APIE TEKSTO SUVOKIM Bendravimas su knyga tobuliausia ir

APIE TEKSTO SUVOKIMĄ

„Bendravimas su knyga – tobuliausia ir nepakeičiama intelektualinio žmogaus lavėjimo forma. “ A. Tvardovskis

KOKS TEKSTO FUNKCINIS STILIUS? Tekstas gali būti penkių funkcinių stilių.

1. Meninis (grožinis) • • • 1. 2. 3. Meninį stilių simbolizuoja nykštys, nes jis labai skiriasi nuo keturių likusiųjų. Meninis stilius daro estetinį poveikį, o likę – dalykiški. Meninis stilius vartojamas grožinėje literatūroje. Argumentai, kad tekstas yra meninio stiliaus: Individualumas Vaizdingumas Emocionalumas

2. Buitinis (šnekamasis) • • 1. 2. 3. 4. Buitinį stilių simbolizuoja mažasis pirštas, nes jis retai naudojamas viešumoje, jo paskirtis – kasdienis bendravimas. Argumentai, kad tekstas yra buitinio stiliaus: Neoficialumas Familiarumas Dialogiškumas Frazeologija

3. Administracinis • Bevardis pirštas simbolizuoja administracinį stilių, nes jis yra neutralus, naudojamas retai – dažniausiai skirtas reikalams tvarkyti. • Argumentai, kad tekstas yra administracinio stiliaus: 1. Oficialumas 2. Standartiškumas 3. Dalykinis tikslumas • Prisiminkite administracinio stiliaus žanrus (ant bevardžio piršto užmaunami žiedai): pareiškimas, prašymas, skelbimas, nutarimas, įvairūs dokumentai, įstatymai, tarnybiniai raštai.

4. Mokslinis • • • 1. 2. 3. 4. • Didysis pirštas simbolizuoja mokslinį stilių, nes visoje raštijoje mokslinių kūrinių itin daug. Mokslinio stiliaus vartojimo sritis – mokslinė visuomenės veikla. Argumentai, kad tekstas yra mokslinio stiliaus: Terminų vartojimas Dėstymo logiškumas, nuoseklumas, rišlumas Dalykinis tikslumas, aiškumas Objektyvumas Prisiminkite mokslinio stiliaus žanrus: tezės, straipsnis, studija, monografija, vadovėlis, paskaita, pranešimai.

5. Publicistinis • • • 1. 2. 3. 4. • Publicistinį stilių simbolizuoja smilius. Juk jis yra tarp nykščio (meninio stiliaus) ir didžiojo (mokslinio stiliaus) pirštų. Pagrindinė publicistinio stiliaus vartojimo sfera – žiniasklaida. Argumentai, kad tekstas yra publicistinio stiliaus: Aktuali tema Išreiškiama autoriaus nuomonė Dalykiškumas dera su meniškumu Tekstas yra įtaigus Prisiminkite publicistinio stiliaus žanrus: straipsnis, interviu, dienoraštis

KOKIAI LITERATŪROS RŪŠIAI PRIKLAUSO TEKSTAS? LITERATŪROS RŪŠYS EPIKA LYRIKA DRAMA

• Literatūros rūšį – vieną iš trijų – nustatysite atsakę į klausimą, kas sudaro kūrinio pagrindą: pasakojimas apie pasaulį (epika); individo vidinių būsenų vaizdavimas (lyrika); veiksmas (drama). • Kad ir kokia kalba – proziškai ar eiliuotai – būtų parašytas kūrinys, jo rūšį nusako autoriaus pasirinktas vaizdavimo būdas. Laikui bėgant literatūros rūšių turinio ir formos santykis keitėsi, todėl tik grafiniu teksto vaizdu pasikliauti negalima: gali būti pasakojama proza, gali būti pasakojama ir eilėmis, eilėraštis gali būti eiliuotas ir neeiliuotas, dramos veikalas, priklausomai nuo epochos arba autoriaus sumanymo, taip pat gali būti parašytas eilėmis arba proza.

