Balt filologijos vadas II k lituanistams Bonifacas Stundia

Baltų filologijos įvadas II k. lituanistams Bonifacas Stundžia, Vilniaus universiteto Baltistikos katedra BALTŲ KALBŲ TARMĖS data

Tarmė (dialektas) Tarmės, arba dialektai, yra teritorinės kalbų atmainos. Drauge su socialinėmis, profesinėmis ir kitokiomis kalbinėmis atmainomis yra būtinas gyvų kalbų požymis. Yra pagrindinės tarmės, patarmės, šnektos. Tarmių, patarmių ir šnektų ribos nustatomos pagal izoglosas, t. y. linijas, iš visų pusių juosiančias plotą, turintį vienodas kalbines ypatybes. Gr. īsos „lygus, vienodas“ + glōssa „kalba“. Paprastai remiamasi izofonomis (gr. phōnē „garsas“). Tos izofonos, kurios geriausiai apibrėžia tarmes, yra paremtos skiriamosiomis tarmių fonetikos ypatybėmis. data VU, fakultetas

Prūsų kalbos tarmės 1. Pamedės (Pomesania) tarmė. Šaltinis – rankraštinis vok. -prūsų Elbingo žodynėlis (802 žodžiai). Žinomas 14 a. pab. nuorašas. 2. Sembos (Sambia) tarmė. Šaltinis – 16 a. 6 ir 7 dešimtmečio vok. prūsų katekizmai. data VU, fakultetas

Prūsų kalbos tarmės Lyginti ir apibrėžti prūsų tarmes sudėtinga, kadangi jas skiria mažiausiai 200 m. laiko tarpas. Be to, tarp I ir II bei III katekizmų yra tarminių skirtumų, galbūt rodančių dvi Sembos tarmės patarmes. Pamedės tarmė yra senoviškesnė už Sembos tarmę. Joje išlaikyti senieji ilg. balsiai ī ir ū: dumis „dūmas“, ylo „yla“. Sembos tarmėje šie balsiai labai dažnai dvibalsinami: geiwin „gyvenimą“, boūton, baūton „būti“. data VU, fakultetas

Lietuvių kalbos tarmės Iš seno skiriamos 2 pagrindinės tarmės: aukštaičių ir žemaičių. Viduramžiais ir vėliau šie pavadinimai vartoti valstybės dalims įvardyti. A. Baranausko ir K. Jauniaus klasifikacijos. Dabartinė – A. Girdenio ir Z. Zinkevičiaus klas-ja. data VU, fakultetas

Pagrindinių tarmių ir žemaičių patarmių skiriamosios ypatybės Kintamieji ilgieji balsiai, arba dvibalsiai, ie ir uo Aukštaičiai bent kirčiuotus išlaiko sveikus: pienas, kiaušinienė; duona, važiuoti. Žemaičiai šiuos garsus pakeičia trejopai ir pagal tai skirstomi į tris patarmes: 1. šiaurės žem. : ie → ei, uo → ou: peins, douna; 2. vakarų žem. : ie → ė, uo → o: pėns, dona; 3. pietų žem. : ie → ī, uo → ū: pīns, dūna. data VU, fakultetas

Šiaurės ir pietų žemaičiai Šiaurės žemaičiai: 1. telšiškiai, 2. kretingiškiai. Pietų žemaičiai: 1. varniškiai, 2. raseiniškiai. Vakarų žemaičiai į patarmes neskirstomi. data VU, fakultetas

Aukštaičių patarmių skiriamosios ypatybės Dvigarsiai an, en ir vad. nosiniai balsiai ą, ę. Skiriamos trys patarmės: 1. vakarų aukštaičiai: šie garsai išlaikomi sveiki: pantis, penktas, žąsis, tręšia. 2. pietų aukštaičiai: pantis, penktas, žųsis, trįšia. 3. rytų aukštaičiai: puntis, pinktas, žųsis, trįšia. data VU, fakultetas

Vakarų ir rytų aukštaičiai Vak. aukštaičiai: 1. kauniškiai; 2. šiauliškiai. Rytų aukštaičiai: 1. vilniškiai; 2. uteniškiai; 3. kupiškėnai; 4. anykštėnai; 5. panevėžiškiai; 6. širvintiškiai. Pietų aukštaičiai į patarmes neskirstomi. data VU, fakultetas

Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos plotas data VU, fakultetas

Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos tarmės data VU, fakultetas

Latvių kalbos tarmės data VU, fakultetas

Pagrindinės latvių kalbos tarmės Nėra vienos skir. ypatybės. Priegaidžių skirtumai: 1. Lyviškoji tarmė (lībiskais dialekts). Dvi priegaidės: tęstinė ir laužtinė/ krintančioji. Visi trump. balsiai žodžio gale išnyko. 2. Vidurio tarmė (vidus dialekts). Trys priegaidės (ne visame plote): tęstinė, laužtinė, krintančioji). Bendrinės kalbos pagrindas. 3. Aukštaičių tarmė (augšzemnieku dialekts). Dvi priegaidės: laužtinė ir krintančioji/ tęstinė. data VU, fakultetas

Pagrindinių latvių kalbos tarmių patarmės Lyviškoji tarmė: 1. tamniekų patarmės, 2. Vidžemės lyviškosios patarmės. Vidurio tarmė: 1. viduriečių patarmės, 2. kuršiškosios patarmės. Aukštaičių tarmė: 1. giliosios, arba rytiečių, patarmės: a) sėliškosios, b) latgališkosios; 2. negiliosios, arba vakarų, patarmės: a) sėliškosios, b) latgališkosios. data VU, fakultetas