakte nustatytų biudžeto normų. Kai kuriose šalyse buvo nuolat viršijamas 3 proc. BVP valstybės biudžeto deficitas, įgyvendinant Paktą trūko reikiamo griežtumo ir politinės valios. Skirtingose valstybėse narėse įvairaus lygio nukrypimus nuo fiskalinių planų lėmė pernelyg optimistinės augimo prognozės, duomenų patikslinimai, didesni nei tikėtasi pajamų svyravimai ir nuolatiniai nukrypimai nuo prognozuotų išlaidų.

Krizės priežastys Valstybių skolų krizė yra pasitikėjimo ES apskritai ir visų pirma euro zona krizė. Ši krizė privertė suabejoti fiskalinių priemonių bendros valiutos stabilumui užtikrinti veiksmingumu. Žlugus Stabilumo ir augimo paktui, Europa turi susikurti naują fiskalinę ir pinigų sistemą, kuri padėtų veiksmingiau įveikti neigiamus ekonominius rezultatus ar netgi valstybės

Krizės sprendimo būdai Išspręsti skolų krizę ir išgelbėti Europos valiutą gali tik išskirtinės priemonės Europos Sąjungos lygiu: 1. Būtina leisti Europos centriniam bankui dideliu mastu supirkti krizę išgyvenančių euro zonos valstybių obligacijas ir tapti paskutiniu įsiskolinusių šalių kreditoriumi (tam prieštarauja Vokietija) ir Europos centrinis bankas;

Euro zonos skolų krizė 2. Įvesti aukštesnę, nei nacionalinio lygio, įsiskolinusių šalių biudžeto kontrolę, kad šalys netektų dalies finansinio suvereniteto; 3. Įvesti Europos Sąjungos teisės aktų pakeitimus. Pirmą priemonę galima pritaikyti greitai, antrą – per savaitę, trečią – per pusę metų. Visas tris reikia įvesti vienu metu, priešingu atveju laukia neišvengiamas euro žlugimas.

Krizės sprendimo būdai ECB būdamas paskutinio likvidumo skolintojas turi apsaugoti bankus ir pasiūlyti neribotą likvidumą, kuris būtų suteiktas priimant kaip užstatą ilgesnės trukmės ir įvairesnius vertybinius popierius. Didelio masto obligacijų supirkimas reikštų laisvesnę pinigų politiką, kuri atitolintų recesiją ir defliaciją euro zonoje. Sumažėtų trumpalaikės palūkanų normos ir būtų vykdomas „kiekybinis skatinimas“ (supirkinėjamos vyriausybių obligacijos) dideliu mastu. Kadangi sąlygos periferijos šalyse sudėtingesnės, ECB turės jų obligacijų pirkti neproporcingai daugiau. Kad būtų atgautas pasitikėjimas ir investuotojai parvilioti atgal,

Krizės sprendimo būdai Reikia sukurti skolinimosi instrumentą (euro zonos obligacijas) kuriuo investuotojai pasitikėtų. O tam reikia politinio susitarimo: finansinė parama periferijos šalims mainais už taisyklių keitimą, kurio reikalauja Vokietija. Reikia jungtinių visos euro zonos valstybių įsipareigojimų už vyriausybių skolas. (Tokie įsipareigojimai turbūt pažeistų Vokietijos Konstitucinio teismo sprendimus). Kitas siūlymas: visoje euro zonoje pasidalyti prasiskolinusių valstybių skolų dalį, kuri viršija 60 proc. jų BVP ir, atidedant mokestinių pajamų dalį, taip ją išmokėti per ateinančius 25 metus. Skolos turėtų būti pasidalytos tokiu būdu, kad tai nepavirstų į pervedimų sąjungą. Vokietijos – ne, nes valiutos sąjunga pavirs į pinigų pervedimų sąjungą, kurioje ji amžinai rems silpnesnes nares. Kai euro zonos pakraščių šalys įsipareigojo taupyti ir reformuotis, baimė, kad joms kils pagundų blogai elgtis, sumažėjo.

2011 -10 -26 priimti sprendimai. Daugiau paskolų Graikijai Susitarta, kad ES ir TVF suteiks Graikijai naują 100 mlrd. eurų paskolą. Bankai ir kiti privatūs kreditoriai nurašys 50 % Graikijos skolos. Priimtos priemonės padės Graikijai iki 2020 m. sumažinti savo valstybės skolą iki 120 % bendrojo vidaus produkto. Geresnė parama ištikus krizei Susitarta padidinti pagrindinį ES fondą, kurio lėšomis padedama įveikti krizes, – Europos finansinio stabilumo fondą (EFSF) nereikalaujant papildomų valstybių narių įsipareigojimų. Fondo skolinimo pajėgumai bus padidinti iki trilijono eurų, t. y. penkis kartus, naudojant privačias rinkos priemones.