Nustatykite literatūros rūšį: 1. „Štai čia visas mūsų pasaulis. Čia yra vandenys. Vandenyse plaukioja didelės ir mažos žuvys, dideli ir maži laivai. Žuvys ryja viena kitą, kai nori valgyti, laivai skandina vienas kitą, kai nori uždirbti. Kartais vandenys gražūs. Jeigu skęsta saulė, ir baltos žuvėdros virš violetinių bangų, o pajūry sėdi mergaitė ir dainuoja apie mylimą, kurs rytoj atsiirs smailu laiveliu plevėsuojančiom burėm. Kartais vandenys pikti. Jeigu audra, ir bangos susikimba su debesimis, ir kaukia vėjas. “ (A. Škėma „Paskaita apie pasaulį“)

Nustatykite literatūros rūšį: 2. „Aš tau pavydžiu, saulele, Kai vakaruosna suki. Juodoji širdgėla gelia, Ir mintys eina sunkyn. “ (S. Nėris „Aš tau pavydžiu“)

Nustatykite literatūros rūšį: 3. „Keramikos dirbtuvė Mindaugo pily. Mindaugas ir senis. MINDAUGAS (įeina su karūna po pažastim) Aš jau seniai žadėjau tau parodyt Tai, ko lig šiol dar Lietuvoj nebuvo. SENIS (apžiūrinėja karūną) Neblogas darbas. Taip, visai neblogas. . . Reikėjo pasakyti man – aš būčiau Nulipdęs tau iš molio neblogesnę. “ (Just. Marcinkevičius „Mindaugas“)

Nustatykite literatūros rūšį. Atsakymai 1. Epika 2. Lyrika 3. Drama

Epikos bruožai • Pasakojimas trečiuoju asmeniu. • Akivaizdi veikėjų, pasakotojo situacija, pasakotojo požiūris į vaizduojamąją tikrovę, veikėjų elgesį, veiksmo užuomazga ir plėtojimas. • Žmogaus poelgių, išvaizdos, kalbos ir psichologijos (tiesioginė psichologinė analizė, dialogas, monologas, vidinis monolgas, tiesioginė menamoji kalba), taip pat jo aplinkos aprašymais (peizažai, interjerai, panoraminiai vaizdai) autorius sukuria ryškią pavaizduoto pasaulio tikrumo iliuziją (net tada, kai pasakojamos netikroviškos, atvirai sąlygiškos istorijos).

Epikos žanrai • Epopėja – stambiausias žanras. Vaizduoja tautai svarbią epochą, jos siužeto linijos, susijusios su daugelio veikėjų charakteriais, skaitytoją veda per panoraminę erdvę, kūrinio tematika bei problematika sudėtingos, visuomeniškai reikšmingos. Epopėjos – tai dažniausiai keliatomiai kūriniai. PVZ. : Homeras „Iliada“, „Odisėja“, Levas Tolstojus „Karas ir taika“, Romenas Rolanas „Žanas Kristofas“, Jonas Avyžius „Sodybų tuštėjimo metas“, Vaižgantas „Pragiedruliai“.

• Romanas – didelės apimties, laisvos sandaros pasakojamasis prozos kūrinys. Ryškus siužetas, o stambiuose romanuose, kur daug veikėjų ir plati epochos panorama, esti kelios siužetinės linijos. Veiksmo aplinka, erdvė romane vaizduojama plačiai, aiškiai jaučiama laiko slinktis. Romano tipai: socialinis – buitinis, psichologinis, intelektualinis, istorinis, satyrinis, nuotykių, siaubo, detektyvinis, kelionių, fantastinis ir t. t. Pvz. : Vincas Mykolaitis – Putinas „Altorių šešėly“, Vincas Pietaris „Algimantas“ ir t. t. • Apysaka – vidutinės apimties prozos kūrinys, vaizduojantis keletą reikšmingesnių herojaus gyvenimo vienas po kito einančių arba atitolusių laiko ar erdvės požiūriais, bet esmingai keičiančių veikėjo gyvenimą ar vertybines nuostatas, epizodų. Pvz. : Šatrijos Ragana „Sename dvare“, Saulius Šaltenis „Riešutų duona“, Vanda Juknaitė „Stiklo šalis“, Motiejus Valančius „Palangos Juzė“ ir t. t.

• Poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys, pagrįstas siužetu, charakteriais, arba didesnis lyrinis kūrinys su ištisa išgyvenimų grandine. Poemos tipai: Didaktinė (pamokomojo pobūdžio), aprašomoji (vyrauja ne pasakojimas, o aprašymas), filosofinė (eiliuotas traktatas, kuriame išdėstoma kokia nors mokslinė, filosofinė ar pasaulėžiūros doktrina), romantinė. Pvz. : Kristijonas Donelaitis „Metai“, Antanas Baranauskas „Anykščių šilelis“, Salomėja Nėris „Eglė žalčių karalienė“, Maironis „Jaunoji Lietuva“ ir t. t. • Apsakymas – nedidelis kūrinys, kuris parodo tik vieną įvykį ar gyvenimo epizodą. Įvykiai, aplinkos vaizdai, buities detalės imami tik patys reikšmingiausi. Apsakymo veikėjai vaizduojami vienu kuriuo nors požiūriu. Pvz. : Romualdas Granauskas „Gyvenimas po klevu“, Antanas Vienuolis „Paskenduolė“. • Apybraiža – literatūros kūrinys, kuriame aprašomi tikri, autoriaus matyti arba dokumentine medžiaga paremti faktai. Pvz. : Vytautas Kubilius „Adomas Mickevičius: poetas ir Lietuva“ ir t. t.

• Novelės fabula dramatiškesnė, griežčiau organizuota nei apsakymo. Kulminacija pabrėžta, pabaiga turi ryškų akcentą. Kartais novelės pabaigoje veiksmas daro staigų posūkį, kontrastišką tiek pradinei situacijai, tiek visos fabulos krypčiai. Pvz. : Gi de Mopasanas „Karoliai“, Jono Biliūno, Jurgio Savickio, Igno Šeiniaus, Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Broniaus Radzevičiaus, Bitės Vilimaitės novelės ir t. t. • Autobiografija – memuarinis pasakojimas apie save, organizuotas chronologine seka arba probleminiais koncentrais. • Biografija – žmogaus gyvenimo istorija nuo gimimo iki mirties. • Dienoraštis – kasdieniai autoriaus užrašai apie save, aplinką, istorinius įvykius be išankstinio konstrukcijos brėžinio. • Memuarai – kūrinys, kuriame autorius pasakoja praeities įvykius, kurių dalyviu ar stebėtoju yra buvęs; atsiminimai. • Pasakėčia – trumpas alegoriškas pamokomasis pasakojimas.

Lyrikos bruožai • Kūriniai (paprastai eiliuoti), perteikiantys individo išgyvenimus, įspūdžius, nuotaikas, mintis. • Lyrika – žmogaus jausmų ir minčių vaizdavimas. • Dominuoja subjektyvumas. • Išorinis pasaulis vaizduojamas tiek, kiek jo reikia lyrinio subjekto išgyvenimams atskleisti. • Lyrinis „aš“ neturėtų būti tapatinamas su autoriumi. Nors dažnai teigiama, kad lyrika – poeto asmenybės išraiška, tačiau iš tikrųjų tarp autoriaus ir lyrinio „aš“ yra didesnė ar mažesnė distancija. Poetas išdainuoja ne vien savo, bet apskritai žmogaus jausmus, siekius, idealus, įspūdžius, nuotaikas, t. y. apibendrina žmonių išgyvenimus.

Lyrikos žanrai • Eilėraštis – labiausiai neapibrėžtas, universaliausias žanras, dominuojantis nuo romantizmo laikų. • Baladė – trumpas eiliuotas istorinių ar liaudies motyvų kūrinys, vaizduojantis intriguojančius, paslaptingus, dažnai šiurpius įvykius, tragiškus žmonių likimus; ypač buvo paplitusi romantizmo literatūroje. • Daina – rašytinės lyrikos žanras, kurio charakteringos žymės – melodinga intonacija, refrenai, atsikartojantys kupletai, kreipinių – atsakymų paralelizmas. • Elegija – rimto turinio, susimąstymą reiškiantis kūrinys, kuriame kalbama liūdno prisiminimo ar skundo tonais; kilusi iš laidotuvių raudų. • Odė – iškilmingas, patetiškas eiliuotas kūrinys, kuriame šlovinamas žymus asmuo, svarbus istorinis įvykis, didi filosofinė, etinė ar politinė idėja. • Parodija – literatūrinės stilizacijos žanras, satyriškai imituojantis atskirą kūrinį, autorių, meninę kryptį.

