Alternatyvus gin sprendimas nevyriausybini organizacij vaidmens stiprinimas Naujos

Alternatyvus ginčų sprendimas – nevyriausybinių organizacijų vaidmens stiprinimas. Naujos bendradarbiavimo galimybės. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Duomenų analizės ir prevencijos skyriaus vedėja Laura Aleinikova Projektas finansuojamas pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programą Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis

Pranešimo turinys 1. Nevyriausybinių organizacijų samprata. Bruožai. Funkcijos. 2. Valstybinių institucijų bendradarbiavimo su NVO būdai. 3. Alternatyvaus ginčų sprendimo samprata. 4. Alternatyvus ginčų sprendimo modelis įtvirtintas Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme. 5. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo alternatyvaus ginčų sprendimo modelyje.

NVO vaidmuo visuomenėje ir valstybėje Vienas iš svarbiausių atviros visuomenės bruožų – nevyriausybinių organizacijų, kurios aktyviai skleidžia savo idėjas, stengiasi gerinti vietos gyvenimo sąlygas ar padeda tiems žmonėms, kuriems pagalba labiausiai reikalinga, gausa. Nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO) jos vadinamos pabrėžiant, kad įkurtos ne valdžios iniciatyva. Šio sektoriaus atsiradimas yra svarbus indėlis globėjiškos valstybės atsiradimo istorijoje, kuomet ne viskas yra patikima valstybei, o dauguma problemų subsidiarumo principų sprendžiama pačių asmenų ar jų grupių. Nevyriausybinės organizacijos įneša didelį indėlį informuodamos visuomenę apie socialinius bei politinius reiškinius, ugdo viešosios politikos atsiradimo iniciatyvas, formuoja socialinių paslaugų tinklą, plėtoja vyriausybės veiksmų skaidrumą, skatina visuomenę dalyvauti formuojant viešąją politiką, dalyvaujant sprendimų priėmimo procesuose ir apskritai valstybės valdyme. Nevyriausybines organizacijas galima laikyti „tiltu“ tarp piliečių ir valdžios institucijų. , , Nevyriausybinės organizacijos man yra sąžinės balsas“ Prezidentas Valdas Adamkus

Nevyriausybinės organizacijos terminas pirmą kartą buvo paminėtas 1945 m. Jungtinių Tautų Deklaracijos 71 straipsnyje minint, kad , , JTO konsultuojasi su NVO“. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatyme apibrėžta asociacijos sąvoka. Asociacija – savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus (pavadinime gali būti „asociacija“, „visuomeninė organizacija“, „susivienijimas“, „konfederacija“, „sąjunga“, „draugija“). NVO ypatingos tuo, kad net ir priimdamos finansinę paramą iš valstybės, gali visiškai laisvai pasirinkti veiklos kryptį.

Viešasis sektorius Verslas Pilietinė visuomenė

NVO bruožai Organizacijos forma – turi patvirtintą struktūra, procesus ir yra įregistruotos kaip juridinis asmuo; Privatumas – nors organizacijos gauna paramą iš valstybės bei bendradarbiauja su ja, jos nėra valstybinių institucijų dalis ir turi veiksmų laisvę; Savivalda – už organizacijos planavimą ir vykdymą atsakingi jos valdymo organai; Savanoriškas dalyvavimas – organizacijų veikla grindžiama savanorišku darbu bei savanoriška parama; Tarnavimas visuomenės labui; Nėra siekiama valdžios ir dalyvavimo rinkimuose.

NVO funkcijos: Visuomenės segmentų ir valstybės valdžios institucijų jungiamosios informacinės grandies vaidmuo; Įstatymų ir valstybės politikos pokyčių inicijavimas; Paramos kenčiantiems nepriteklių teikimas; Techninių ir profesinių standartų rengimas; Vykdomų įsipareigojimų, susijusių su vidaus ir tarptautiniais teisės aktais, tikrinimas; Galimybės realizuoti save suteikimas; Bendrų interesų plėtra ir gilinimas.