Bankų reforma Dėl valstybių skolų krizių nukentėjusiems bankams vyriausybės suteiks garantijas. Šios garantijos bus koordinuojamos ES lygmeniu ir sudarys sąlygas bankams ir toliau teikti paskolas. Įvestas laikinas reikalavimas bankams iki 2012 m. birželio nuosavą kapitalą padidinti iki 9 %. Kol šis 9 % tikslas nepasiektas, bankai turėtų investuotojams mokėti mažesnius dividendus, o darbuotojams – mažesnes premijas. Po šio rekapitalizavimo bankų sistema taps tvirtesnė. Bankai pirmiausia naudos privačius kapitalo išteklius, o jei reikės, paramą suteiks nacionalinės vyriausybės. Blogiausiu atveju paskolos gali būti teikiamos iš Europos finansinio stabilumo fondo.

Tvirtesnis ekonomikos valdymas Euro zonos šalys pritarė ekonomikos valdymo tobulinimo priemonėms. Valstybių narių ekonominė ir biudžeto politika bus labiau koordinuojama, ir bus griežčiau prižiūrima, kad priemonės būtų įgyvendinamos. Euro zonos šalys sieks didesnės ekonominės integracijos. 2012 m. kovą bus parengta sutartų priemonių įgyvendinimo ataskaita.

Išėjimo iš krizės planas. Pirma, imamasi aktyvių priemonių pasitikėjimui finansinėse rinkose atgauti. Antra, ieškoma sprendimų, kaip sustiprinti į euro zoną įeinančių šalių ekonominę politiką. ES vadovai pripažino, jog yra problemų su EFSF pildymu. Ketinimas išplėsti fondą nuo dabartinių 440 mlrd. eurų iki 1 trilijono eurų stringa. Pasiektas susitarimas, jog bus išnagrinėtos galimybės padidinti Tarptautinio valiutos fondo (TVF) resursus dvišaliais kreditais, taip pasiekiant glaudesnį EFSF ir TVF bendradarbiavimą. Nagrinėjamas klausimas dėl galimybių pritraukti TVF lėšas atskiroms šalims kredituoti.

Krizės sprendimo būdai Prancūzija ir Vokietija ragina pasirašyti naują Europos Sąjungos (ES) sutartį, kuri priverstų griežčiau laikytis fiskalinės drausmės skolų krizės apimtoje euro zonoje. Manoma, kad šiuo metu galiojanti Mastrichto sutartis yra „netobula“, nes leidžia valstybėms nesilaikyti fiskalinės drausmės ir išvengti bausmės. Taisykles pažeidinėjančioms valstybėms sankcijos būtų taikomos automatiškai.

Kinijos pagalbos Euro zonai sąlygos (2011 -11 -15) Norėdama gauti paramą Europa privalo sutikti su viena iš trijų sąlygų: suteikti Kinijai daugiau įtakos Tarptautiniame valiutos fonde, pakelti jos ekonominį statusą Pasaulio prekybos organizacijoje arba atšaukti embargą Europos ginklų tiekimui į Kiniją. Prieš porą mėnesių Kinija iškėlė reikalavimą ES pripažinti Kiniją rinkos ekonomika. Kinija euro zonai gelbėti galėtų skirti iki 100 mlrd. JAV dolerių. Šios lėšos turėtų būti skirtos ne tiesiogiai Europos finansinio stabilumo fondui, kurio darbo efektyvumu Kinija abejoja, o per TVF.

Priežastys Siekis išlaikyti vieną didžiausių savo eksporto rinkų. 2010 m. ES importas iš Kinijos siekė 280 mlrd. eurų. ( mažiau nei trečdalis Kinijos eksporto ). Gilėjanti krizė Europoje atneštų ir tiesioginių finansinių nuostolių Kinijai. Apie 800 mlrd. JAV dolerių Kinijos užsienio valiutos rezervų yra investuota į eurais denominuotus vertybinius popierius. Euro zonos valstybių nemokumas, galintis gerokai lemti euro kainą, nuvertintų šias Kinijos investicijas. Europos valstybes spaudžianti skolų našta sudaro palankias sąlygas Kinijai padidinti savo investicijas Europoje. 2010 m. Kinijos tiesioginės investicijos Europoje siekė tik 1, 3 mlrd. JAV dolerių ( mažiau nei 1 proc. užsienio investicijų Europoje). Tapusi stambiausiu Europos kreditoriumi Kinija galėtų pasinaudoti siekdama jai palankaus ES valstybių sprendimo įvairiais tarptautinės reikšmės ekonominiais ir politiniais klausimais.