• Epitafija – eilėraštis mirusiojo garbei. • Satyra – hegzametru parašytas laisvo pašnekesio formos, pamokančio ar smerkiančio turinio kūrinys, kuris temų sėmėsi iš visuomenės papročių, politikos ir literatūros. • Sonetas – 14 eilučių eilėraštis, sudarytas iš 2 ketureilių su 2 rimais ir 2 trieilių (italų ir prancūzų sonetas) arba iš 3 ketureilių ir 1 dvieilio (anglų sonetas). • Trioletas – aštuonių eilučių kūrinys. • Romansas – lyrinės dainos pobūdžio eilėraštis, sukurtas meilės tema (dažniausiai). Jam būdingas pabrėžtas emocingumas (kartais sentimentalumas), jausmų kilnumas, vienišumo motyvas, meilės ir mirties, ištikimybės ir nusivylimo priešos. Išsakydamas savo dabarties jausmus, kalbantysis dažniausiai prisimena praeitį. • Rauda – poezijos kūrinys, kuriuo reiškiamas sielvartas, netekties skausmas tragišku gyvenimo momentu.

Nurodykite eilėraščio ištraukos tipą 1. Jei voveriuką be mamos Pikta ranka pagaus, kamuos, O voveriukas klaus: Už ką? Padėk. Tai tavo pareiga. 2. Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano, Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai? Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai Vieni per dieną dūsaudami vaikšto. (R. Skučaitė - „Pareiga“) (V. Mykolaitis – Putinas „Rūpintojėlis“)

Nurodykite eilėraščio ištraukos tipą 1. Jei voveriuką be mamos Pikta ranka pagaus, kamuos, O voveriukas klaus: Už ką? Padėk. Tai tavo pareiga. 2. Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano, Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai? Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai Vieni per dieną dūsaudami vaikšto. (R. Skučaitė - „Pareiga“) DIDAKTINIS (V. Mykolaitis – Putinas „Rūpintojėlis“) FILOSOFINIS

Koks eilėraščio rimavimo būdas? Pagal rimų išsidėstymą ketureilėse strofose skiriami trys rimavimo būdai. • Gretutinis - jungia dvi gretimas eilutes. • Kryžminis – pirmoji eilutė rimuojama su trečiąja, antroji – su ketvirtąja. • Gaubiamasis – pirmoji eilutė derinama su ketvirtąja, antroji – su trečiąja.

Meninės raiškos priemonės • Aliteracija – vienodų ar panašiai skambančių priebalsių kartojimas kalboje: „Rymo ramunėlė rudenio arimuos“ (S. Nėris). • Asonansas – balsių, dvibalsių kartojimas, sutelkimas: „Smėly plakas pavargusi marių banga“ (A. Venclova). Garsas „a“ – vokalizmo viršūnė – tinka platumos, atvirumo, tęstinumo įspūdžiui sustiprinti. • Onomatopėja – tikrovės (gamtos, darbo, technikos) garsų pamėgdžiojimas: „Egį antys „pry!“ priskridę į liūną“. . . (A. Baranauskas) • Deminutyvai – mažybinės maloninės reikšmės žodžiai (lelijėlė). Paprastai tekste deminutyvai kuria švelnumo, malonumo įspūdį, bet kartais gali įgyti priešingos reikšmės – menkinimo, niekinimo niuansų.

• Epitetas – meninis pažyminys (baltapūkis debesėlis, žvarbus lietus). Epitetas pabrėžia daikto ar reiškinio ypatybes, vaizdo plastiškumą, spalvą ir pan. (tai – vaizdiniai epitetai), gali suteikti tam tikrą emocinį atspalvį (emociniai epitetai). Tautosakoje tuos pačius daiktus ar reiškinius pažymi įprastiniai žodžiai – nuolatiniai epitetai (močiutė sengalvėlė, baltosios rankelės). • Palyginimas – dviejų dalykų sugretinimas. Lyginamajam daiktui, veiksmui ar reiškiniui sugretinimas teikia naujų požymių, prasmės atspalvių. • Žodžiai, pavartoti perkeltine reikšme, vadinami tropais. Pagal reikšmės perkėlimo būdą yra skiriamos dvi tropų grupės: metaforos (metafora, personifikacija, alegorija, simbolis) ir metonimijos (metonimija, sinekdocha, antonomazija, hiperbolė, litotė).

