Antanas Baranauskas Lietuvos poetas kalbininkas gim 1835 m
Antanas Baranauskas - Lietuvos poetas, kalbininkas. • gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose. • mirė 1902 m. lapkričio 26 d. Seiniuose. • nuo 1897 m. Seinių vyskupas. • Rašytojo Antano. Vienuolio dėdė. Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
• Baranauskas gimė valstiečių šeimoje, tėvas mokė jį skaityti ir rašyti lenkiškai. • 1845– 1848 m. žiemomis lankė pradinę mokyklą Anykščiuose, vasarą ganydavo gyvulius. • 1848– 1849 m. Gelvonuose buvo klebono Danevičiaus tarnu. • Pagal A. Baranausko dienoraščius, tarp 1848 ir 1851 m. jis išmokęs rusiškai. • 1851– 1853 m. buvo nusiųstas mokytis į Rumšiškių raštininkų mokyklą. Po jos baigimo dirbo valsčių_kanceliarijose Sedoje, Vainute, Skuode, Raseiniuo se (1853– 1856 m. ). Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
• 1856 m. A. Baranauskas įstojo į Varnių kunigų seminariją. • 1862 m. baigė Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. • Iki 1864 m. studijavo Miuncheno, Romos universitetuose. • 1865 m. profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. • 1865 m. gruodį buvo atšauktas į savo vyskupystę. • Iš pradžių dirbo katedros vikaru. • 1867– 1884 m. – Kauno kunigų seminarijos teologijos profesorius. • 1897– 1902 m. Seinų vyskupas. Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
Reikšmingiausi A. Baranausko kūriniai yra : • keturiolikos dainų rinkinys "Kelionė Peterburkan" (1858– 1859 m. ) • romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858– 1859) m. Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
• Tais laikais mokslus išėję lietuviai rašė ne lietuviškai, bet lenkiškai. • Vyskupas Valančius kovojo prieš sulenkėjimą, o Baranauskas Valančių labai gerbė. • Valančiaus įtakos dėka, 1856 m. A. Baranauskas, įstojęs į seminariją, pradėjo rašyti lietuviškai. • Vienas seminarijos profesorius, dėstydamas literatūrą, pareiškė, jog tikrai gražiai mišką galima aprašyti tik lenkiškai, jog lietuvių kalba tinkanti tik tamsuoliams, bet ne poezijai rašyti. • Baranauską šie žodžiai labai įžeidė. • Jis nusprendė parašyti eiliuotą kūrinį apie mišką. Taip per 1958 -1959 m. atsirado 342 eilučių poema „Anykščių šilelis“. Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
“Anykščių šilelio” parašymo aplinkybės 1. Atsakas Varnių kunigų seminarijos retorikos dėstytojui, neigiamai atsiliepusiam apie lietuvių kalbą. Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
2. Tautiškai susipratusių Varnių seminaristų, lietuvių inteligentų (M. Valančiaus) įtaka. 3. A. Mickevičiaus “Pono Tado” gamtos vaizdai. 4. Anykščių krašto gamtos grožis. Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
“Anykščių šilelis”- romantinė poema 1. Patriotinis sumanymas-apginti gimtąją kalbą. 2. Gimtojo krašto praeities ir dabarties antitezė. Praeities idealizavimas. 3. Gamtos vaizdais atskleidžia epochos nuotaikas ir lūkesčius. Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
4. Peizažas padeda išreikšti kilniausią jausmą-tėvynės meilę. 5. Tautosakiniai motyvai poemoje (pasakų, padavimų elementai, patarlės ir priežodžiai). 6. Pasaulėjautos giedrumas, veržlumas, emocingumas. Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
Miškas ir lietuvis 1. Miškas- šventovė, teikianti malonumą, ugdanti dvasią, kūrybines galias bei žadinanti tyriausius jausmus: Vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria/ Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai : / Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj? ! Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
Miškas ir lietuvis 2. Lietuviai nuo senų pagonybės laikų garbinę mišką, jį tausoję. Matomi vidiniai ryšiai su ir mišku. Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę, /. . . / Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs, / Taip visados raminęs, visados mylėjęs. Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