Nevyriausybinių organizacijų ir valdžios institucijų bendradarbiavimo formos: Teikiant informaciją apie valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų planuojamas veiklos ir bendradarbiavimo kryptis, siekiant jas derinti su konkrečioje srityje dirbančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Konsultuojantis su nevyriausybinėmis organizacijomis ir, prireikus, kuriant bendras darbo grupes konkretiems klausimams spręsti. Įtraukiant į darbo grupių, komisijų sudėtį. Finansuojant nevyriausybinių organizacijų programas, projektus ir iniciatyvas. Bendrų renginių organizavimas; Bendrų projektų vykdymas;

Principai, susiję su NVO ir valdžios tarpusavio santykiais NVO turi būti nepriklausomos nuo valdžios. NVO turi būti leidžiama dalyvauti diskusijose priimant viešus sprendimus. Jos, kaip ir individai turi teisę pasisakyti apie galiojančius ar siūlomus teisės aktus, valstybės veiksmus ar politiką bei kitus visuomenei svarbius reikalus, kritikuoti ar girti valstybės tarnautojus ar kandidatus į politines pareigybes. NVO turi būti leidžiama bylinėtis ginant viešus interesus, pavyzdžiui vartotojų teisių, žmogaus teisių bylose, (tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad kol kas daugelyje teisinių sistemų galimas tik toks NVO bylinėjimasis, kai jos atstovauja konkretų asmenį, kurio interesai yra pažeisti). Turi būti palaikomi ir skatinami NVO savireguliavimo mechanizmai. NVO, gaunančios valstybės paramą turi privalėti pateikti atitinkamas ataskaitas valstybės institucijai. Turi būti užtikrinta, NVO nesinaudotų NVO statusu tokiu būdu, kuris būtų priedanga asmeniniams interesams tenkinti. Turi būti sudarytos atviros konkurencijos sąlygos valstybės paramai gauti ir dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.

Alternatyvus ginčų sprendimas Samprata Alternatyvus ginčų sprendimo modelis įtvirtintas Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo alternatyvus ginčų sprendimo modelyje. Feliksas Petrauskas

Alternatyvus ginčų sprendimas (neteisminis ginčų nagrinėjimas) – tai ginčų sprendimo ne teisme mechanizmas, kai ginčo tarp dviejų šalių sprendimui vadovauja neutrali trečioji šalis. Alternatyvaus ginčų sprendimo principai: I. Nešališkumo II. Nepriklausomumo III. Skaidrumo IV. Rungimosi V. Veiksmingumo (efektyvumo) VI. Teisėtumo VII. Laisvės VIII. Atstovavimo IX. Sąžiningumo

Alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo formos: Derybos; Mediacija (teisminė mediacija); Taikinimas Arbitražas Internetinis ginčų sprendimas Kitos formos: ekspertų sprendimas, ekspertų išvada, tarpininkavimas ir arbitražas, mini nagrinėjimas, neutralus įvertinimas; Feliksas Petrauskas

Alternatyvaus ginčų sprendimo privalumai ir trūkumai Privalumai Trūkumai Pigumas - reikalauja mažiau sąnaudų (nei ginčų nagrinėjimas teisme) tiek iš ginčo šalių, tiek iš valstybės. Rekomendacinio pobūdžio sprendimai – trečiosios šalies (arbitro) priimtas sprendimas gali likti neįvykdytas (nėra privalomas). Lankstumas – ginčo šalių dialogas labai svarbus ieškant sprendimo neteisminiame ginčo nagrinėjime. Įprotis ginčus spręsti teismine tvarka – vartotojai yra pripratę ginti savo pažeistas teises teisme. Paprastumas – neteisminio ginčo nagrinėjimo procedūra suprantama eiliniam vartotojui. Greitumas – mažos laiko sąnaudos ginčui išnagrinėti. Teismų darbo krūvio mažinimas – teismų darbas taptų efektyvesnis. Net „bloga“ taika yra geriau už „gerą“ karą - taikiai tarpusavyje priimtas sprendimas yra efektyvesnis už privalomo pobūdžio teismo sprendimą - ginčo šalys nelieka supriešintos. (socialinė taika)

Alternatyvaus vartojimo ginčų mechanizmo teisinio reguliavimo Lietuvoje ypatupai Bendrasis - reglamentuojamas Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme, numatančiame alternatyvaus ginčų sprendimo institucijų sistemą ir alternatyvaus ginčų sprendimo veikimo principus; Sektorinis - teisinis reguliavimas detalizuoja alternatyvaus ginčų sprendimą atskiruose sektoriuose ir numato specialias, tik šioms sritims taikomas taisykles.