• Metafora – paslėptas palyginimas, paremtas panašias savybes turinčių daiktų ar reiškinių sugretinimu. Pvz. , topolių žvakės. • Personifikacija (įasmeninimas) – žmogaus būdingų savybių suteikimas gamtos reiškiniams, gyvūnams arba abstraktiems dalykams. Įasmeninimas tarsi sudvasina vaizduojamus reiškinius, leidžia pamatyti juos iš nenuspėjamo taško (, , Parugėm gelsvom basa / Vasara nubėgs“). • Alegorija – abstrakčios sąvokos išreiškimas konkrečiu vaizdu. Paprastai ja sutartinai sąlygiškai apibūdinami reiškiniai, ypatybės (pvz. : taiką žymi baltas balandis). • Simbolis – daikto, reiškinio pavadinimo pakeitimas sąlyginiu ženklu, kuo nors primenančiu aptariamąjį. Pvz. : aušra, rytas – gyvenimo pradžios, vilties simbolis.

• Metonimija – daikto ar reiškinio pavadinimo pakeitimas kitu, susijusiu su pirmuoju. Metafora paremta skirtingų dalykų palyginimu, metonimija sukeičia ne panašių, bet tarpusavyje susijusių daiktų pavadinimus. Pvz. : patinka Mocartas (vietoj Mocarto muzika). • Sinekdocha – vienaskaitos pavartojimas vietoj daugiskaitos (dalis vietoj visumos arba atvirkščiai). Pvz. : „Lanko bitė raudonųjų / Dobilėlių žiedą“. • Antonomazija – tikrinio vardo vartojimas bendrine prasme („O skurdas gimdė prometėjus, / Ir krūpčiojo naktis šalta”). • Hiperbolė – daikto, veiksmo ar reiškinio meninis padidinimas. Pvz. : „Geras artojas ir žąsinu paaria“. • Litotė – vaizduojamo dalyko meninis sumažinimas. Pvz. : „Upę perbridęs, šaukšte prigėrė“. • Ironija – žodis, pavartotas priešinga tiesioginei reikšme. Pvz. : „Gudrus kaip asilas“. Ironija neigia teigimo forma. Ironija gali būti geraširdiška, bet gali būti ir kandi, pikta.

• Inversija – neįprasta žodžių tvarka sakinyje. • Paralelizmas – dviejų reiškinių sugretinimas ir vienodas jų išdėstymas sakinyje. • Antitezė – priešingų dalykų sugretinimas, dažnai reiškiamas antonimais ar neigimu. Pvz. : „Aš trumpam atėjau. / Aš ilgam išeinu. “ (J. Strielkūnas) • Pakartojimas – įspūdžiui sustiprinti kartojami žodžiai, frazės, sakiniai. Pagal išdėstymą tekste pakartojimai yra kelių rūšių. • Anafora – eilutės, sakinio pradžios pakartojimas. Pvz. : „Dengia sniegas gatves, / Dengia sniegas namus, / Dengia sniegas našlaičio galvelę. “ (S. Nėris). • Epifora – pakartojimas eilučių, sakinių pabaigoje. Pvz. : „Kur gėlynai žydi – ten ir aš. / Kur draugeliai žaidžia – ten ir aš. “ (S. Nėris)

• Laipsniavimas (gradacija) – laipsniškas kilimas, stiprėjimas. Pvz. : „Vargas lapoja, / Vargas šakoja, / Vargas varteliuose žydi. “ (Liaudies daina). • Perkėlimas (anžambemanas) – tai vientisos sintaksinės frazės perdalijimas keliant jos dalį į kitą eilutę ar posmą (tai būdinga poezijai). Pvz. : „Saulėtų krantų pasigedo / Širdis. Nebegaliu. / Ir bėgu per lūžtantį ledą / skenduolių keliu“. (S. Nėris). • Retorinės priemonės (klausimas, kreipinys, sušukimas). • Oksimoronas – priešingos reikšmės žodžių derinys, panašus į kontrastišką metaforą – skaudus džiaugsmas, spengianti tyla.

Dramos bruožai • Turi savitą išorinę išvaizdą (veikėjų sąrašas, scenovaizdis, dialogai, monologai, remarkos). • Svarbiausias požymis – dramatiškas veiksmas. Dramatizmas – pusiausvyros stoka, kulminaciniai lūžiai, kritinė situacija, išgyvenimų sunkumas, įtampa, sukrečianti būsena. Tragizmas – padėtis be išeities. • Kūriniai neilgi, veiksmas koncentruotas: ekspozicija (išsidėsto priešingos jėgos), užuomazga, veiksmo vystymasis, kulminacija (aukščiausias įtampos taškas), atomazga.