Miškas ir lietuvis 3. Miškas žmogų stichinių nelaimių, kovų, politinių represijų laikotarpiais gelbėjęs, ne tik buitines reikmes tenkindavęs. Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių, / Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių, / Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių, / Kožnam mete dėl kožno - visokių gerybių. Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
Miškas ir lietuvis 4. Galiausiai lietuvius užvaldo godumas. Iš miško galima užsidirbti pinigų, dingsta miško šventumas: Proanūkiai vežimais miestelin vežioję; / Po keturias dešimtis vežimų pardavę, / Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę. /. . /Ė tai vis dėl arielkos daugiausia išleidę: Visi buvę kaip žydų šeimyna pasleidę. Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
Miškas ir lietuvis 5. Pagaliau šilelį visiškai išnaikino „kučmeisteriai", caro biurokratinės administracijos atstovai, o lietuviai jo negynė. Atvažiavo kučmeistras, šilą apžiūrėjo, / Ravus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo, / Ir paganią ažgynė, ir grybaut ažgynė; / Slapta pardavinėjo ir par naktis skynė. Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
Miško naikinimo pasekmės • Egoistiškas, savanaudiškas žmonių elgesys visiškai sunaikino mišką: Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti/ Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti. • Miško naikinimo vaizdais daromos aliuzijos į tautos gyvenimą, reiškiamas protestas prieš socialinę ir tautinę priespaudą. Miško likimas yra paralelė ir visos tautos dramatiškam likimui: Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo. / Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė, / Širdį, dūšią apgriuvo. . . ir giesmę nulaužė. Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
A. Baranausko “Anykščių šilelis” ir S. Daukanto “Būdas” • Kūrinius jungia aprašyta Lietuvos krašto gamta, jos grožis ir didybė, skatinusi vienytis visą lietuvių tautą, užguitą carinės Rusijos. • “Būde” pateikiama turtinga Lietuvos gamta: “neišžengiami pušynai, eglynai, beržynai”, “lazdynai, alksnynai, blendynai”, “ežerai tyvuliavo”, “upėmis ir tiktai upelėmis išvagota’. • Galima įžvelgti ir tai, jog “Būde” girių vaizdai yra kiek hiperbolizuoti: “Neišžengiami pušynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais suaugę niūksojo ir visi vienų viena giria buvo, „amžiną naktį darė, ir kame ne kame tiktai tose tamsybėse saulė spindulėlis spygsojo. “ • “Žmogus tenai žingsnio žengti negalėjo, bet ropoti turėjo per gulinčias drūktesnes sankritas”. Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
• Kaip ir Baranauskas, S. Daukantas savo istoriniuose veikaluose pabrėžia, kad miškas lėmęs lietuvio gyvenimą, būdą, charakterį. • Miškas skatinęs lietuvių vienybę, nes užguiti lietuviai tik ir tegalėjo didžiuotis didingais miškais, ne kartą gynusiais ir apsaugojusiais juos nuo priešų. Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
Tautosaka poemoje 1. Stebuklinė pasaka “Eglė- žalčių karalienė”: ”Čia ąžuolai ir uosiai prie eglių sustojo, / Lyg tartum čia žaltienė patį apraudojo. . . ” 2. Pasaka apie sedulėlę: “Savo seserį skundžia liekna sedulėlė”. 3. Daina apie baravyką- “grybų pulkaunyką”. Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
4. Padavimas apie Puntuko akmenį: “nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios, ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios. . . ”. 5. Onommatopėjos: Čia paupėj “ri-u, ir-u, r-iu’ tilvikas sušuko”. 6. Liaudies medicina: ”saldų medų daręs, ligas visas lietuvių su prakaitu varęs”. Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
Raiškos tobulumas 1. Asociacijos su buitimi ir aplinka. “Voveruškų leikelės”, grybų pulkai-sodybos. . . 2. Dinamiški miško vaizdai. “Uogienojai uogas išsirpusias kelia”, “grybai marguoja, kyši auga , dygsta”. 3. Žodžio taupumas ir talpumas. “Šakom kekes riešučių lazdynai iškėlę atokaitoj brendina”, - vos 7 žodžiai. 4. Tapybiškumas (spalvos- “rausvos, melsvos, pilkos umėdės”, žali ėgliai), faktūra (“musmirės raupuotos”), forma (baravykas - “platus, storas, paspūtęs”) Paruošė mokytoja R. Kolesnikovienė
- Slides: 22