Sektorinis reguliavimas Finansinių paslaugų sektorius Energetikos sektorius Ryšių paslaugų sektorius Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymas Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas Lietuvos Respublikos Lietuvos draudimo įstatymas Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas Lietuvos Respublikos pašto įstatymas Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymas Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas

ES teisinis reglamentavimas Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. gegužės 21 d. direktyvos 2013/11/ES dėl vartotojų ginčų alternatyvaus sprendimo, kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB (Direktyva dėl vartotojų AGS), nuostatos turi būti perkeliamos į Lietuvos nacionalinę teisę. Ši direktyva nustato reikalavimus subjektams, kurie sprendžia vartotojų ir komercinės veiklos subjektų (pardavėjų, paslaugų teikėjų) ginčus dėl vartojimo sutarčių alternatyviose ginčų sprendimo procedūrose (t. y. ne teismo tvarka). Direktyva 2013/11/ES įpareigoja Europos Sąjungos valstybes nares užtikrinti vartotojams galimybę pasinaudoti alternatyviomis ginčų sprendimo procedūromis, siekiant išspręsti vartojimo ginčus visose vartojimo srityse (t. y. visuose prekių ir paslaugų sektoriuose, įskaitant elektroninę Feliksasvartojimo Petrauskas prekybą).

Nacionalinis reglamentavimas Viena iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012– 2016 metų programos įgyvendinimo prioritetinių priemonių, patvirtintų Vyriausybės 2013 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 228, yra „plėtoti taikų ir neteisminį vartotojų ginčų sprendimą, šiuo tikslu įtraukti socialinių partnerių (vartotojų asociacijų ir verslo organizacijų) atstovus į vartotojų ginčų sprendimą“. Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos 2015– 2018 metų strategijoje numatyta, kad vienas iš šios strategijos tikslų yra plėtoti alternatyvų vartotojų ginčų sprendimą. Feliksas Petrauskas

Lietuvos Respublikos Seimui pateiktas svarstyti Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 2, 5, 10, 11, 12, 40 straipsnių, šeštojo skirsnio ir Įstatymo priedo pakeitimo įstatymo projektas, įgyvendinantis 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/11/ES dėl alternatyvaus vartotojų ginčų sprendimo, kuria iš dalies keičiami Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2009/22/EB (toliau – Įstatymas). Įstatymo tikslas – sudaryti palankias ir aiškias sąlygas vartojimo ginčų, t. y. ginčų, kylančių tarp vartotojų ir pardavėjų ar paslaugų teikėjų, įskaitant tarptautinius vartojimo ginčus (19 straipsnio 1 dalis) sprendimui ne teismo tvarka, skatinant taikų ginčų išsprendimą (socialinę taiką) ir užtikrinant aukšto lygio vartotojų apsaugą. Taip pat Įstatymu siekiama įtraukti vartotojų asociacijų ir asocijuotų verslo organizacijų atstovus į vartotojų ginčų neteisminį sprendimą, stiprinant vartotojų asociacijų vaidmenį vartotojų apsaugos sistemoje ir skatinant savireguliaciją.

Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme: Vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra – vartojimo ginčų sprendimas ne teismo tvarka, kurį vykdo vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas ir kuris atitinka Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme nustatytus reikalavimus.