Dramos žanrai • Drama siaurąja prasme (pjesė) – rimto (bet ne tragiško) konflikto kūrinys, dažniausiai vaizduojantis gyvenamojo meto tikrovę, kasdieninius žmonių santykius. • Farsas – iš juokaujamų, išdaigiškų buitinių intarpų į misterijas ir iš karnavalinių mugių, liaudies vaidinimų viduramžiais susiformavusi nedidelė pjesė, personažų–kaukių, šiurkštaus, storžieviško humoro, balaganinių triukų priemonėmis vaizduojanti buitį ir papročius. • Komedija – komiškas, skaitytojo ar žiūrovo juoką sukeliančias situacijas bei charakterius vaizduojantis draminis kūrinys, kuriame išjuokiami neigiami žmonių bruožai ar ypatybės, o kartais ir visa visuomeninių santykių visuma. • Melodrama – dinamiškos intrigos, labai aštrių situacijų dramos kūrinys, pasižymintis patetišku aistrų vaizdavimu, kategoriška, pabrėžta moraline-didaktine tendencija. • Tragedija – dramos kūrinys, atskleidžiąs aštrius ir neįveikiamus prieštaravimus, gilią visuomeninę prasmę slepiančias stiprių, herojiškų asmenybių kolizijas. • Tragikomedija – naujųjų laikų dramos žanras, kuriame, išlaikydami autonomiją, jungiasi tragedijos ir komedijos elementai.

Literatūros rūšys ir žanrai Epika Lyrika Drama Epopėja Eilėraštis Tragedija Romanas Baladė Komedija Apysaka Daina Poema Elegija Melodrama Apsakymas Romansas Farsas Apybraiža Odė Tragikomedija Novelė Parodija Autobiografija Epitafija Biografija Satyra Dienoraštis Sonetas Memuarai Trioletas Pasakėčia Rauda Drama siaurąja prasme (pjesė)

PRIMINIMAI IR METODINĖS PASTABOS • Tema yra tai, apie ką kalbama tekste. • Problema – pagrindinis klausimas, kurį autorius kelia ir sprendžia kūrinyje ( probleminį klausimą pradėk žodžiais kaip, kodėl). • Idėja (arba pagrindinė mintis) - meniniais vaizdais išreikšta kūrinio mintis. Vaizduodamas gyvenimą, rašytojas vienaip ar kitaip jį vertina, reiškia savo požiūrį į jį, teigia vienokią ar kitokią mintį, nori pasakyti tai, kas svarbu ir reikšminga. Svarbiausioji, bendroji kūrinio mintis yra pagrindinė kūrinio idėja.

• Į visus klausimus, jei klausimo formuluotėje neprašoma tavo nuomonės, atsakyk tik iš teksto. • Necituok, jei nenurodyta užduotyje. • Venk metaforiškos kalbos ir formuluok mokslinio stiliaus atsakymus: jie turi būti aiškūs, logiški, konkretūs. • Jei klausimo numeris skaidomas į smulkesnes dalis (pvz. : 2. 1. , 2. 2. ), tai reiškia, kad keli klausimai suformuluoti iš tos pačios teksto vietos, tik klausiama skirtingų dalykų.

• Klausimo sudėtingumas dažnai priklauso nuo taškų, skiriamų už atsakymą. Pavyzdžiui, jei duodamas 1 taškas, dažniausiai reikia vieno argumento, kartais dviejų ar trijų, jei tai matoma tekste akivaizdžiai ir nesudaro sunkumų juos išvardyti; jei 2 taškai, tai dviejų argumentų arba klausimas reikalauja gilesnio mąstymo; jei 3 taškai, tai reikia trijų argumentų. Geriau 2 taškais įvertintam klausimui surasti tris argumentus, 3 taškais – keturis, tuomet didesnė tikimybė gauti maksimalų taškų skaičių.

• Klausimo formuluotė dažnai pasufleruoja atsakymo pradžią. Pavyzdžiui, jei klausimas pradedamas žodeliu kaip, atsakykite prieveiksmiais teigiamai, neigiamai, kritiškai, ironiškai ir t. t. , jei pradedamas žodeliu koks, tai atsakykite būdvardžiais teigiamas, neigiamas, kritiškas, ironiškas ir t. t. • Jei klausiama tikslo, būtina atsakyti bendratimi, pavyzdžiui, atskleisti, parodyti, iškelti problemą ir t. t. • Rašant atsakymus, negalima nurašinėti teksto sakinių, ilgesnių frazių, specifinių žodžių. Tekstą reikia perfrazuoti savais žodžiais.