Vartojimo ginčus ne teismo tvarka nagrinėja šios institucijos Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba; Lietuvos bankas; Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija; Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos; Lietuvos advokatūros advokatų taryba ar jos sudarytas organas; Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Vartojimo ginčų komisijos Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje šio įstatymo jai priskirtiems ginčams nagrinėti sudaromos nuolat veikiančios vartojimo ginčų komisijos. Vartojimo ginčų komisijos nagrinėja vartojimo ginčus atskirose vartojimo prekių ir paslaugų srityse, kai: ginčo suma yra ne mažesnė nei du šimtai eurų, ir ginčas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka.

Vartojimo ginčų komisiją sudaro: Komisijos pirmininkas, juo skiriamas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos valstybės tarnautojas, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą; vartotojų asociacijos, atitinkančios šio įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, paskirtas atstovas; verslininkus vienijančios asociacijos paskirtas atstovas.

Bendri reikalavimai vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektams: Ekspertinės žinios, nešališkumas ir nepriklausomumas. Fiziniai asmenys, sprendžiantys vartojimo ginčus, turi atitikti šiuos reikalavimus: jie turi aukštąjį teisinį išsilavinimą arba turi neteisminio ar teisminio ginčų sprendimo patirties, arba turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir yra išklausę mokymo programą vartojimo ginčų neteisminio sprendimo srityje. Kai ginčai nagrinėjami kolegialiai, šį reikalavimą turi atitikti bent vienas fizinis asmuo; jie yra paskirti spręsti ginčus ne teismo tvarka neterminuotam laikotarpiui ar ne trumpesniam nei dvejų metų laikotarpiui, ir ši pareiga gali pasibaigti tik teisės aktų nustatytais pagrindais; jie neprivalo atsižvelgti į nė vienos iš ginčo šalių ar jų atstovų nurodymus; jiems mokamas užmokestis ar kitos kompensacijos už ginčų neteisminį sprendimą yra nesusijusios su vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūros rezultatu; jie yra įsipareigoję nedelsdami atskleisti vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektui visas aplinkybes, kurios galėtų trukdyti jų nepriklausomumui ir nešališkumui arba sukelti interesų konfliktą su bet kuria iš ginčo šalių.

Vartotojų asociacijoms keliami reikalavimai: yra įregistruotos Juridinių asmenų registre; steigimo dokumente yra nurodytas veiklos tikslas – vartotojų teisių ir teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas; asociacijoje yra ne mažiau kaip 20 narių. Tuo atveju, kai asociacijos nariai yra kitos vartotojų asociacijos, bendras šių asociacijų narių skaičius turi būti ne mažesnis kaip 20; yra nepriklausomos nuo verslo ir kitų su vartotojų teisių gynimu nesusijusių interesų.

vartojimo ginčus gali spręsti ne tik įstatyme nustatytos vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos, bet ir kiti (nevalstybiniai) vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektai, atitinkantys įstatymo nustatytus reikalavimus: nuolatinės arbitražo institucijos ir (ar) vartotojų asociacijų ir verslininkus vienijančių asociacijų įsteigti viešieji juridiniai asmenys, įrašyti į vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektų sąrašą. Feliksas Petrauskas

Neteisminio ginčų nagrinėjimo modeliu siekiama įtraukti vartotojų asociacijų ir asocijuotų verslo organizacijų atstovus į vartotojų ginčų neteisminį sprendimą: stiprinant vartotojų asociacijų vaidmenį vartotojų apsaugos sistemoje; skatinant savireguliaciją. Visuotinai pripažįstama, kad neteisminis (alternatyvus) vartojimo ginčų sprendimas yra paprastesnis, efektyvesnis, greitesnis ir pigesnis ginčų sprendimo būdas nei teisminis ginčų sprendimas.

Nevyriausybinių organizacijų vaidmens plėtra Vartotojų švietimas; Viešo intereso gynimas; Grupės ieškinio pateikimas; Dalyvavimas Vartojimo ginčų komisijų veikloje; Galimybė tapti neteisminio ginčų nagrinėjimo subjektu.

Dėkojame už dėmesį! Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba Vilniaus g. 25, 01402 Vilnius, Tel. (8 5) 262 6760, el. p. tarnyba@vvtat. lt