PRATYBOS (IIG ) • Klasės darbas – skirto teksto (…. ) suvokimo užduoties ištraukos atlikimas ir analizavimas • Namų darbas – pasiskirsčius į grupes pasirinkti (……. . ) teksto suvokimo užduotį. Ją atlikti ir paruošti skaidres, kuriose turėtų būti pateikta teksto suvokimo užduotis, teksto klausimai bei mokinio atsakymai, palyginti su pavyzdiniais atsakymais.

Vislava Šimborska Iš poetės kalbos, pasakytos įteikiant Nobelio premiją 1 2 3 4 5 6 7 Užsiminiau apie įkvėpimą. Į klausimą, kas tai yra, jei apskritai yra, šiuolaikiniai poetai atsako išsisukinėdami. Ne todėl, kad niekada nebūtų patyrę to vidinio impulso malonės. Priežastis kita. Nelengva paaiškinti, ko pats nesupranti. Apie tai paklausta, aš taip pat iš tolo apeinu dalyko esmę. Atsakau štai taip: įkvėpimas nėra išskirtinė poetų ar apskritai menininkų privilegija. Yra, buvo, visada bus žmonių, kuriuos aplanko įkvėpimas. Tai visi tie, kurie sąmoningai pasirinko savo darbą ir dirba jį su malonumu bei polėkiu. Yra tokių gydytojų, yra tokių pedagogų, yra tokių sodininkų ir dar šimto profesijų žmonių. Jų darbas gali būti nesibaigiantis nuotykis, jeigu tik sugebės įžvelgti jame vis naujų iššūkių. Jų smalsumo nesugniuždo sunkumai ir pralaimėjimai. Kiekviena išspręsta problema jiems sukelia naujų klausimų spiečių. Įkvėpimas, kad ir kas tai būtų, kyla iš amžino „nežinau“. Tokių žmonių nėra itin daug. Daugelis šios žemės gyventojų dirba, kad išgyventų, dirba, nes reikia. Ne savo aistros vedami jie pasirinko profesiją. Gyvenimo aplinkybės pasirinko už juos. Nemėgstamas darbas, kuris kelia nuobodulį, kurį vertini tik todėl, kad net ir toks jis ne visiems prieinamas, – tai viena didžiausių žmogaus nelaimių. Ir neatrodo, kad artimiausi šimtmečiai atneštų laimingų permainų. Galite man papriekaištauti, kad atimu iš poetų įkvėpimo monopolį, bet juk ir taip priskyriau juos mažai likimo išrinktųjų grupei. Rizikuoju sukelti skaitytojų abejones. Tironai, diktatoriai, fanatikai, dėl valdžios besigrumiantys ir skambiais šūkiais manipuliuojantys demagogai taip pat mėgsta savo darbą ir taip pat atlieka jį uoliai, jiems nestinga sumanumo. Taip, bet jie „žino“. Žino, ir to, ką jie žino, jiems pakanka visam gyvenimui. Niekas daugiau jų nedomina, nes smalsumas galėtų susilpninti jų argumentų galią. O kiekvienas žinojimas, kuris nesukelia naujų klausimų, greit miršta, praranda gyvybę palaikančią temperatūrą. Kraštutiniais atvejais – jie gerai žinomi iš senosios ir naujosios istorijos – toks žinojimas gali būti net mirtinai pavojingas visuomenei. Todėl aš taip vertinu trumpą žodelį „nežinau“. Jis turi galingus sparnus. Jis išplečia mūsų gyvenimo erdves – erdves, kurios telpa mumyse, ir erdves, kuriomis plaukia mūsų mažutė žemė. Jeigu Izaokas Niutonas nebūtų pasakęs sau „nežinau“, obuoliai sode būtų byrėję kaip kruša, o jis geriausiu atveju būtų juos rinkęs ir skaniai valgęs. Jeigu mano tėvynainė Marija Sklodovska-Kiuri nebūtų pasakiusi sau „nežinau“, ji, ko gero, būtų tapusi chemijos mokytoja kilmingų mergelių pensione ir baigusi gyvenimą dirbdama, beje, garbingą darbą. Bet ji kartojo „nežinau“, ir būtent šis žodis net du kartus ją atvedė į Stokholmą, kur neramios ir amžinai ieškančios dvasios žmonės apdovanojami Nobelio premija. Poetas, jei jis yra tikras poetas, taip pat privalo nuolat kartoti sau „nežinau“. Kiekvienu kūriniu jis bando į tai atsakyti, bet vos tik padeda tašką, vėl jį apninka abejonės, jis vėl pradeda suvokti, kad atsakymas yra laikinas ir jo visiškai nepakanka. Taigi jis bando dar ir dar kartą, o paskui literatūros istorikai susegs viena didele sąvaržėle visus jo nepasitenkinimo savimi įrodymus ir pavadins „palikimu“. . . 1996 m. gruodžio 7 d.

Klausimai 1. Kodėl šiuolaikiniai poetai vengia atsakyti į klausimą, kas yra įkvėpimas? (1 taškas) 2. Kuriais žodžiais 1 -ojoje pastraipoje autorė apibūdina įkvėpimą? Išrašykite juos. (1 taškas) 3. 1. Su kokiu įprastu požiūriu į įkvėpimą diskutuoja autorė? (1 taškas) 3. 2. Kuo neįprastas autorės požiūris? (1 taškas) 4. Ką turėtų daryti žmogus, kad galėtų patirti įkvėpimo „malonę“? (3 taškai) 5. Savais žodžiais paaiškinkite, kaip supratote pasakymą, jog gyvenimo aplinkybės renkasi už žmogų. (2 taškai) 6. Kodėl nemėgstamą darbą autorė laiko viena didžiausių žmogaus nelaimių? (2 taškai) 7. 3 -iojoje pastraipoje kalbama, kad laimingų permainų greit nebus. Kaip supratote, kas būtų tos permainos? (1 taškas) 8. Ką poetė laiko „maža likimo išrinktųjų grupe“? (1 taškas) 9. Kuo diktatoriai, tironai panašūs į įkvėpimą patiriančius profesionalus? (1 taškas) 10. Kodėl diktatorių negalima laikyti įkvėpimą patiriančiais žmonėmis? (1 taškas) 11. Kodėl nežinojimas laikomas vertybe? (2 taškai) 12. Atidžiai perskaitykite 6 -ąją pastraipą ir remdamiesi tekste pateikta informacija parašykite, kas yra autorės tėvynainė Marija Sklodovska-Kiuri? (1 taškas) 13. Savais žodžiais suformuluokite pagrindinę teksto mintį. (2 taškai) 14. Kaip 6 -ojoje pastraipoje, pagrįsdama pagrindinį teiginį, autorė siekia įtaigumo? (2 taškai) 15. Kurio funkcinio stiliaus šis tekstas? Argumentuokite. (3 taškai)

Atsakymai 1. Sunku paaiškinti tuos dalykus, kurių pats gerai nesupranti. 2. „vidinio impulso malonė“. 3. 1. Įprasta manyti, kad įkvėpimą patiria tik menininkai. 3. 2. Įkvėpimą gali patirti ne tik menininkai, bet ir kitų profesijų žmonės. 4. Sąmoningai pasirinkti darbą; dirbti su malonumu, polėkiu; nuolat domėtis ir tobulėti. 5. Žmogus ne visada renkasi tai, ko trokšta, dažnai renkasi tai, kas, jo manymu, padės išgyventi, arba neturi galimybių pasirinkti ir dirba tai, kas jam siūloma. 6. Dirbdamas nemėgstamą darbą, žmogus nepatiria įkvėpimo, malonumo, netobulėja. 7. Būtų vis daugiau žmonių, kurie turėtų galimybę rinktis mėgstamą darbą. 8. Įvairių profesijų žmones, kurie dirbdami patiria įkvėpimą. 9. Jie taip pat mėgsta savo darbą, dirba uoliai, yra sumanūs. 10. Jie nėra smalsūs, nekelia klausimų, mano, kad viską žino. 11. Nežinojimas skatina ieškoti, pažintį, kurti. 12. Mokslininkė, Nobelio premijos laureatė. 13. Įkvėpimą gali patirti visi žmonės, kurie nuolat ieško, siekia pažinimo. 14. Vartoja vaizdingų perkeltinės reikšmės posakių, pateikia įdomių, charakteringų pavyzdžių. 15. Publicistinis. Reiškia savo požiūrį, kalba įtaigiai, aktuali tema, išreiškiama autoriaus nuomonė, kalbos dalykiškumas derinamas su emocingumu, meniškumu.